Laura Kamandulytė-Merfeldienė: apie lietuvių kalbą sukurta daug mitų

Apie jaunimo požiūrį į kalbą, lituanistikos studijas, kitų kalbų įtaką lietuvių kalbai kalbamės su Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Lituanistikos katedros vedėja doc. dr. Laura Kamandulytė-Merfeldienė 

Gerb. dr. Laura, vadovaujate Vytauto Didžiojo universiteto Lituanistikos katedrai. Kuo galite pasidžiaugti ir kas galbūt kelia nerimą?

Dirbdama universitete, bendradarbiaudama su kolegomis kas dieną sužinau ir atrandu kažką naujo. Mes visi – dėstytojai ir studentai – čia nuolat augame ir tobulėjame, todėl iššūkių netrūksta, tačiau tai ne nerimas, o nuolatiniai atradimai. Mane ypatingai džiugina motyvuoti studentai ir katedros dėstytojai, aktyviai vykdantys mokslines ir ekspertines veiklas. Lietuvių kalbos ekspertai šiandien reikalingi įvairiose srityse: jie teikia konsultacijas valstybinėms institucijoms, dalyvauja bendrojo ugdymo ir ikimokyklinio ugdymo programų rengime, kuria kalbos raidos vertinimo priemones, kalbos ir šnekos technologijas, skaitmeninius išteklius, organizuoja kultūros ir literatūros renginius, festivalius. Labai džiugina, kad daugelyje iš šių veiklų dalyvauja ir studentai. Štai šiemet ne vienas studentas įsitraukė į Kauno literatūros savaitės renginių organizavimą, Kauno – Europos kultūros sostinės 2022 veiklas. Nemažai studentų prisideda prie katedros mokslininkų vykdomų projektų, skirtų kalbos technologijoms, skaitmeniniams ištekliams, sakytinės kalbos tyrimams, vaikų kalbai. Studentai pamažu įsitraukia ir į dėstymo veiklas – ne vienas savanoriauja, mokydamas lietuvių kalbos ukrainiečius, rengdamas mokomąją medžiagą, asistuoja dėstytojams, mokantiems lietuvių kalbos kaip svetimosios. Reikia pasakyti, kad šiandieniniai studentai labai aktyvūs ir motyvuoti – jie nori ne tik studijuoti, bet ir įsitraukti į įvairias katedroje vykdomas veiklas.

Šiais laikais studentai nebijo iššūkių. Lietuvių filologiją ir leidybą studijuojantys bakalaurantai, Moderniosios lingvistikos magistrantai neretai atlieka tarpdisciplininius tyrimus, susijusius su kalbų mokymu ir įsisavinimu, kalbos raidos sutrikimais, kalbos technologijomis, kibernetiniu saugumu, neapykantos kalba, o tam reikia socialinių ar tiksliųjų mokslų žinių. Kalbos tyrimų tarpdiscipliniškumas pasaulyje – ne naujiena, todėl džiugu, kad ir mūsų studentai įsitraukia į  tarpdisciplininius tyrimus. Magistro programos studentai neretai atlieka lyginamuosius kalbų tyrimus, pavyzdžiui, lygina lietuvių ir italų vaikų kalbos raidos ypatybes, lietuvių ir japonų bendravimo su gyvūnais ypatumus, lietuvių ir korėjiečių kalbų kaip svetimųjų mokymosi ypatybes, atlieka su vertimu susijusius tyrimus. Labai džiaugiuosi, kad studentai žengia į pasaulinį mokslinių tyrimų lauką.

Negalėčiau pasakyti, kad tai kelia nerimą, bet kartais stebina stereotipinis jaunų žmonių požiūris į kalbą. Dažnai pirmojo kurso studentai kalbos mokėjimą sieja su gramatikos taisyklių išmanymu, gebėjimu taisyklingai kalbėti ir tinkamai rengti rašytinius tekstus. Žinoma, džiugu, kad jauni žmonės taisyklingą kalbą laiko vertybe ir suvokia ją kaip neatsiejamą žmogaus kultūros dalį, vis dėlto retai pamąstoma, kad kalbos išmanymas – tai gebėjimas naudotis kalba kaip komunikacijos priemone ne tik dalykinėse srityse, bet ir mūsų kasdienybėje. Pirmojo kurso studentams filologams neretai trūksta kritiško požiūrio ir visuminio žvilgsnio į kalbą, jie nepasitiki kalbos žiniomis, bijo pasakyti netinkamą žodį, kritiškai vertinti gramatikose ar vadovėliuose pateiktas žinias. Tačiau kalbantis ir diskutuojant apie kalbos atmainų įvairovę, kalbos vartojimo sritis, pavyksta parodyti, kad kalbos mokslas nėra vien tik gramatikos taisyklių ar kalbos normų išmanymas; tai ir gebėjimas naudotis kalbinėmis priemonėmis siekiant savo tikslų, o tai, kas sudėta gramatikose ir žodynuose, yra tik bandymas bent šiek tiek aprašyti įvairią kalbos sistemą.

