Lingvistikos eruditas – Valerijus Čekmonas

Valerijus Čekmonas laikėsi nuostatos, kad tikra padėtis atsiskleidžia tik bendraujant visomis tomis kalbomis, kuriomis šneka pateikėjas, nė vienai iš jų nerodant didesnio palankumo ir nė vienos niekaip neišskiriant

Lietuvos kalbininkas, slavistas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras Valerijus Čekmonas buvo tarp pirmųjų mokslininkų, įsitraukusių į judėjimą už Lietuvos nepriklausomybę. Šiemet Valerijui Čekmonui būtų sukakę 84-eri. Deja, prieš 17 metų jo gyvenimo kelias nutrūko.

Valerijus Čekmonas gimė Ukrainoje, Čerkasų srityje, Zavalioje. 1964 m. jis baigė Rostovo prie Dono universitetą. 1965–1979 metais dirbo Baltarusijos mokslų akademijos J. Kolaso kalbotyros institute. Nuo 1979 m. dėstė Vilniaus universitete. 1988–1999 m. – Slavų filologijos katedros vedėjas, nuo 1985 metų – profesorius.

1995 m. ėmėsi redaguoti žurnalą „Slavistica Vilnensis“. 2000 m. tapo Kultūrinių bendrijų studijų centro direktorius. Tyrė kalbų sąveiką, slavų tautų ir kalbų istoriją, lietuvių ir baltarusių kalbų ryšius. Kartu su dr. Irena Elžbieta Čekmoniene parengė vadovėlį „Lietuvių kalba visiems – Litovskij jazyk dlja vsech“. Svarbiausi veikalai: „Baltarusių kalbos garsai“ (Guki belaruskaj movy, su A. Podlužnu, 1972), „Praslavų kalbos istorinės fonetikos tyrinėjimai“ (Issledovanija po istoričeskoj fonetike praslavjanskogo jazyka 1979), „Slavų kalbos ir slavų tautos: Giminystės ištakos“ (Slavjanskie jazyki i slavjanskie narody: Istoki rodstva 1985), „Slavų filologijos įvadas“ (Vvedenie v slavjanskuju filologiju), „Baltarusių kalbos fonetika ir fonologija su bendrosios fonetikos ir fonologijos elementais“ (Fonetyka i fonologia języka bialoruskiego z elementami fonetyki i fonologii ogólnej; abu 1988).

Dr. Laima Kalėdienė apie Valerijų Čekmoną

Valerijaus Čekmono sukurta baltų ir slavų kalbų sąveikos tyrimo metodologija yra dvejopa: tipologinės rekonstrukcijos ir sociolingvistinė. Čekmonas buvo lingvistikos eruditas, jo lyginamosios istorinės kalbotyros darbai vertinami kaip novatoriški ir kapitalūs, nes jis pirmasis kalbotyros istorijoje konkrečių kalbos reiškinių aiškinimus nuosekliai ėmė grįsti ne tik diachroniniais, bet ir sinchroniniais duomenimis, taikydamas savo sukurtą diachroninių tyrimų programą.

Pagal ją iš pradžių nustatomas dinaminis modelis, kurį sudaro tipologiniu atžvilgiu galimi pradinių garsų pokyčiai, vadinamieji tipologiniai laukai, taip pat galimi tarpiniai diachroninių vyksmų etapai, vadinamieji tipologiniai medžiai.
Nustačius tipologinius laukus ir medžius, gretinamos įvairios besikeičiančios fonetinės situacijos, sinchroninės išvados lyginamos su žinomomis diachroninėmis interpretacijomis, taip sukuriamos naujos, kartais neįtikėtinos ir dažniausiai prieštaraujančios nusistovėjusiai nuomonei prielaidos ir teorijos – visa tai Čekmonas ne tik išdėstė savo monografijoje „Praslavų kalbos istorinės fonetikos tyrimai“, bet ir nuosekliai tęsė tirdamas ne tik baltų ir slavų, tiksliau – lietuvių, baltarusių ir lenkų kalbų sąveiką, bet ir rusų sentikių, nes jo metodologija gali būti pritaikyta bet kurioms kalboms.
Drauge su diachroninių faktų interpretavimo metodologija Čekmonas sukūrė jo nuopelnus mokslui padvigubinusią sinchroninių faktų atrankos, grupavimo ir kaupimo metodologiją, vadintiną sociolingvistine.

Stengiantis suvokti diachroninį kalbos susitraukimo mechanizmą, kai kalba virsta kita, Čekmonui ėmė aiškėti sociolingvistinis kalbos mirties mechanizmas: nors ir miršta, kalba visiškai neišnyksta, nes keičiasi tik kalbinis kraštovaizdis, žmonės patys ar jų vaikai ima kalbėti kita kalba, kinta jų tautinė savimonė, bet onomastikos, etnolingvistikos, antropologijos faktai vis tiek rodo gyventojų vietiškumą, taigi ir galimus vartotų kalbų reliktus ar sąveikos rezultatus, tampa vėl galima diachroninė jų interpretacija.

Visa tai jis fiksavo savo tyrimuose. Paties Čekmono pažiūrų lūžis į tai, kaip rinktini kalbos duomenys, įvyko dar 1969 m. ekspedicijos iš Minsko kalbotyros instituto į Jonavos apylinkes metu: pasitvirtino jau anksčiau diskusijose su Baltarusijos polonistu Viačeslavu Vereničiumi jam kilusios abejonės dėl lenkų kalbos žodyno kartotekos sudarymo principų.

