Lidos Meškaitytės ir Igorio Piekuro peizažų paroda „Neįprastai daug šakelių“ LNDM Nacionalinėje dailės galerijoje

Lida Meškaitytė, Mano gimtinė, 1948, LNDM

Gruodžio 5 d. 18 val. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) Nacionalinės dailės galerijos (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) mažojoje salėje atidaroma paroda „Neįprastai daug šakelių. Lidos Meškaitytės ir Igorio Piekuro peizažai“. Parodoje kviečiama iš naujo pažvelgti į du iš pirmo žvilgsnio nesusijusius kūrėjus. Tačiau tarp trapių miniatiūrų ir didžiulių drobių besimezgančiame dialoge išryškėja dailininkus jungiantis lėtas, atidus ir kupinas pagarbos žvilgsnis į nuolat kintantį kraštovaizdį.

„Šis dviejų labai įdomių dailininkų kūrybos dialogas, regis, išlaisvina tokį įprastą, visiems gerai pažįstamą peizažo žanrą iš įvairių jį supančių stereotipų. Mat I. Piekuras ir L. Meškaitytė kuria ne tradicinius natūrą atspindinčius, o išskirtinį, individualų matymą ir refleksiją liudijančius kraštovaizdžius. Kviečiame parodos lankytojus praturtinti savo vaizduotę šiomis unikaliomis lietuviško peizažo atodangomis“, – sako LNDM Nacionalinės dailės galerijos direktorė dr. Lolita Jablonskienė.

Kraštovaizdžio kaita per dešimtmečius ir atkaklus menininkų dialogas su gamta

Daugiau nei pusę amžiaus aprėpianti kūrinių istorija atskleidžia laikotarpį nuo 1944 iki 2001 m. Per šį laiką Lietuvos kraštovaizdis ištvėrė didžiulius pasikeitimus – jame rado vietą ir karo bei pokario ženklai, ir masinė melioracija, ir beatodairiška tarša. Nors menininkams buvo primetamos taisyklės, kaip „tinkamai“ vaizduoti gamtą, Meškaitytė ir Piekuras kiekvienas savaip rado būdą išsaugoti savitą žvilgsnį. Peizažas jiems tapo ir dokumentu, ir romantišku pabėgimu nuo slogios sovietmečio tikrovės.

„Meškaitytės ir Piekuro kūrybos keliai skirtingi, bet turi vizualaus panašumo. Abu kūrėjai buvo nutolę nuo lietuviškos ekspresyvaus peizažo tradicijos ir kūrė detalius, realistinius vaizdus, vis grįždavo į tas pačias sau gerai pažįstamas vietas. Savamokslė Meškaitytė miniatiūrose ištobulino autorinę akvarelės techniką ir pasirinktą motyvą atkurdavo iki smulkiausių spyglių. Tuo tarpu Piekuras tikriausiai vienintelis Lietuvoje peizažus permąstė pasitelkdamas fotorealizmo stilistikos prizmę “, – sako parodos kuratorė Eglė Juocevičiūtė.

Parodoje pristatomi peizažai pareikalavo fizinių pastangų: Meškaitytė, sunkiai judėjusi dėl jaunystėje patirtos traumos, išvaikščiojo, išžiūrėjo ir išjautė kiekvieną savo artimosios aplinkos kampelį, o smulkiausias detales tapė vieno plauko teptuku; Piekuras, mėgęs naktinius peizažus, sužavėjusias pilnaties nušviestas miško properšas tapė iš natūros, pasišviesdamas žvake.

Iš skirtingų šaknų kylantys žvilgsniai į tautinei tradicijai alternatyvų kraštovaizdį

Abu savo laiku buvo žymūs, tačiau skirtingais keliais. Piekuro kelias įprastesnis – po tapybos studijų jis buvo kviečiamas dalyvauti svarbiausiose parodose, o didelių formatų kūrinius, kuriuos tapė studijoje su dideliais langais, įsigydavo muziejai. Tuo tarpu Meškaitytės miniatiūros, tapytos akvarele savo namų svetainėje, gerbėjus pasiekdavo dideliais tiražais leidžiamų atvirukų rinkinių pavidalu. Didelė dalis dailininkės darbų eksponuojama pirmą kartą, o ją iš atvirukų pažįstantys žiūrovai nustebs pamatę originalų kokybę.

„Kūrėjus siejo ir tai, kad jie atstovavo kitų kultūrų žvilgsniams į Lietuvos kraštovaizdį. Iš Rytų Prūsijai priklausiusių Antšvenčių kilusi Meškaitytė skaitė, rašė ir namuose kalbėjo vokiškai, bet apie šią savo asmenybės pusę sovietmečiu negalėjo kalbėti. Ji buvo mylima ir sulaukdavo padėkų už lietuviško kraštovaizdžio grožio atskleidimą, nors miniatiūrose vaizduojamos vietos pusę tūkstantmečio priklausė vokiečiams. Piekuras su tėvais į Vilnių iš Minsko persikėlė, kai jam buvo 10 metų. Lietuviškai prakalbo tik studijų metais, paskatintas būsimos žmonos Marijos Teresės Rožanskaitės. Taigi, Piekuras ir Meškaitytė atveria dar mažai tirtus tautinės tradicijos rėmuose neišsitenkančius artimo kraštovaizdžio skaitymus“ – sako parodos kuratorė Rugilė Rožėnė.

Paroda rengta bendradarbiaujant su meno fondu „MTR Art Foundation“, kuris rūpinasi Marijos Teresės Rožanskaitės ir Igorio Piekuro kūrybinio palikimo sklaida. Parodą kuravo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto „(Post)autoritarinių kraštovaizdžių“ tyrimų centro istorikė Rugilė Rožėnė ir LNDM Nacionalinės dailės galerijos kuratorė Eglė Juocevičiūtė.

Parodos atidarymo savaitgalį vyks kuratorių vedamos ekskursijos:

Gruodžio 6 d. 15 val. – Rugilės Rožėnės ekskursija

Gruodžio 7 d. 15 val. – Eglės Juocevičiūtės ekskursija

Dalyvavimas ekskursijose nemokamas, įsigijus lankytojo bilietą.

Vietų skaičius ribotas, tad reikalinga registracija: https://forms.office.com/e/n5ukkctanD
Paroda veiks iki vasario 15 d.

Kuratorės: Eglė Juocevičiūtė, Rugilė Rožėnė

Architektė Gabrielė Černiavskaja

Dizainerė Ugnė Balčiūnaitė

Parodos organizatorė LNDM Nacionalinė dailės galerija

Projektą finansuoja LR kultūros ministerija

Remėjas „Exterus Fundermax“ 

Partneriai: „MTR Art Foundation“, „PAScapes“, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, Lietuvos centrinis valstybės archyvas