Vis dėlto neretai teigiama, kad jaunimas vis prasčiau moka lietuvių kalbą. Patvirtina ar paneigia šį teiginį VDU studentai, kuriuos vedate per lituanistikos vingrybes?

Kaip tik šiandien su studentais diskutavome apie mitus ir stereotipines nuomones, kalbėjomės apie tai, kad mokslo pasaulyje remiamės tik tomis žiniomis ir faktais, kurie pagrįsti tyrimais. Neigiamas požiūris į jaunimo kalbą nėra naujas ar tik su lietuvių kalba susijęs reiškinys. Užsienio tyrimai rodo, kad taip mano kiekviena vyresnioji karta. Deja, Lietuvoje nėra diachroninių jaunimo kalbos tyrimų, todėl teigti, kad kalba prastesnė nei anksčiau, negalime. Be to, nėra ir visuomenės nuomonės tyrimų, rodančių, kokia visuomenės dalis laikosi neigiamo požiūrio į jaunimo kalbą. Taigi teigdami, kad vyrauja neigiamas požiūris, galime ir klysti – juk vienaip ar kitaip manančiųjų neskaičiavome. Beje, šiemet tarptautinėje Lietuvos taikomosios kalbotyros asociacijos surengtoje konferencijoje Lietuvių kalbos instituto mokslininkės Laima Nevinskaitė ir Ramunė Čičirkaitė pristatė du įdomius pranešimus, skirtus moksleivių rašytinės kalbos diachroniniam tyrimui. Analizuojant moksleivių rašinius rengtus 1950–2000 metais, nenustatyta reikšmingo skirtumo tarp šiuolaikinių ir ankstesnių laikų moksleivių raštingumo.

Galbūt yra ir daugiau mitų, susijusių su lietuvių kalba?

Mitų, susijusių su kalba, iš tiesų yra daug. Tiesą sakant, dėstydami studentams, dažniausiai ir stengiamės šiuos mitus sugriauti. Tikriausiai nustebinsiu pasakydama, kad tai, jog lietuvių kalbą užvaldo anglų kalbos skoliniai, taip pat tėra mitas. Mūsų atliktas tyrimas, kurio metu tirta natūrali sakytinė kalba (apie 300 000) žodžių, parodė, kad naujieji skoliniai sudarė tik apie 0,33 procento tarp visų žodžių. Tyrimo metu tirtos įvairios kalbos atmainos (viešoji parengta ir privačioji spontaninė kalba, pusiau formali kalba), pokalbiai apėmė įvairias situacijas (pvz., parduotuvėje, kirpykloje, susirinkime, universitete, mokykloje, namuose ir t. t.), juose dalyvavo įvairaus amžiaus asmenys, taigi galima teigti, kad tyrimo duomenys pakankamai reprezentatyvūs. Įdomu tai, kad pašnekovai apie tyrimą buvo informuoti tik jų pokalbį įrašius, taigi kalba buvo visiškai natūrali. Žinoma, reikia paminėti, kad kai kuriose srityse, pavyzdžiui, susijusiose su technologijomis, kompiuteriniais žaidimais, skolinių iš anglų kalbos vartojama daug daugiau. Vadinasi, naujųjų skolinių vartosena yra susijusi su tam tikromis kalbos vartojimo sritimis, individualiomis kalbėjimo ypatybėmis, tačiau bendras skolinių skaičius kalboje nėra toks gausus kaip tikėtasi.

Yra ir daugiau mitų apie kalbą. Pavyzdžiui, neretai girdima, kad ankstyvoji dvikalbystė gali sukelti kalbos sutrikimų, vaikas gali neišmokti nė vienos kalbos. Vis dar girdima nuomonė, kad ankstyvas užsienio kalbų mokymas kenkia vaiko mokymosi rezultatams, lietuvių kalbos kokybei. Jau ne vieną dešimtmetį atliekami tyrimai rodo, kad dvikalbėse šeimose vaikai geriausiai įsisavina abi kalbas, kai jomis su vaiku bendraujama nuo kūdikystės, kai laikomasi modelio „vienas asmuo – viena kalba“ (kiekvienas iš tėvų su vaiku bendrauja savo gimtąja kalba). Toks modelis suteikia galimybę vaikui tapti tikru dvikalbiu ar daugiakalbiu, gebančiu laisvai vartoti dvi, o kartais ir kelias kalbas. Įrodyta, kad tarp dvikalbystės ir kalbos sutrikimų nėra tiesioginio ryšio. Kaip ir kiekvienoje imtyje, dvikalbiai gali turėti kalbos neišsivystymą, tačiau pati dvikalbystė tokių sutrikimų nelemia. Priešingai, mokyklinio amžiaus dvikalbių vaikų mokymosi rezultatai geresni, jų loginis mąstymas labiau išlavėjęs, vaikai kūrybiškesni ir iškalbingesni. Tačiau kyla grėsmė, kai nesilaikoma nuosekliosios dvikalbystės modelio, šeimoje vyrauja stichinė dvikalbystė, kiekvienas tėvas, kalbėdamas su vaiku, vartoja kelias kalbas, arba, kai vaikas gauna nepakankamai kažkurios kalbos įvesties. Kalbant apie užsienio kalbų mokymąsi, pirmosios užsienio kalbos rekomenduojama mokyti kuo anksčiau, kol dar neprarasti įgimti kalbų įsisavinimo / mokymosi gebėjimai, kalbos padargai yra pakankamai lankstūs. Daugybė tyrimų rodo, kad tai nedaro žalos, jeigu vaikas neturi bendrosios raidos sutrikimų.

