Lietuvos miestų tarmių dešimtukas: kelintoje vietoje Panevėžys?

Spalio 23 d. Panevėžio Elenos Mezginaitės viešojoje bibliotekoje vyko seminaras „Lietuvos miestų tarmių dešimtukas: kelintoje vietoje Panevėžys?“ su Vilniaus universiteto dėstytoja, profesore Loreta Vaicekauskiene. Tema sulaukė susidomėjimo tiek pedagogų, kalbos mylėtojų, tiek miesto bendruomenės tarpe.

Profesorė dalijosi įdomiomis įžvalgomis apie Lietuvos tarmes, kalbos pokyčius ir jų regioninius ypatumus, skatino diskusijas bei kvietė pažvelgti į kalbą kaip į gyvą, nuolat besikeičiantį reiškinį. Kalbininkė pristatė atliktą tyrimą apie tarmių vertinimą, kalbos prestižą ir visuomenės nuostatas kalbai. Buvo diskutuojama apie tarmių išsaugojimo svarbą, kalbinį sąmoningumą bei jaunimo motyvaciją saugoti ir populiarinti lietuvių kalbą.

Auditoriją sudomino garso įrašas, kuriame keturi žmonės atsakė į klausimą „kas yra geras mokytojas?“ – kiekvienas kalbėjo savaip, skirtingais kalbėjimo būdais. Iš klausos buvo galima atpažinti tiek Panevėžio šnektos, tiek bendrinės (Vilniaus) tarmės ypatybes. Pasak profesorės, šis pavyzdys padeda suprasti, kas lemia kalbos vertę ir kokie kalbėjimo būdai visuomenei atrodo „priimtinesni“ ar „teisingesni“.

L. Vaicekauskienė paaiškino, kad kalbos vertinimą lemia ne vien jos skambesys ar taisyklingumas, bet ir socialiniai veiksniai – vieta, prestižas, asmens tapatybė. „Žmonės kalbą vertina dviem lygmenimis. Sąmoningai – remiantis mokykloje įgytomis žiniomis ir „teisingais“ stereotipiniais atsakymais („bendrinė kalba – geriausia, tarmės – paveldas“) bei pasąmoningai – pagal tikrą emocinį artumą, tapatinimąsi su kalba, t. y. kuri šnekta iš tiesų patinka“, – pasakojo ji.

Profesorė pasidalijo savo asmenine patirtimi, kad yra gavusi laiškų, kuriuose žmonės kritikavo jos „vilnietišką“ tartį, pažymėdami tariamas klaidas. Tai rodo, kad kalbos vertinimas Lietuvoje vis dar stipriai susietas su normomis ir stereotipais.

Seminaro metu plačiau kalbėta apie Lietuvos mokslo tarybos finansuotą tyrimą, atliktą 2012 m. Jame dalyvavo apie 1500 moksleivių iš 23 mokyklų – visų septynių Lietuvos regionų ir Vilniaus. 9–10 klasių mokiniai (15–17 metų) klausėsi garso įrašų ir sudarė kalbų reitingą pagal tai, kuri šnekta jiems labiausiai patinka. Eksperimento metu moksleiviai turėjo vertinti kalbėtojus pagal savybes, pvz., įdomus, kietas, malonus. Paaiškėjo, jog regioninės tarmės nuvertinamos, o sostinės arba standartinė kalba iškeliama kaip prestižinė. Merginos dažniau rinkosi bendrinę kalbą, t. y. „teisingą“ variantą, o vaikinai savo krašto tarmes vertino aukščiau – dažniau iškeldavo Šiaulių ar Panevėžio šnektas. Tik Šiaulių ir Marijampolės apskričių moksleiviai savo tarmių neįvertino pirmąja vieta.

Gauti rezultatai parodė, kad didžioji dalis apklaustųjų palankiausiai vertino vietinę regiono tarmę bei Vilniaus arba bendrinę kalbą. Šiek tiek mažiau simpatijų sulaukė Kauno ir Klaipėdos, Šiaulių, Alytaus ir Panevėžio tarmės. Respondentams mažiausiai artimos Utenos, Marijampolės bei Telšių tarmės. Profesorė atkreipė dėmesį, kad tarmių įvaizdis žiniasklaidoje dažnai neigiamas, todėl jauni žmonės kartais gėdijasi kalbėti tarmiškai, ypač kai net mokytojai juos dėl to taiso.

Dalyviai aktyviai diskutavo, dalijosi patirtimis. Buvo kalbama apie Skandinavijos pavyzdį, kaip šalis geba patraukliai puoselėti nacionalinę kalbą ir kultūrą. Renginys paliko daug apmąstymų apie tai, kaip išsaugoti tarmes, kad jos nenyktų, ir kaip paskatinti jaunąją kartą nesigėdyti, o didžiuotis savąja.

Seminaras organizuotas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos iš dalies finansuoto projekto „Mūsų tapatybės atspindys: tarmė ir kalba“ lėšomis.

Indrė Rapkevičienė