Lietuvių raštijos kūrėjui Mikalojui Daukšai skirtame renginyje ir savivaldybėje lankėsi VLKK pirmininkas Audrys Antanaitis

Ketvirtadienį Kėdainių rajono savivaldybėje Mikalojaus Daukšos viešojoje bibliotekoje vyko gražus ir prasmingas renginys, skirtas Mikalojui Daukšai. Prieš renginį svečiai – Valstybinės lietuvių kalbos komisijos viršininkas Audrys Antanaitis, prof. Eugenija Ulčinaitė, renginio iniciatorė Genovaitė Paulikaitė –  lankėsi su mandagumo vizitu savivaldybėje. Juos priėmė administracijos direktorius Arūnas Kacevičius, mero patarėja Jorūnė Liutkienė.

Pernai minėjome Mikalojaus Daukšos verstos „Postilės“ 420 metų sukaktį. „Postilė“ − lenko J. Vujeko pamokslų rinkinys. Juos M. Daukša ir išvertė ir dar parašė porą prakalbų lenkų ir lotynų kalbomis. Tai knyga, kuri greta J. Bretkūno Biblijos vertimo yra stambiausias XVI a. lietuvių raštijos paminklas. Šiemet Mikalojaus Daukšos išverstam ir 1595 m. išleistam J. Ledesmos katekizmui („Katekizmas, arba mokslas, kiekvienam krikščioniui privalus“) sukanka 425 metai.

Mums, kėdainiečiams, M. Daukša labai svarbus. Jis išlieka aktualus ir šiandien, nes teigė svarbų kalbos, kultūros ir pilietinės, politinės bendruomenės, valstybės ryšį, daug nusipelnė kaip literatūrinės kalbos kūrėjas, gausiai praturtinęs jos leksiką, įvesdamas daugybę gyvos kalbos žodžių, juos iš dalies perprasmindamas, pritaikydamas naujoms, abstrakčioms sąvokoms, taip pat kurdamas naujadarus, kurių dalis ir šiandien tebevartojama. Jis teoriškai pagrindė gimtosios kalbos teises ir savo darbu parodė, kaip reikia ją mylėti ir puoselėti. Reikalavo lietuvių kalbą įvesti į viešąjį valstybinį gyvenimą, visur ir visada vartoti, kurti ja literatūrą. Mums svarbu ir tai, kad M. Daukša daugiausia rašė kėdainietiška-dotnuviška tarme.

​Tad apsidžiaugta naujienų svetainė www.manokrastas.lt atstovė iniciatyva Kėdainiuose surengti diskusijų ciklo „Kalbos kelias“, skirto Jono Jablonskio 160-osioms gimimo metinėms, susitikimą tema „Bendrinės lietuvių kalbos užuomazgos Mikalojaus Daukšos darbuose“.

Pasisakymai bibliotekoje: „Kėdainių r. sav. Mikalojaus Daukšos viešosios bibliotekos indėlis saugant Mikalojaus Daukšos atminimą ir populiarinant jo darbus“, Virginija Grigorjevienė, bibliotekos direktorė;
„Lietuvių kalbos draugijos Kėdainių Mikalojaus Daukšos skyrius – ar tarsime ir mes savo lietuvišką žodį“, Rūta Švedienė, skyriaus pirmininkė, Kėdainių rajono savivaldybės kalbos tvarkytoja;

„Mikalojaus Daukšos idėjos ir bendrinė kalba“, prof. Eugenija Ulčinaitė, senosios lietuvių literatūros ir kultūros istorijos tyrinėtoja, vertėja, pedagogė; „Mes kiekvienas esame kalbos kūrėjai“,
Audrys Antanaitis, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas.

Mikalojus Daukša(g. apie 1527 ar 1538 m. Babėnuose – 1613 m. vasario 16 d. Varniuose) – kunigas, humanistas, kontreformacijos veikėjas, vienas lietuvių raštijos kūrėjų. Švietėjas, humanistinių idėjų reiškėjas, didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių XVI a.

Gimtoji Mikalojaus Daukšos kalba – lietuvių. Spėjama, kad mokėsi viename iš V. Europos universitetų. Buvo Krakių klebonas (1570–1572 m.), Žemaičių kapitulos kanauninkas (1572–1585 m.) bei oficiolas (1585–1592 m.). Nuo 1592 m. kunigavo Betygaloje. Žemaičių vyskupijos administratorius (1609–1610m.) Mokėjo kelias kalbas, turėjo biblioteką, skelbė kontrreformacijos ir renesansinio humanizmo idėjas. Kovojo dėl Lietuvos valstybinio savarankiškumo po Liublino unijos pasirašymo.

Įvairūs šaltiniai teigia, jog Daukša buvo neeilinių gabumų žmogus, kuriam būdingas humanistinis išsilavinimas, veržlumas, valingumas, patriotizmas. Didžiausi jo nuopelnai – lietuvių tautinės kultūros kūrimas ir siekis apginti lietuvių kalbos teises. Mikalojaus Daukšos darbai yra neįkainojama mūsų literatūrinio bei kalbinio palikimo enciklopedija, tačiau ne visi jie yra tiksliai žinomi. Išlikę tėra tik du neabejotini jo leidiniai – Jokūbo Ledesmos „Katekizmo“ ir Jakubo Wujeko „Postilės“ vertimas. Daukša rašė vidurinių aukštaičių tarme, bet nevengė ir kitų tarmių elementų. Dėl to jis kartais vadinamas „vidurinio raštų kalbos varianto“ atstovu arba pirmuoju bendrinės kalbos kūrėju Didžiojoje Lietuvoje.

Rūta Švedienė