Aš manau, kad turime džiaugtis tuo, jog jaunimas daugiakalbis. Kelių kalbų mokėjimas praplečia mūsų mąstymą ir pasaulio suvokimą, leidžia pažinti įvairias kultūras, suteikia sąlygas realizuoti savo potencialą. Daugiakalbystė ne naikina ar užgožia gimtąją kalbą, priešingai, ji padeda stiprinti kiekvienos kalbos vertės suvokimą.

Nemažai mitų yra susijusių su vaikų kalba ankstyvojoje vaikystėje. Pavyzdžiui, teigiama, kad kalbant su vaikais nereikia vartoti garsažodžių arba deminutyvų. Ir užsienio, ir lietuvių kalbų tyrimai rodo, kad garsažodžiai yra būtini komunikacijai ankstyvojoje vaikystėje. Kol vaikas nėra įgijęs kalbinių gebėjimų, yra įsisavinęs tik negausų žodyną, tėvų pasiūlyti garsažodžiai padeda jam komunikuoti, pavyzdžiui, žodžiu mū vaikas gali vadinti karvę, jos skleidžiamą garsą, pieną, mišinuką ir pan. Arba bum gali reikšti kamuolį, nukritimo veiksmą, beldimą ir t. t. Taigi taip vaikas įtraukiamas į komunikacijos procesą ir mokosi kalbos, nes girdėdamas tėvų sakomą bum, neabejotinai išgirsta ir oi, nukritai arba čia kamuoliukas. Vaikui augant, garsažodžių mažėja ir tėvų, ir vaikų kalboje. Kai vaikai jau žino daiktų ar veiksmų pavadinimus, garsažodžiai tampa nebereikalingi ir išlieka tik kaip garsų imitavimo priemonė. Tikrai nėra taip, kad tėvai su mokyklinio amžiaus vaiku kalba vien garsažodžiais, todėl ir jų vengti nereikia. Priešingai, jei vaikas turi bendrosios raidos ar kalbos sutrikimų, garsažodžiais galima sukurti ryšį su vaiku (tai svarbu logopedams), žinoma, kartu su garsažodžiais turėtų būti vartojami ir objektų ar veiksmų pavadinimai.

Neretai diskutuojama ir apie deminutyvų vartoseną. Atlikta daug lyginamųjų kalbų tyrimų, taip pat ir lietuvių kalbos tyrimų, rodančių, kad kalbose, kuriose deminutyvų gausu, jie ypatingai dažnai vartojami kalbant su vaikais. VDU profesorė Ineta Dabašinskienė, tirianti deminutyvų vartoseną lietuvių vaikų ir suaugusiųjų kalboje, yra nustačiusi, kad deminutyvai padeda įsisavinti sudėtingą lietuvių kalbos daiktavardžio linksniavimo sistemą. Apskritai lietuvių kalba yra gausi deminutyvų; daugelis iš jų vartojami ne mažumo, o malonine reikšme, kuri ir yra dažniausia kalbant su vaikais. Įdomu tai, kad net ir teigiantieji, jog nevartoja deminutyvų, iš tiesų juos vartoja – įvardija jais savo gyvūnus, pasitelkia deminutyvus kalbėdami su mylimaisiais, taip pat švelnindami nemalonias situacijas, prašydami paslaugos ir panašiai. Žinoma, deminutyvų vartosena susijusi su kalbėjimo situacija, pašnekovų socialiniu statusu, lytimi, net ir asmens polinkiu vartoti šiuos žodžius.

Apskritai matyti, kad visi aptartieji mitai yra susiję su kalbos įvairovės baime. Kalba yra įvairi – joje yra skolinių, svetimųjų kalbų intarpų, žargono, pertarų, deminutyvų ir t. t. Labai linkiu visiems įžvelgti kalbos grožį jos įvairovėje ir suprasti, kad kiekviena kalbos atmaina ir jos ypatybės yra svarbios kalbos vartotojui.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė