Legendinio alytiškio Zenono Bulgakovo nuotraukose – gimtojo miesto portretas

Gintaras Česonis, Zenonas Bulgakovas, Donatas Stankevičius, Vida Grišmanauskienė.

Gegužės 16 d. bibliotekai pasitaikė neeilinis. Sausakimšoje salėje susirinko gausus būrys fotomenininko Zenono Bulgakovo kūrybą mylinčių alytiškių. Juk ne visi savo gimtajame mieste turi šventą žmogų – taip apie jį atsiliepia ne tik jo žmona Giedrė, bet ir kiti miestelėnai, kuriems teko garbė su juo pabendrauti arba netyčia papulti į fotografo objektyvo langelį.

Į naujausio Z. Bulgakovo fotografijų katalogo pristatymą atvyko du garbūs svečiai – leidinio sudarytojas Donatas Stankevičius bei Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gintaras Česonis. Jie atskleidė, kad visas šis svarbus darbas užtruko ilgiau nei metus, kadangi iš pradžių alytiškis spyriojosi ir tik artimiau susipažinus pagaliau sutiko su demokratiško leidinio parengimu. Donato teigimu, tai buvo labai vertinga pažintis su Zenonu ir jos darbais. O štai pastarasis pasitikėjo jo nuotraukų atrinkimu ir renginio metu pripažino – „kad ką norėjo, tą atrinko, bet viską padarė gerai“. Šis fotoalbumas – praeitais metais Kauno fotografijos galerijoje besisvečiavusią fotografo parodą lydintis katalogas su papildomais, rečiau rodytais archyviniais kadrais. „Noriu pajuokauti, bet tuo pačiu ir rimtai pasakyti: Kauno fotografijos galerija gali apsieiti be daug ko, bet be alytiškių menininkų niekaip. Zenono paroda, atvykusi į Kauną, nesumeluosiu turbūt, nustebino visus atėjusius, o atėjo tikrai daug. Paroda buvo lankoma, žmonės paskui vedė savo draugus ir giminaičius, galimai kilusius iš Dzūkijos krašto ar Alytaus. Žodžiu, rinkosi visa Alytaus diaspora“, – kalbėjo Donatas Stankevičius.

Zenonas atstovauja tai fotografų kartai, kuri bene geriausiai atspindi to meto laikmetį. Menininkas turi tikrą dovaną pamatyti dalykus, kurie yra labai paprasti, kasdieniški, bet tuo ir žavūs. Alytuje, ko gero, jau liko mažai fotomenininko neužfiksuotų vietų, o kai kurios įamžintos net po kelis kartus. „Kai jūs pradėjote skelbti ir rodyti tas dviejų laikotarpių nuotraukas, tai tikrai, alytiškiams buvo didelė šventė, nes tave priverčia sustoti ir pagalvoti, ne tik pajusti, o gal ir pakeliauti – jei ne realiai, tai bent mintimis“, – savo įspūdžiais susitikimo metu dalijosi pokalbio vingrybes mezgusi bibliotekos vadovė Vida Grišmanauskienė ir pastebėjo, kad nors Z. Bulgakovas už savo veiklą yra gavęs aibę apdovanojimų, bet svarbiausia vis dėlto yra jo ryšys su miestu bei čia gyvenančiais žmonėmis.

Fotomenininkas paklaustas apie tai, kuri jo nuotrauka yra pati pačiausia, nedvejodamas įvardijo: „Yra tokia nuotrauka. Moteris veža du vaikučius – vieną vežimėlyje, kitą – su rogėmis. Ji įdomiausia, vertingiausia, nes sovietmečiu buvo uždrausta ją eksponuoti parodose. Sakė, kad tais laikas aš blogai pavaizdavau moterį, nuotraukoje ji per sunkiai dirba, per daug vargsta su vaikais. Dėl to nenorėjo jos niekur rodyti.“ Minėta fotografija, žinoma, atsidūrė ir naujausiame kataloge, kuris, pasak jo sudarytojo, tikrai vertas pasaulinės auditorijos, nes fotografija yra ta sritis, kuri kalba viena, visiems suprantama kalba.

Ilgametė buvusi bibliotekos direktorė, Zenono Bulgakovo žmona Giedrė su jai būdingu subtiliu humoro jausmu pasidalijo jų pažinties akimirkomis bei atskleidė, kodėl jų tandemas toks sėkmingas: „Zenonui pasisekė, kad didžiąją savo gyvenimo dalį jis dirbo tą darbą, kuris jam patiko, vadinasi, jam nereikėjo dirbti. Kartu pasisekė ir man, nes aš supratau šį tą apie fotografijas, technikas, iškadravimą, taip ir pradėjo gyvuoti tas mūsų šeimyninis duetas. Oši paroda mane labai nudžiugino, žinot kodėl? Va, štai jūs matot šiuos du jaunus žavius vyrus, suprantat, šitas katalogas sudarytas iš to, kaip Zenono fotografijas pamatė jau visai kita – mūsų vaikų karta. Ir tikrai džiugu, kad jiems tai yra įdomu.“

Vakaras baigėsi kukliai besišypsančio Zenono autografais, o norinčių juos gauti išsirikiavo įspūdinga eilė – katalogas sužavėjo visus, jaučiančius sentimentus Lietuvos, o ypač Alytaus miesto fotografijai. Na, ir kas sakė, kad savame krašte pranašu nebūsi?

Nuotr. Ilonos Krupavičienės

Indrė Navickė