Dar tada Čekmonas įsitikino, kad dvikalbiai ar daugiakalbiai žmonės tyrėjams atsako taip, kaip žino, kad iš jų tikimasi atsakysiant. Suprato, kad tokių žmonių kalbą reikia vertinti suvokiant, kad jie gali rinktis atsakymų variantus, taigi reikia kaupti ne izoliuotus vienos kurios nors jų mokamos kalbos faktus, o dokumentuotą duomenų visumą. Net ir tais atvejais, kai pateikėjas šneka tik viena kalba: būtina išsiaiškinti aplinkos kalbinę situaciją, tiek dabartinę, tiek buvusią, sužinoti, koks kurios kalbos prestižas, surinkti duomenis apie gimtąją pateikėjo ir jo tėvų, šeimos, kaimo kalbas, mokyklos mokomąją kalbą, taip pat bažnyčios ir bendravimo su svetimaisiais, išsiaiškinti kitas sociolingvistines aplinkybes. Tada paaiškėja kalbų konkuravimo sąlygos, atsiskleidžia kalbos reiškinių variantų atsiradimo ir pasirinkimo mechanizmas.
Taikant Čekmono metodiką, sociolingvistiniai duomenys tampa esminiais, conditio sine qua non: jis lietuvių, baltarusių, lenkų ir senųjų rusų kalbų santykius tyrė ypatingai, nes dėmesys visų pirma buvo skiriamas kiekvienam kalbančiam žmogui ir tik jo gyvenimo istorijai, o tik po to jo kalbos sistemai ir struktūrai.

Tai įprastas sociolingvistinis tyrimo objekto traktavimas, bet reikalas tas, kad Čekmonas, nors ir gerai buvo susipažinęs su to meto sociolingvistikos darbais, savitą, kaip jis vadino, kalbų kontaktų zonos tyrimo metodologiją sukūrė pats.
Čekmonas laikėsi nuostatos, kad tikra padėtis atsiskleidžia tik bendraujant visomis tomis kalbomis, kuriomis šneka pateikėjas, nė vienai iš jų nerodant didesnio palankumo ir nė vienos niekaip neišskiriant – ši ypatybė buvo skiriamasis Čekmono darbo bruožas.

Ir dabar jo tyrimai tebėra iš esmės unikalūs, nes dauguma paprastai tiria vieną kurią nors kalbą ar tarmę, todėl vadinamieji sociolingvistiniai duomenys, kuriuos dabar madinga kaupti, tampa pertekliniais arba geriausiu atveju pritaikomi statiškam fono iliustravimui.

Čekmonas daug metų bandė tartis tiek su slavistais, tiek su lituanistais dėl bendros metodikos, ne kartą buvo rengti (ir parengti) bendri klausimynai, mėginta dirbti kartu, bet tokio tikrai bendro darbo taip ir nepavyko pradėti nei su vienais, nei su kitais: galų gale kiekvienas imdavo tirti ir, svarbiausia, traktuoti tyrimo rezultatus tik kurios nors vienos kalbos aspektu, taip tebesielgiama iki šiol. Natūralu, nes toks ir yra lingvistinės geografijos, arealinės lingvistikos, geolingvistikos, net ir kontaktų lingvistikos tyrimo objektas.

Suvokus dvilypę Čekmono sukurtos metodologijos esmę – atliekant tipologinę rekonstrukciją kalbos faktus rinkti taikant sociolingvistinius reikalavimus – ima aiškėti, kodėl bendražygiai ilgai netverdavo: neretai tapdavo per sunku suvokti tyrimo tikslus daugiakalbiu stereo režimu ir tuo labiau pateikti galimas tyrimų interpretacijas, kurios labai skyrėsi nuo įprastinių užduočių fiksuoti geografinį kalbos ar tarmės paplitimą, tarminės kalbos skirtumus nuo bendrinių kalbų kanono ir sudarinėti skolinių sąrašus. Be to, tikrieji istorinės lyginamosios kalbotyros atstovai dažniausiai nebūdavo linkę revizuoti visuotinai pripažintų autoritetų teorijas.

Čekmonas turėjo ir kalbos faktų pateikimo viziją – jis buvo užsibrėžęs sukurti tokią daugiamatę enciklopediją, kurioje būtų užfiksuota kaip galima daugiau ir kuo įvairesnių faktų apie lietuvių, baltarusių ir lenkų kalbų paplitimą, vartojimą, istoriją, nuostatas, kultūrą – apie viską, kas gali būti susiję su baltų ir slavų kontaktų zona. Ir kuo daugiau autentiškų garso įrašų, turėjusių tapti tokios duomenų bazės pagrindu.

Iš Laimos Kalėdienės sudarytos knygos „Valerijus Čekmonas: kalbų kontaktai ir sociolingvistika“

Parengė Karolina Baltmiškė
Straipsnis paskelbtas žurnale TAUTINIŲ BENDRIJŲ NAUJIENOS, 2021 n. Nr.1

Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/laima-kalediene-kalbos-atmainos-ir-laisve–
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/-lietuviu-kalbos-sklaida-%E2%80%93-pociunelieciu-prioritetas
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/steponas-algirdas-dackevicius-rasykime-taip-kad-musu-seneliai-ir-tevai-suprastu
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/dalia-ivaskeviciene-ukmergeje-nesibaigianti-kalbos-svente-kuria-kuria-didele-komanda
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/ausrine-rinkeviciene-pandemija-siaulieciu-neisgasdino-%E2%80%93-lietuviu-kalbos-dienos-paminetos-ivairiais-ir-turiningais-renginiais-
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/irena-smetoniene-ar-lietuviu-kalba-yra-vertybe