„Klaipėdoje besikuriantis Šv. Pranciškaus onkologijos centras teiks ne medicininę, bet profesionalią psichologinę, dvasinę ir socialinę pagalbą sergantiems onkologinėmis ligomis ir jų artimiesiems. Artimieji gali būti ir šeimos nariai, ir giminaičiai, ir bičiuliai ir net bendradarbiai, kurie kartais pasimeta ir nebežino, kaip elgtis su sergančiu šeimos nariu, draugu ar bendradarbiu“, – kalba VšĮ Šv.Pranciškaus onkologijos centro direktorė Aldona Kerpytė.
Centrų svarbą patikrino dešimtmečiai
Besikuriantis Šv. Pranciškaus onkologijos centras yra pirmasis Lietuvoje, todėl prieš apsisprendžiant ilgai dairytasi, semtasi patirties iš kitų šalių, kur tokio tipo centrai skaičiuoja dešimtmečius, o Didžiojoje Britanijoje panašūs centrai pradėjo kurtis prieš gerą šimtmetį. Metai bėga, bet tokių centrų poreikis ne tik nemažėja, bet vis labiau stiprėja. „Tokiuose centruose dirba labai daug savanorių. Vieni palydi žmogų į procedūras, kiti prižiūri jo namus, palaisto gėles, pasirūpina jo augintiniais, – dešimtmečius skaičiuojančių centrų veiklą pristato centro direktorė Aldona Kerpytė. – Tikimės, kad ir į mūsų centrą ateis nemažai savanorių. Jau dabar grupė žmonių ruošiasi savanoriškai veiklai. Jungiasi ir buvusieji ligoniai, ir tie, kurie turi artimų žmonių, sergančių šia liga.“
„Savanorystė – gėrio kūrimas. Jei kuriu gėrį šiame pasaulyje, ir mano dvasia pakyla. Evangelijoje pasakyta: „Ką padarėte vienam iš mano mažiausių brolių, man padarėte.“ Padėdami, mes mylime Dievą. Taigi be atlygio dirbdamas savanoris padeda ir pats sau. Pagaliau, jei jam kažkada prisireiks pagalbos, gal atsiras, kas jam padės sunkią akimirką. Stiprybė ne iš žmonių, iš paties Dievo. Kartais žmogui parodyti kryptį yra labai svarbu“, – svarsto centro kapelionas brolis Evaldas Darulis, vildamasis, kad ir Lietuvoje į savanorišką veiklą įsijungs vis daugiau žmonių, nes savanorystė – ne tik pagalba kitam – padėdamas kitam, padedi ir sau.
Atsigręžimas
Daugelis onkologinio susirgimo diagnozę priima kaip nuosprendį. „Ši liga galbūt yra geriausias žingsnis atsigręžti į tą, kuris gali padėti. Ir jei žmogus supranta, kad jam reikia keistis, jis ir keičiasi. Onkologinis susirgimas kaip ir daugelis kitų ligų yra psichosomatinis susirgimas. Jei žmogus atsigauna dvasiškai, pradeda atsigauti ir jo kūnas“, – sako brolis Evaldas Darulis.
„Retas žmogus, kuriam pasako, kad jam diagnozuotas vėžys, nepagalvoja apie mirtį, nes kiekvienas žmogus išsigąsta. Mažai kalbama apie tai, kad galima pasveikti ir kad pasveikti pirmiausia padeda dvasinė pusiausvyra, tikėjimas ir viltis, – kalba centro direktorė Aldona Kerpytė. – Susirgus šia liga žmogui iškyla egzistencinis klausimas: o kaip ten bus, kai paliksiu pasaulį, koks mano santykis su Dievu, ir apskritai ar yra Dievas. Kai kas tą dvasinį prabudimą stengiasi atstumti, lyg jis vestų tik į mirtį, o ne į išgyvenimą. Kai apima begalinė baimė, jokie vaistai tos baimės negali įveikti. Reikalingas dvasinis žmogaus pastiprinimas, dvasinė pagalba. Žinai, kad virš tavęs kažkas yra stipriau ir kad tu nevaldai savo gyvenimo.“
Bendrystė
Aldoną Kerpytę prie centro kūrimo idėjos atvedė jos pačios liga. Prieš dvylika metų jai buvo diagnozuotas onkologinis susirgimas. Operacijos, ilgas gydymas su ne pačiomis maloniausiomis procedūromis.
