Lilija Bručkienė: gimtoji lietuvių kalba labiau panaši į pasakų podukrą

„Kalbos vartojimo ugdymo turinys kai kuriose klasėse glumina savo apimtimis – ten ne mokytojo reikės, o chirurgo, kuris nuimtų skalpą ir sugrūstų visą informaciją į galvą – kitaip tikrai nieko nespėsime, lėksime per temas su vėjeliu“, – apie gimtosios lietuvių kalbos mokymą sako Klaipėdos Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja eksperte Lilija Bručkiene.

Kovo 10 dieną buvo rengiamas seminaras-konferencija „Gimtoji kalba mokykloje“, kurioje buvo keliama nemažai lietuvių kalbos problemų. Kokias lietuvių kalbos mokymo problemas Jūs įvardintumėte?

Vienareikšmiškai atsakyti neįmanoma. Tų problemų tikrai nemažai. Vienos susijusios su perkrautomis programomis, didžiuliu tempu, kitos su mokyklų specifika, trečios su visuomenės požiūriu į raštingumo įgūdžius. Pavyzdžiui, visose klasėse, kurias aš mokau, yra po 30 mokinių. Kaip individualizuoti, diferencijuoti, kaip suspėti prieiti prie kiekvieno, kaip pastebėti besiformuojantį netinkamą įgūdį rašyti, kaip ugdyti gebėjimą kalbėti, kai vienam vaikui per pamoką geriausiu atveju galiu skirti minutę? Yra pamokų, kuriose mokoma pusė klasės, o gimtoji lietuvių kalba labiau panaši į tą pasakų podukrą. Dabar jaučiama technologijų įtaka, nepalanki bendra kalbinė aplinka, kurioje suaugę žmonės sau leidžia viešai rašyti darydami labai daug klaidų (jų nemažai net televizijos laidų titruose) – tai kam stengtis vaikams, jeigu jie mato tokius pavyzdžius.

Šiuo metu imtasi keisti mokymo programas, vieni mokytojai teigia, kad tai per ankstyvas keitimas, nes 2016 m. jos buvo pakeistos ir dar neaiškūs tų pakeitimų rezultatai, kiti teigia, kad tai tik imitacija keitimo, nes praktiškai kaip ir niekas nepasikeičia. Ką manote apie programų keitimą ir kiek į šį procesą esate įtraukiami lietuvių kalbos mokytojai?

Daugiau diskusijų kyla dėl literatūros kurso, nes jis buvo sudarytas nelabai atsižvelgiant į amžiaus tarpsnių psichologiją, pasiūlytas siaurai suprastas tautinis naratyvas, prioritetas teiktas ne meniškai vertingai literatūrai, orientuotai į konkretaus amžiaus vaikus, o kultūros istorijos tekstams – tokia situacija, manau, per daugelį metų galėjo ištisą kartą atstumti, o ne sudominti tiek literatūra, tiek ir pilietinėmis idėjomis. Dar svarstymų stadijoje ta programa buvo sulaukusi labai kontraversiškų vertinimų. Ir patvirtinta buldozerio principu, nepasiruošus – mokytojai metus laiko dirbo be vadovėlių – jų tiesiog nebuvo išleistų. Man tas literatūros kursas atrodė netinkamas, todėl žinią jį keisti sutikau palankiai.

Šį rudenį buvo įdomių diskusijų su akademinės bendruomenės atstovais, projektas ne vieną kartą pristatytas besidomintiems mokytojams, sulaukė nemažai viešojo dėmesio. Beje, sukėlė ir nemažai aistrų, net savotiškų skandalų. Bet diskusijos, net jeigu ne visada taktiškos, kultūringos ir argumentuotos, vis dėlto yra gerai – taip ne apsimetama, kad viskas sklandu, o komunikuojama ir ieškoma išeičių. Jau jau pasirodė pirmieji ženklai, kad į polemiką įsitraukia ir akademinė bendruomenė, ir kultūros lauko žmonės, tik staiga – viskas, laikas baigėsi.

