Lentvario miesto biblioteka sukvietė jaunuosius skaitytojus į edukaciją „Lėlių teatro pasaulis“. Su vaikais susitikti atvyko Kauno valstybinio lėlių teatro aktorė Indrė Endriukaitė, edukacinių pamokų ir projektų autorė, socialinio edukacinio teatro „Ridikėlių mokyklėlė“ įkūrėja. Pagrindinė šio teatro misija – bendrauti su vaikais svarbiomis ir aktualiomis temomis, organizuoti unikalias socialines, edukacines, teatrines veiklas, jomis skatinti vaikų savarankiškumą ir kūrybiškumą, diegti vertybes ir atsakomybę (Indrė Endriukaitė „Ridikėlių mokyklėlė prezentacija“).
Edukacija praplėtė vaikų akiratį ir supratimą apie lėlių teatrą ne tik Lietuvoje, bet ir apie jo vaidmenį pasaulyje. Mūsų šalyje prakalbus apie lėlių teatro spektaklius dažniausiai pagalvojame, kad tai vaikams skirtas renginys. Po aktorės pasakojimo ir pateiktos vaizdinės medžiagos vaikai įsitikino, kad tokiose šalyse kaip Japonija, Vietnamas, Kinija, Turkija lėlių teatras yra svarbi suaugusiųjų gyvenimo dalis.
Na bet apie viską iš eilės. Paklausus vaikų, kada atsirado pirmosios lėlės, spėlionės siekė penkioliktą amžių. Pasak edukatorės Indrės, lėlių teatras – seniausia teatro šaka. Tik prieš 4000 metų pr. Kr. žmonių buvo naudojamos ne lėlės, o kaukės, kurios slėpė veidus, žmonių emocijas, buvo skirtos atgrasyti priešiškai genčiai.
Jauniesiems susitikimo dalyviams buvo įdomu išgirsti apie skirtingus lėlių tipus: kaukes, šešėlių teatro lėles ant lazdelių – lazdelines, marionetes – virvelines lėles, rankų lėles kaip pirštinės, ar tik vieno pirštuko lėles gigantes, pagamintas naudojant papjė mašė techniką.
Iš Indrės Endriukaitės parodytų vaikams video ištraukų ir nuotraukų vaikai suprato, kad tokiose šalyse kaip Turkija, Japonija, Vietnamas, lėlių spektaklio siužetas yra skirtas suaugusiam žiūrovui. O iš pasakojimo apie Japonijos lėlių teatrą „Buraku“ vaikus nustebino faktas, kad lėlių teatro aktorystė yra paveldima, t.y. jei mano tėtis buvo lėlių teatro aktorius, tai sūnui didi garbė paveldėti tėvų veiklą. Pasak viešnios, Japonijoje aktorius 6 metus mokosi valdyti tik lėlės kojas, vėliau 6 metus lėlės rankas ir dar 6 metus galvą. Visus šiuos 18 metų, pats aktorius yra po juodu uždangalu, kad jo nematytų žiūrovas. Ir tik po šio ilgo laikotarpio išmokęs valdyti atskiras lėlės dalis, aktorius įgyja teisę valdyti lėlę be juodo uždangalo, slepiančio aktoriaus asmenybę.
Nemažiau įdomus jauniesiems bibliotekos lankytojams buvo edukatorės Indrės pasakojimas apie Vietnamo tradicinį vandens lėlių teatrą. Jame aktoriai yra už bambukinės širmelės, jų nemato žiūrovai, ir lėlių spektaklis vyksta vandenyje. Šiuolaikiniame teatre baseinas naudojamas kaip vandens telkinys. Prieš keltą šimtmečių tokie spektakliai vykdavo šalimais esančiame vandens telkinyje, o aktoriai stovėdavo vandenyje ir už širmos nematydami savo lėlės turėdavo sinchroniškai atlikti judesius su lėlėmis.
Iš viešnios pristatymo apie pasaulio lėlių teatrus vaikai sužinojo, kad vaidyba su įvairaus tipo lėlėmis reikalauja aukšto aktoriaus profesionalumo lygio. Pilvakalbiai aktoriai – lėlių teatro fenomenas. Tas pats aktorius vienu metu įkūnija kelis personažus, kurių kalbėsenos tembras ir stilius skiriasi, o skirtingas lėlių garsas išgaunamas pilvo pagalba.
Įdomiausia ir interaktyviausia susitikimo dalis vaikams buvo bandymai improvizuoti su edukatorės atvežtomis lėlėmis – lazdeline, vieno pirštelio, šešėlių teatro, virvelinėmis lėlėmis. Aktorė drąsino vaikus savo teatro kūrybai. Viešnia pademonstravo nesudėtingai pagaminamą šešėlių teatrą, kurį galėsime pasigaminti Lentvario bibliotekoje su Kūrybiškumo saviraiškos studijos lankytojais ir bandyti suvaidinti pasirinktą ar pačių sukurtą istoriją.
Jurgita Makaravičienė,
Trakų viešosios bibliotekos Lentvario padalinio vyr. bibliotekininkė