„Tada, kai man buvo diagnozuota liga, tokios pagalbos nebuvo. Pati pradėjau klausinėti gydytojų, kaip galėčiau susitikti su vėžiu sergančiais ar sirgusiais žmonėmis. Man buvo labai įdomu sužinoti, ką jie daro, kaip jie gydosi, kaip jie randa ramybę. Ieškojau tokios grupės, bet neradau. Daugelis sergančių ar sirgusių sunkiai apie kalbėjo apie savo ligą, nenorėjo prisiminti. Tiesa, tuo metu Vilniuje ir Šiauliuose jau buvo susibūrusios vėžiu sergančios moterys į grupeles, bet Klaipėdoje nieko nebuvo. „Jei nori, kurk Klaipėdoje tokią grupelę“, – patarė gydytojas. Pamaniau, kad jau labai daug esu prisiorganizavusi, todėl tokios grupės nebesiimsiu burti, bet per paskutinį chemoterapijos seansą prie manęs priėjo dar dvi moterys, kurioms buvo reikalingas bendravimas. Sako: „Bandykime“. Nutarėme pabandyti. Pradėjome bendrauti. Pamažu būrelis pradėjo augti. Pamatėme, kad viena kitai galime suteikti vilties. Paskui pamatėme, kad reikalinga organizacija, kuri imtųsi teikti rimtesnę pagalbą, ne vien tarpusavio pasikalbėjimus“, – centro kūrimo idėjos kelią peržvelgia Aldona, pabrėždama, kad Lietuvoje sergančiųjų vėžiu skaičius nenumaldomai auga ir šiuo metu onkologinėmis ligomis serga apie 150 tūkst. žmonių. Vėžio registro rodikliai rodo, kad sergamumas piktybiniais navikais bei mirtingumas nuo jų kiekvienais metais didėja. Kasmet Lietuvoje diagnozuojama apie 17 tūkst. naujų vėžio susirgimų.
„Vieni krenta į didžiulę neviltį, kiti – tikisi stebuklo, kai pasveikstama lyg mostelėjus burtininko lazdele. Tačiau ši liga reikalauja ilgo ir nemalonaus gydymo proceso“, – sako brolis Evaldas Darulis.
Onkologinis susirgimas kiekvieną priverčia peržvelgti savo vertybių skalę. Buvę svarbūs dalykai neretai tampa menkaverčiais, o vietoj jų atsiduria tie, apie kuriuos būdami sveiki dažnas net nesusimąstydavo. Lengviau, kai šiuo momentu šalia yra žmonės, išgyvenantys tuos pačius jausmus, todėl Lietuvos mažesnieji broliai pranciškonai inicijavo Šv.Pranciškaus onkologijos centro kūrimą.
Padėk ir tu savo plytą…
Šv.Pranciškaus onkologijos centras kuriasi šalia Klaipėdos universitetinės ligoninės Labrenciškėse. Klaipėdos miesto Tarybos sprendimu šiai veiklai vystyti broliams pranciškonams buvo skirtas 2,4 ha sklypas. Centrą sudarys pastatų kompleksas. Pirmame etape statoma Šv.Pranciškaus Asyžiečio koplyčia, vienuolių namai. Šiais metais tikimasi pastatyti ir pirmąjį centro korpusą – informacijos ir meno terapijos centrą. 2014 metais planuojama pastatyti ir antrą paslaugų korpusą su nakvynės namais. Ateityje kompleksą turėtų papildyti ir sveikatingumo centras.
„Informacijos ir meno terapijos centras pradėtas statyti 2011 metų spalio mėnesį. Iš ES fondo gauta per 1,2 mln.litų, tačiau pagal rangos sutartį centrui užbaigti reikia daugiau kaip 1,7 mln.litų. Apie 100 tūkst. litų surinkome per www.aukok.lt. Statyboms užbaigti trūksta apie 0,5 mln.litų“, – į Lietuvos žmones kreipiasi centro direktorė Aldona Kerpytė.
Padėti Šv.Pranciškaus onkologijos centrui galima įvairiais būdais. Vienas jų – labdaringi vakarai, kuriuos surengdamos mokyklos, meno saviveiklos kolektyvai sudarys sąlygas paaukoti kiekvienam geros valios žmogui, nes ir maža auka tampa dar viena tvirta plyta į pirmojo onkologijos centro pastatus. „Informacijos ir meno terapijos centre bus teikiama psichologinė, informacinė, socialinė ir dvasinė pagalba, taikoma dailės, muzikos, šokio terapija. Centre bus įrengtas vaikų žaidimų kambarys su akvariumu, užsiėmimų ir pokalbių kambariais. Nakvynės namuose galės apsistoti ne tik centro lankytojai, bet ir iš toliau atvykusieji lankyti ligonių artimieji“, – apie centro būsimą veiklą pasakoja Aldona Kerpytė.
Įmūryk ir tu savo plytą į tvirtą statomo centro sieną, nes niekada nesi garantuotas, kad to centro paslaugų neprisireiks tau pačiam ar tavo artimiesiems.
Genovaitė Paulikaitė
Nuotraukose:
Šventinama Šv.Pranciškaus Asyžiečio koplyčia
Centro direktorė Aldona Kerpytė
Centro kapelionas Evaldas Darulis
