Liudvikos Jakutienės gyvenimas ant aukštų kalvų

Vasario 24 d. graži šventė aplankė Poviliškės kaime gyvenančią Jakučių šeimą. Liudvika Jakutienė šventė savo 90-ąją gimtadienį. Šios garbingos sukakties proga jubiliatę aplankė ir sveikatos bei šviesių dienų linkėjo  savivaldybės meras Laimutis Ragaišis ir seniūnas Jonas Polito. Mamos ir močiutės švente džiaugėsi sūnus Vidas su žmona Jūrate ir anūkas Raimondas. Praeitų metų sausį 90-mečio  proga sveikintas Liudvikos vyras Boleslovas. Pora skaičiuoja 65-erius kartu santarvėje pragyventus metus. Gražus jų kaimas, graži sodyba, gražus ir gyvenimas,  sunkiu darbu, sąžiningumu ir tikėjimu paženklintas. Smagu buvo žiūrėti į šiuos darbščius žmones, klausytis jų nuoširdaus pasakojimo ir patikinimo, kaip gerai dabar žmonės Lietuvoje gyvena.

Liudvikos mergautinė pavardė – Gudonytė. Ji šiame kaime gimė ir augo, čia prabėgo jos gražiausi jaunystės metai. Moters tėvai irgi kilę iš šių vietų. Sėslus ir ramus  jų gyvenimas savo žemėje, plytinčioje ant aukštų kalvų, nuo kurių atsiveria nuostabūs vaizdai. Vyras, kaip pats sako, į šituos namus ,,užkuriom“ atėjo. O paskui darbai darbus vijo, reikėjo suspėti ir savo nemažą ūkį prižiūrėti, ir valdiškose tarnybose dirbti. Buvo džiaugsmas sūnus Rimantą ir Vidą auginant, savo gyvenimą statant ir kuriant – jauni sveikatos, norų daug turėjo. Šeima vis didėjo, dabar 4 anūkai ir 4 proanūkiai širdį pamalonina.

Liudvika daug metų dirbo kooperatyve ,,Dovana“, mezgė šalikus, kepures, skareles, paskui prekybinėje bazėje. Buvo žinoma siuvėja, daug užsakymų gaudavo, moterys pas ją ne tik iš Ignalinos atvažiuodavo. ,,Visada gyvulius auginom, po kelias karves laikėm, veršius, kiaules pridavinėjom. Vasarom namus ,,dačnikam“ (turistams) užleisdavom. Pinigų reikėjo. Vyro šoferio atlyginimas tik 40 rublių buvo. Kai vaikai gimė, dar be elektros gyvenom, ją 1969 m. įvedė…“,– pasakoja moteris. Jau kokie 5 metai, kai Jakučiai karvutės nelaiko. Liūdna buvo visko imti ir atsisakyti. Dar kuriam laikui Liudvika buvo ožkytę įsitaisiusi, ir sviesto, ir sūrio pasidarydavo, bet paskui jau vaikai subarė, tai ir tos nebeliko.

Visą gyvenimą daug dirbusi moteris negali nusėdėti vietoje. Nors viena akim nemato, bet dar vis neria puikiausias lovatieses, užklotus, ant sienų kabo jos siuvinėti paveikslai. Taip ir leidžia žiemos dienas. Diedukas pečiuką pakuria, vištas palesina, o ji – prie savo rankdarbių. Kai prireikia, abu sėda mašinytėn ir į Ignaliną nuvažiuoja. Boleslovas dar vis vairuoja.

Jau greit Liudvika imsis sėklytes daiginti. Tik prašvitus pavasariui, ji jau žemę pradeda krapštinėti. Taip jau įpratusi – be daržo, be šiltnamio neįsivaizduoja gyvenimo kaime. O kai jau visko priaugina, tai agurkų, pomidorų neturi kur dėti, net arbūzai jos darže ritinėjasi. ,,Aš tik laukiu, kad greičiau atšiltų, noriu eit, dirbt, krutėt…“,– šypsosi Liudvika. Taigi atsisveikinant jai ir linkėta greičiau pavasario sulaukti ir savo daržais pasidžiaugti.

Lina Kovalevskienė