Deja, manau, kad vis dėlto nugalėjo daugelio metų tradicija imituoti pokyčius ir nesiimti drąsesnių sprendimų. Gal lėmė tai, jog darbo grupės vadovais tapo tie patys 2016 m. žmonės, todėl jiems parankiau susirinkti bendraminčių komandą ir daryti tik kosmetinius pakeitimus. Pavieniai idealistai – per silpna jėga pasipriešinti seniai susiformavusiai sistemai. O gal buvo nurodymas iš suinteresuotų asmenų – juk rimtesni pokyčiai susiję su investicijomis į naujas mokymosi priemones, naujus vadovėlius. Gal dėl finansavimo būtina skubiai pabaigti, o diskusijos ir naujų idėjų gvildenimas imlus laikui. Nežinau giluminių priežasčių, bet panašu, kad tos visai neblogos pirminės idėjos lieka vis mažiau.

Man asmeniškai norėtųsi daugiau laisvės. Dabar kalbama apie 30 procentų pasirinkimo, bet žiūrint į apkrovas nebus nė 0,3 – mes tiesiog nespėsime. O juk jeigu svarbiausios yra kompetencijos, tai susitarkime dėl kokių 5–7 privalomų kūrinių, susitarkime dėl mokyklinio kanono ir palikime visa kita tik kaip rekomendacijas mokytojo nuožiūrai. Kalbos vartojimo ugdymo turinys būtų atskira tema: kai kuriose klasėse jis glumina savo apimtimis – ten ne mokytojo reikės, o chirurgo, kuris nuimtų skalpą ir sugrūstų visą informaciją į galvą – kitaip tikrai nieko nespėsime, lėksime per temas su vėjeliu.

Gal klystu, bet susidaro įspūdis, kad lietuvių kalbos mokymo programos, vadovėliai ir egzaminai primena Krylovo pasakėčią apie gulbę, lydeką ir vėžį. Rengėjai skirtingi, o mokytojas su savo mokiniais į visas puses tampomi.

Vadovėliai jau seniai yra tapę verslu, ir tokiu be pralaimėjimų, nes jų tikrai reikės, valstybė finansuos. Tačiau kai kalbinio ugdymo vadovėlyje 5 ar 6 klasei pridėta daug teorijos ir mažai praktinių užduočių, kyla viena negera mintis – pasirūpinta ir pratybų verslo sąlygomis. Vadovėliai buvo perkami jų dar neišleidus (rašiau apie tą paradoksalią situaciją 2016 m.), leidyklos tuo metu užsiėmė intensyvia reklama (kuri labiau priminė medžioklę), mes matėme bandomuosius variantus, fragmentus ir turėjome apsispręsti. Atrodė, kad geriau bet kokie vadovėliai nei jokių. Nors visą tą košę užvirę valdininkai aiškino, kad geram mokytojui vadovėlių net nereikia. Man tai labiausiai nereikia tų šimtų valdininkų, klampinančių mus įvairių lentelių, algoritmų ir ataskaitų, jog viskas puiku, pelkėse. O mokymo priemonės (taip pat ir kokybiški vadovėliai) labai palengvintų darbą.

Apie egzaminus, jų suderinamumą su programomis galėtų būti atskira tema, nes iš tiesų problemų ne vienam straipsniui užtektų.

Kokius mokinių žinių pokyčius pastebite ir jei jie yra, su kuo tai susiję?

Pokyčių yra, bet net nežinia, kaip juos vertinti. Šiuolaikiniai vaikai gyvena pusiau virtualiame pasaulyje, kuris svetimas, sunkiai atpažįstamas suaugusiems. Jie turi savo socialinius tinklus, savo slengą, savo bendravimo erdves, kurių net stebėti nebeįmanoma. Jeigu anksčiau tėvai per langą galėjo pažiūrėti, su kuo ir ką žaidžia jų vaikas kieme, kaip jis bendrauja, tai dabar visa tai vyksta beveik paralelinėje realybėje. Mokyklai tenka konkuruoti su tobulėjančiomis technologijomis ir jų suteikiamomis galimybėmis – greitai besikeičiančiais vaizdais, emocijų koncentratu, realybės perkėlimu į virtualią erdvę, norimu rezultatu paspaudus vieną ar kitą tinkamą klavišą. O mokantis procesai yra ilgi ir reikalaujantys kantrybės, atkaklumo, dėmesio ir laiko. Žinios, gebėjimai įgyjami dirbant. Ir tai retai kada būna tiesiog įdomu. Aišku, galima (ir būtina) sužadinti smalsumą, sukurti intrigą, tačiau vėliau yra darbas ir jis ne visada tik patrauklus. Manau, kad dabartiniams vaikams gerokai sunkiau susikaupti, nes išoriniai dirgikliai labai stiprūs ir jų poveikis milžiniškas. Nors yra vilties – būtent karantinas parodė, jog jokios technologijos negali pakeisti gyvo žmogiškojo ryšio. Lygiai taip pat jokie klaviatūros paspaudimai niekada nepakeis mokymosi metu vykstančių procesų mūsų smegenyse.

