Lietuvos ekologinio ūkininkavimo patirtis kaip sprendimas Ukrainos ekocido iššūkiams

Straipsnis parengtas, Lietuvos socialinių mokslų centro Ekonomikos ir kaimo vystymo institute įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos (LMT) finansuojamos Lietuvos-Ukrainos programos projektą – ,,Ekologinio žemės ūkio plėtra: biologinės įvairovės išsaugojimas ir ekocido padarinių įveikimas “. Projekto sutarties Nr. S-LU-24-1.

Projekto komanda: dr. Tomas Baležentis,  dr. Artiom Volkov,   dr. Erika Ribašauskienė,  dr. Dalia Štreimikienė, dr. Genovaitė Liobikienė,   dr. Olena Nifatova, dr. Yuriy Danko, dr. Kseniia Bliumska-Danko.

1. Ekocidas Ukrainoje: poveikis žemės ūkiui ir dirvožemiui

Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą sukėlė ne tik humanitarinę ir ekonominę krizę, bet ir sisteminį, ilgalaikį aplinkos niokojimą, kuris vis dažniau apibrėžiamas kaip ekocidas (karo metu padaryta didelė žala aplinkai). Plataus masto karo veiksmai, infrastruktūros naikinimas, pramoninių objektų bombardavimas, sprogmenų naudojimas ir tyčinis aplinkos teršimas padarė didelę žalą žemės ūkiui ir dirvožemiui, kurie yra esminis Ukrainos apsirūpinimo maistu, jo saugumo ir ekonomikos pagrindas.

Ukrainos žemės ūkio paskirties žemės ir ypač derlingi juodžemiai patyrė fizinį, cheminį ir biologinį degradavimą. Karinės technikos judėjimas, apkasų kasimas, sprogimai ir minavimas ardo dirvožemio struktūrą, didina eroziją, mažina vandens infiltraciją ir dirvožemio gyvybingumą. Tuo pat metu į dirvožemį patenka sunkieji metalai, degimo produktai, sprogmenų likučiai, naftos produktai ir kitos toksiškos medžiagos, kurios kelia ilgalaikę grėsmę ne tik žemės ūkio veiklai, bet ir žmonių sveikatai.

Ekocido padariniai žemės ūkiui pasireiškia ir funkciniais apribojimais: dideli žemės plotai tampa neprieinami dėl minų ir nesprogusių šaudmenų, o tai riboja ūkinę veiklą net ir tose teritorijose, kuriose tarša nėra akivaizdi. Dėl to mažėja pasėlių plotai, sutrinka sėjomainos, didėja rizika intensyvinti gamybą aplinkai jautriais būdais likusiuose dirbamos žemės plotuose.

Svarbu pabrėžti, kad ekocido padariniai yra ilgalaikiai ir kumuliaciniai. Net pasibaigus aktyviems karo veiksmams, dirvožemio atkūrimas gali užtrukti dešimtmečius, ypač jei pasirenkami netvarūs, chemiškai intensyvūs atkūrimo metodai. Todėl, Ukrainos atsigavimas neatsiejamas nuo tvarių, aplinką tausojančių žemės naudojimo sprendimų, kurie vienu metu spręstų taršos, dirvožemio degradacijos ir kaimo vietovių socialinio-ekonominio silpnėjimo problemas.

Šiame kontekste ekologinis ūkininkavimas tampa ne tik alternatyvia gamybos sistema, bet ir aplinkos atkūrimo priemone, galinčia prisidėti prie ekocido padarinių mažinimo. Lietuvos patirtis, sukaupta atkuriant dirvožemio derlingumą, diegiant ekologines praktikas ir integruojant jas į nacionalinę politiką, gali būti aktuali ir pritaikoma Ukrainos sąlygomis, ypač pereinamuoju pokarinio atsigavimo laikotarpiu.

• Ekologinis ūkininkavimas kaip aplinkos atkūrimo priemonė

Ekologinis ūkininkavimas yra ypač naudingas Ukrainai kovojant su ekocido pasekmėmis dėl kelių esminių priežasčių – aplinkosauginių, socialinių, ekonominių ir ilgalaikio atsparumo aspektų.  Ekologinis ūkininkavimas Ukrainai nėra vien alternatyvus žemės ūkio modelis – tai strateginė priemonė, padedanti atkurti karo nuniokotą aplinką, stiprinti maisto sistemų saugumą, apsaugoti žmonių sveikatą ir kurti ilgalaikį šalies atsparumą po ekocido:

 Ekologinis ūkininkavimas Ukrainoje: faktai ir skaičiai

Bendras žemės ūkio paskirties žemės plotas (ekologinis ir pereinamojo laikotarpio), sertifikuotas pagal ES ir (arba) JAV (NOP) ekologinės gamybos teisės aktus, 2020–2022 m. nuosekliai mažėjo – nuo 462 225 ha 2020 m. iki 263 619 ha 2022 m., o tai rodo staigų žemės ploto, kuriame ekologiškai ūkininkaujama, sumažėjimą. 2023 m. buvo stebimas ryškus atsigavimas – plotas padidėjo iki 471 176 ha ir viršijo iki 2022 m. buvusį lygį. Vis dėlto šis atsigavimas pasirodė esąs nestabilus, nes 2024 m. plotas vėl sumažėjo iki 349 348 ha. Apskritai ši dinamika rodo didelį nepastovumą ir ribotą ekologiškai sertifikuotos žemės atsparumą išoriniams sukrėtimams.

Panaši tendencija matoma ir ekologinį statusą turinčios žemės ūkio paskirties žemės ploto pokytyje. Nuo 410 583 ha 2020 m. šis plotas sumažėjo iki 246 126 ha 2022 m., vėliau 2023 m. fiksuotas dalinis atsigavimas (390 923 ha), o 2024 m. – pakartotinis sumažėjimas iki 320 065 ha. Pažymėtina, kad skirtumas tarp bendro ekologinio ploto (įskaitant pereinamojo laikotarpio plotus) ir visiškai ekologinio ploto išlieka palyginti nedidelis, o tai leidžia teigti, jog pereinamojo laikotarpio procesai tęsiasi, nepaisant bendro žemės plotų mažėjimo, nors ir ribotu mastu. 2024 m. ekologinis plotas sudarė apie 1,2 % visos Ukrainos žemės ūkio paskirties žemės.

Priešingai nei žemės ploto rodikliai, ekologinių subjektų skaičius pasižymi nuosekliai mažėjančia tendencija. Bendras sertifikuotų ekologinių subjektų skaičius sumažėjo nuo 544 2020 m. iki 436 2024 m. Nors 2023 m. fiksuotas nedidelis padidėjimas, jis neatsvėrė bendros mažėjimo trajektorijos. Šis nuosmukis rodo nuolatinį dalyvių pasitraukimą iš ekologinio sektoriaus, tikėtina, nulemtą ekonominio neapibrėžtumo, sertifikavimo kaštų, rinkos sutrikimų ir padidėjusių veiklos rizikų.

Formos apačia

Šaltinis: Ukrainos ekonomikos, aplinkos ir žemės ūkio ministerija.

Regioninė ekologinio žemės ūkio rodiklių analizė atskleidžia ryškų karo erdvinį poveikį ekologinės žemės naudojimui ir sertifikuotų ūkio subjektų veiklai Ukrainoje. Didžiausi nuosmukiai fiksuojami fronto linijos ir laikinai okupuotuose regionuose. Donecko ir Luhansko srityse sertifikuota ekologinė veikla dar iki 2022 m. buvo menkai išvystyta, o vėliau faktiškai sumažėjo iki nulio.

Chersono srityje užfiksuotas vienas ryškiausių nuosmukių: bendras pagal ES ir (arba) JAV (NOP) ekologinio žemės ūkio teisės aktus sertifikuotas žemės ūkio naudmenų plotas sumažėjo nuo 81 695 ha 2020 m. iki vos 1 872 ha 2024 m., o sertifikuotų ūkio subjektų skaičius sumažėjo nuo 52 iki 2.

Panaši neigiama tendencija stebima Zaporižios srityje, kur sertifikuotų žemės ūkio naudmenų plotas sumažėjo nuo 44 539 ha 2020 m. iki 14 159 ha 2024 m., o sertifikuotų veiklos vykdytojų skaičius sumažėjo nuo 17 iki 8.

Sumų srityje, esančioje netoli aktyvių karo veiksmų zonos, ekologinės žemės ūkio naudmenos sumažėjo nuo 378 ha 2020 m. iki 48 ha 2024 m., nepaisant laikino sertifikuotų veiklos vykdytojų skaičiaus padidėjimo 2022–2023 m.

Tuo tarpu keliose santykinai saugesnėse srityse, tokiose kaip Kyjivo, Žytomyro ir Chmelnyckio sritys, po 2022 m. fiksuojamas dalinis sertifikuotų ekologinių plotų atsigavimas ar net plėtra, rodanti ekologinės gamybos erdvinį persitvarkymą, nutolstantį nuo didelės rizikos teritorijų.

Atlikta analizė parodė stiprią sąsają tarp karo sukeltos teritorinės nesaugos ir ekologinio žemės ūkio veiklos susitraukimo ir kartu pabrėžė sertifikavimu grindžiamų ūkininkavimo sistemų pažeidžiamumą ginkluoto konflikto ir gyventojų bei veiklos perkėlimo sąlygomis.

Pagal ES ir (arba) JAV (NOP) ekologinės gamybos teisės aktus sertifikuotas plotas ir ekologiškai ūkininkaujančių subjektų skaičius Ukrainos regionuose

Šaltinis: Ukrainos ekonomikos, aplinkos ir žemės ūkio ministerija.

• Lietuvos patirtis: praktikos, politika, rezultatai

Lietuva per pastaruosius kelis dešimtmečius sukaupė reikšmingą ekologinio ūkininkavimo patirtį, apimančią tiek praktinius ūkininkavimo metodus, tiek nuosekliai formuojamą politikos ir institucinę sistemą. Ekologinis ūkininkavimas šalyje vystėsi kaip atsakas į aplinkosauginius iššūkius, kaimo vietovių socialinį ir ekonominį pažeidžiamumą bei Europos Sąjungos žemės ūkio ir aplinkos politikos kryptis.

Lietuvos ekologinio ūkininkavimo patirtis įgyja ypatingą reikšmę Ukrainos kontekste, kuriame žemės ūkis susiduria su precedento neturinčiais iššūkiais, kylančiais dėl karo sukeltų ekocido padarinių. Sisteminė dirvožemio degradacija, cheminė ir fizinė tarša, žemės naudojimo apribojimai bei socialinis–ekonominis kaimo vietovių pažeidžiamumas reikalauja ne tik greitų atkūrimo sprendimų, bet ir ilgalaikės, aplinkai atsparios žemės ūkio transformacijos. Lietuvos patirtis rodo, kad ekologinis ūkininkavimas gali veikti ne vien kaip gamybos modelis, bet ir kaip kompleksinė aplinkos atkūrimo strategija.

Lietuvos ekologinio ūkininkavimo praktikos daugiausia orientuotos į dirvožemio derlingumo palaikymą ir atkūrimą, biologinės įvairovės išsaugojimą ir cheminių įvesties priemonių vengimą. Plačiai taikomos sėjomainos su ankštiniais augalais, žaliojo pūdymo sistemos, organinių trąšų naudojimas, taip pat mechaninės piktžolių kontrolės metodai. Šios praktikos ypač svarbios regionuose su mažesniu dirvožemio našumu, kur intensyvi žemdirbystė būtų ekonomiškai ir ekologiškai neefektyvi.

Gyvulininkystėje akcentuojamas gyvūnų gerovės principų laikymasis, ganyklų naudojimas ir vietinių pašarų integravimas į ūkių sistemas. Ekologiniai ūkiai dažnai veikia kaip kraštovaizdžio ir ekosistemų paslaugų palaikymo elementai, prisidedantys prie dirvožemio anglies kaupimo, vandens režimo stabilizavimo ir buveinių išsaugojimo.

Praktiniu lygmeniu Lietuvoje taikomos ekologinio ūkininkavimo priemonės – sėjomainos su ankštiniais augalais, žaliojo pūdymo sistemos, organinių medžiagų grąžinimas į dirvožemį, ribotas dirbimas – yra tiesiogiai aktualios Ukrainos karo paveiktoms teritorijoms. Šios praktikos leidžia palaipsniui atkurti dirvožemio struktūrą, skatinti biologinį aktyvumą ir mažinti teršalų poveikį, tuo pat metu išvengiant papildomos cheminės apkrovos. Lietuvos patirtis rodo, kad tokios priemonės gali būti taikomos ir ekonomiškai mažiau palankiomis sąlygomis, o tai ypač svarbu Ukrainos regionams, kuriuose intensyvi žemdirbystė po karo keltų per dideles rizikas.

Instituciniu ir politiniu požiūriu Lietuvos ekologinio ūkininkavimo modelis suteikia vertingų pamokų Ukrainai. Ekologinis ūkininkavimas yra įtrauktas į Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros strateginius dokumentus, o ūkininkams taikomos kompensacinės išmokos už papildomas aplinkosaugines prievoles ir mažesnį derlingumą. Nacionaliniuose strateginiuose dokumentuose Lietuva iki 2030 metų buvo suplanavusi padvigubinti ekologinių ūkių plotus. Tačiau geopolitinė situaciją, karas Ukrainoje, keitė vartojimo požiūrį visoje Europoje, ir, atsižvelgiant į tai, numatyta ambicija buvo sumažinta. Ekologinio ūkininkavimo paramos priemonės Lietuvoje prisideda prie ES Žaliojo kurso tikslo, kad iki 2030 m. apie 25 proc. ES žemės ūkio paskirties žemės būtų naudojama ekologiniam ūkininkavimui. Planuojama, kad Lietuvoje ekologiniam ūkininkavimui (kartu su perėjimu prie ekologinio ūkininkavimo) 2027 m. bus naudojama 10,1proc. žemės ūkio naudmenų.

Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginiame plane ekologinio ūkininkavimo plėtra (perėjimas prie ekologinio ūkininkavimo ir ekologinis ūkininkavimas) didžiaja dalimi skatinama paramos kaimo plėtrai lėšomis. Iš viso tiksliniam ekologinio ūkininkavimo rėmimui Lietuvoje 2023–2027 m. numatyta daugiau nei 331 mln. Eur arba 7,7 proc. viso paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai biudžeto (iš kurių 316 mln. Eur arba 24,3 proc. Kaimo plėtros fondo lėšos).

Kompensacinė parama ekologiškai ūkininkaujantiems pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginį planą, Eur/ha

Šaltinis: Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija.

Lietuvoje sukurta sertifikavimo, kontrolės ir konsultavimo sistema, grindžiama Europos Sąjungos ekologinės gamybos reglamentais, užtikrina ekologinės veiklos skaidrumą, gamybos patikimumą ir vartotojų pasitikėjimą. Be to, Lietuvoje veikia konsultavimo, mokymo ir žinių sklaidos sistema, padedanti ūkininkams pereiti prie ekologinio ūkininkavimo ir palaikyti jo standartus. Mokslinių tyrimų institucijos prisideda prie inovacijų kūrimo ir ekologinių praktikų tobulinimo.

Ukrainos atveju ši patirtis galėtų būti pritaikyta kuriant pereinamojo laikotarpio mechanizmus, leidžiančius žemės ūkio naudmenas palaipsniui integruoti į tvarią gamybą net ir esant padidintai aplinkos rizikai. Ekologinis statusas čia galėtų veikti ne tik kaip rinkos sertifikatas, bet ir kaip aplinkos atkūrimo ir stebėsenos priemonė.

Ekologinis ūkininkavimas Lietuvoje tapo reikšminga žemės ūkio dalimi, ypač tam tikruose regionuose. 2023 m., palyginti su 2013 m., šalyje sertifikuotas ekologiškos produkcijos gamybos plotas padidėjo nuo 165,9 iki 271,3 tūkst. ha, arba 1,6 karto ir sudarė apie 9 proc. Lietuvos žemės ūkio naudmenų struktūroje. Tačiau dėl pasikeitusios geopolitinės padėties ir vartotojų įpročių pokyčių, 2024 m. duomenimis ekologinis plotas Lietuvoje sumažėjo palyginti su 2023 m. apie 10 proc., o 2025 m. ekologiniai plotai vėl pradėjo nežymiai augti. Lietuvoje ekologiškai ūkininkauja apie 3 tūkst. subjektų. Vidutinis ekologinis ūkis užima apie 89,5 ha žemės.

Ilgalaikėje perspektyvoje ekologinis ūkininkavimas Lietuvoje prisidėjo prie aplinkos būklės gerinimo, dirvožemio degradacijos mažinimo ir biologinės įvairovės išsaugojimo. Socialiniu ir ekonominiu požiūriu ekologinis ūkininkavimas sudarė sąlygas ūkinės veiklos tęstinumui mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse, skatino vietines maisto sistemas ir kaimo bendruomenių gyvybingumą. Šie aspektai ypač aktualūs Ukrainai, kurioje žemės ūkis po karo turės atlikti ne tik maisto gamybos, bet ir aplinkos bei socialinio atsigavimo funkcijas. Lietuvos patirtis leidžia ekologinį ūkininkavimą vertinti kaip praktiškai patikrintą modelį, galintį padėti Ukrainai derinti ekocido padarinių mažinimą su ilgalaike tvarios žemdirbystės vizija.

Formos viršus

Formos apačia

• Rekomendacijos

Rekomendacijos kaip Lietuvos ekologinio ūkininkavimo patirtį galima taikyti Ukrainoje, mažinant ekocido padarinius (ypač karo paveiktose teritorijose).

Iliustracija iš news.va.gov