Viešojoje erdvėje neretai teigiama, kad lietuvių kalba pralaimi prieš anglų, nes su pastarąja mokiniai neretai sieja savo ateitį. Kiek tiesos šiame teiginyje?

Manau, tikrai negalime sakyti, kad lietuvių kalba pralaimi, nes jeigu pažiūrėtume į pačią kalbinę situaciją XIX a. ar XX a. viduryje ir dabar, tai nuogąstauti nėra pagrindo. Buvo laikotarpių, kai dominavo lenkų, rusų kalba, buvo spaudos draudimas, priverstinė sovietinė dvikalbystė – kalba išliko. Manau, taip bus ir ateityje. Tačiau šiuo metu aplinka palanki anglų kalbai klestėti: nauji informacinių technologijų produktai, gerokai kokybiškesnė žiniasklaida, įvairios kuriamos laidos, meniniai, dokumentiniai filmai, grožinė ir dalykinė literatūra, ryšys su viso pasaulio bendraminčiais – kiek papildomų galimybių pasiūlo anglų kalbos įvaldymas. Manau, kad nereikia priešinti ir kategoriškai siūlyti: arba arba. Kuo daugiau kalbų jaunimas mokės, tuo platesnis horizontas atsivers. Aš tikiu sąmoningu tapatybės gyvybingumu – ne prievarta, ne gąsdinimais apie pavojų, ne draudimais ir užsidarymu nuo pasaulio tai pasiekiama.

Jūsų manymu, koks ryšys tarp esamo lietuvių kalbos prestižo ir lietuvių kalbos mokymosi mokyklose?

Prestižas nesukuriamas dirbtinai, tiesiog kaip burtažodį kartojant tas pačias frazes. Jeigu vaikai viešojoje erdvėje girdi skurdžią klišių, šablonų ir lozungų puskalbę, artimoje aplinkoje bendravimas paįvairinamas keiksmažodžiais, socialiniuose tinkluose pasisakymai nieko bendro su kalbos prestižu neturi, nėra lankomasi kultūros renginiuose, neskaitomos knygos, tai mokykloje pateikiamos žinios nebus siejamos su realiu gyvenimu. Mokykla viena, be šeimos, be visuomenės aplinkos nieko nepadarys. Primygtina didaktika tik sukels norą priešintis. Todėl vaikams kartais kyla klausimas – o kam to reikia? Daliai suaugusių, panašu, nereikia. Pavyzdžiui, politikams, per rinkimų maratoną tiek kalbantiems, nereikia turtingos, išlavintos, rišlios kalbos, kad būtų išrinkti. Vadinasi, suaugusiems žmonėms šitie gebėjimai neatrodo svarbūs. Tokia situacija labai liūdina. Skaudėti turi visiems, ne tik mokytojams.

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų kvalifikacijos kėlimas pačių reikalas ar vis tik sulaukiama ir valstybės dėmesio?

Yra įvairių privalomų kvalifikacijos kėlimo programų, pavyzdžiui, ruošiantis atestacijai, norint su mokiniais važiuoti į išvykas ir panašiai. Su kiekviena nauja integracine programa ateina ir privalomi mokymai. Tai savotiškas verslas: mokymai dažniausiai būna brangūs, jų vertė irgi ne visada vienoda. Kita dalis – ruošiantis pokyčiams (pavyzdžiui, atnaujinamoms programoms). Kaip ir visur, svarbiausias yra žmogiškasis faktorius. Vieni organizuoja, nes privalo, turi pliusiuką pasidėti, kiti – nes nori pasidalinti idėjomis ir atradimais. Mokytojas gali ir turi išmokti rinktis. Tų 30 rekomenduojamų mokymosi valandų per metus man niekada neužtenka. Karantinas ir virtualaus bendravimo galimybės atnešė ir teigiamų poslinkių – yra tikrai įdomių, naudingų, daug žinių suteikiančių pasiūlymų. Kartais net laiko pritrūksta visuose juose dalyvauti. Tada tenka sau atsakyti į klausimą – o kokia kryptimi noriu judėti toliau, kokių žinių labiausiai pasigendu. Kai ieškau, visada randu.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė