Laivė – tai pripažinimas neišvengiamos duotybės

Sigitą Martinavičių pastebėjau socialiniame tinklalapyje. Jo mintys paskatino pasikalbėti apie toleranciją ir jos svarbą mūsų gyvenime. Su Sigitu kalbasi www.manokrastas.lt redaktorė Genovaitė Paulikaitė.

–Kaip manote, ko mūsų šalyje daugiau: tolerancijos ar netolerancijos?

– Kas yra tolerancija? Visiems skirtingai apeliuojant ir referuojant toleranciją, reikalaujant daugiau (ar mažiau) tolerancijos, tampa nebeaišku, apie ką tiksliai kalbama. 
Juk daugelio, mūsų supratimu, nusikaltimai prieš turtą, gyvybę, nepilnamečių alkoholio vartojimas, prekyba narkotikais ir panašūs dalykai nėra toleruojami, iš kitos pusės,  tolerancijos vardu gali būti įvedamos naujos diskriminacijos formos, cenzūra ar net represijos, gyvuojančios įvairiose politinio korektiškumo inkarnacijose.
Geriausias pavyzdys, kaip suprantu tikrą toleranciją – pakęsti alkoholiką, bet nepakęsti alkoholizmo blogybės.
Tolerancija– tai pakanta priešingai nuomonei, pažiūroms, tikėjimui, įsitikinimams.Tolerancija yra neatsiejama nuo netolerancijos, kuri kyla esant tolerancijos trūkumui. Šiandien žodis „tolerancija“ neretai nuskamba dviprasmiškai. Kai kas svarsto, ar nūdienos gyvenime tolerancija yra vertybė, ar ji tik kuria abejingą visuomenę (manęs tai neliečia, tyliu, vadinasi, esu tolerantiškas)? Tolerancija gina žmogaus teisę gyventi pagal savo pažiūras, įsitikinimus, tačiau tuo pačiu ji reikalauja šią teisę pripažinti ir kitiems. Taigi ne tik dauguma turi pareigą toleruoti mažumą, bet ir mažuma daugumą.
Tiesa, lietuviškai kalbant apie negatyviai suprastą toleranciją, būtų patogiau ir paprasčiau vartoti žodį pakanta. Pagarba ir pakantumas kitokiam – žmonių santykių darnos pagrindas. Pakantumas – tai ne pritarimas niekšiškam veiksmui, bet matymas galimybės, kad kiekvienas žmogus turi jėgų pasikeisti, ištaisyti savo klaidą. Nėra žmonių be trūkumų, netobulumų ar nuodėmių. 
Taigi diskutuokime apie pakantą, laisvę, lygybę ir artimo meilę.
 Jei trumpai atsakyčiau, Lietuvoje tolerancijos ženkliai daugiau. Gyvename nuostabioje šalyje.

–Kur riba tarp tolerancijos, prisitaikėliškumo ir pataikavimo?

–Tolerancija ir prisitaikėliškumas, nors ir artima, tačiau ne tas pats. Pastarasis neturi viduje tolerancijos.
Lietuva yra kritikuojama dėl homofobijos, diskriminacijos. Tačiau, atrodo, kad, norėdami vienų nediskriminuoti, diskriminuojami tampame mes patys. 
 Galbūt kitų šalių akimis esame provincija, tačiau ne visada nauji dalykai yra geri dalykai. Pakantumas tikrai nėra nekritiškumas tiems asmenims, kurie net didžiuojasi savo netikusiu elgesiu ar kai kuriais sutrikimais. Lietuvai gresia baudos už netoleranciją. Bauda už tai, kad valstybėje nefinansuojamos lyties keitimo operacijos. Bauda grasinama, kad užsieniečiui, nuolat gyvenančiam Lietuvoje, tokia galimybė nesuteikiama. Tokios tariamą tolerantiškumą skleidžiančios organizacijos, gavusios didelį finansavimą, gali ir žiniasklaidą paveikti, papirkti, kad rašytų teigiamus straipsnius apie homoseksualų, lesbiečių, transeksualų, transvestitų paradus, gintų jų teises propaguoti savo kultūrą, darytis lyties keitimo operacijas už mokesčių mokėtojų pinigus. Taip ir dingsta tikroji tolerancija, puoselėjamas abejingumas. 
 Kada tolerantiško Briuselio paraginti žygiuosime atgal į Sodomą ir Gomorą, lieka tik spėlioti. O Amerikoje beribės tolerancijos vaisiai jau raškomi. Moksliniai tyrimai įrodė, kad vaikai, auginami tos pačios lyties porų, dažniau susiduria su pedofilija, seksualiniu išnaudojimu, yra labiau linkę į savižudybę.
Šiandien gyvename tokioje visuomenėje, kurioje žmogus nuo visko nori išsilaisvinti. Būti laisvu – tai tikra vertybė. Bet kas yra tikroji laisvė? 
Ar tai, kad darau, ką noriu, esu kas noriu, kaip jaučiuos, yra laisvė?

Tikroji laisvė yra pripažinti, kad yra dalykų, kurie yra neišvengiama duotybė. Atradus tai, atrandi, kas esi, kas yra laimė.
 

 –Kuo svarbi tolerancija bendraujant šeimoje, su draugais? Gal šiuose santykiuose ji net nereikalinga?
–Tai, kad tolerancija yra viena svarbiausių demokratiškos visuomenės ir demokratiškos asmenybės sąlygų, šiandien turbūt mažai kam kelia abejonių. Tolerancija nėra prigimtinė savybė. Ji yra išugdoma. Viena pagrindinių vertybinių nuostatų ir elgesio modelių ugdymo mokyklų yra šeima.
Anksčiau, kai šeimose augdavo daugiau vaikų, vyresnieji būdavo mokomi rūpintis savo mažaisiais broliukais ir sesutėmis. Su kiekvienu vaiku tėvai įgydavo vis daugiau patirties, o vyresnieji atžalos matydavo tinkamą auklėjimo pavyzdį. Tai ir būdavo pasirengimo tėvystei ar motinystei užuomazga.
Tik jausdamas darną su savimi ir aplinka, patirdamas šią pusiausvyrą žmogus jaučiasi dvasiškai ramus ir saugus. Tuomet jis daug linksmesnis, turi tikslų, kurių valingai siekia, ir tai suteikia gyvenimui prasmę. Man šeima – tai kertinis akmuo, ant kurio statau savo gyvenimo namą, todėl pakantumas šeimoje yra svarbiausias veiksnys, palaikantis darnią šeimą.
 Man labai gaila, kad mokykloje mokiniai praktiškai nebėra ugdomi, pakantumo šeimoje, pakantumo visuomenėje. Valstybė neturi nusisukti, nuo visuomenės ugdymo.

 –Tolerancija visuomenėje, kuo ji svarbi šalies ir visuomenės pažangai?
 

–Pakantumas visuomenėje yra stiprios valstybės pamatas, todėl valdžia turi būt suinteresuota stiprinti, investuoti į visuomenės ugdymą.
 Visuomenės yra nevienalytės tautiniu, kalbiniu, rasiniu, lyčių, socialinio statuso, seksualinės orientacijos ir kitu pagrindu. Kultūrų įvairovė yra vertybė. Kultūrų pažinimas –tai kelias į toleranciją ir bendradarbiavimą.
 Religijoje, požiūryje į kitos rasės žmogų visuomenė jau pakankamai tolerantiška, didesnė tolerancija jaučiama ir kitokiam nei mes patys, neįgaliam žmogui. Tačiau mažėja tolerancijos artimam žmogui, bendraamžio pakantumo bendraamžiui. Kodėl? Tai lemia ugdymas, auklėjimas, vidinės nuostatos, aplinka, kurioje gyvenama. Dažniausiai pasitaikančios netolerancijos apraiškos – nepakantumas smulkmenoms. Kai nelaimė – užjaučiam, o kasdienėse smulkmenose esame priekabūs. Žinių apie toleranciją turime, ir vaikai teoriškai apie ją žino, bet trūksta suaugusiųjų paprastų pokalbių šia tema, gerų knygų, filmų, biografijos pavyzdžių ir jų aptarimo,  kaip minėjau čia aktyviau turėtų dirbti mūsų valdžia, švietimo sistema.

–Kaip manote, kodėl Lietuvos žmonės taip greitai užkimba ant įvairių „ančių“ ir net nebando gilintis, kiek toje „informacijoje“ esama tiesos?

–Mes per trumpai gyvename savarankiškai, kad išmoktume blaiviai mąstyti, daug dėmesio skiriame, materialiniams dalykams, bet materialinė gerovė yra tik viena iš daugybės priežasčių, lemiančių mūsų laimę. Iš viso mokslininkai vardija bent keliolika skirtingų mūsų laimei svarbių veiksnių, pabrėždami, kad tik tuomet, kai atrandama harmonija daugelyje šių sričių, žmogus jaučiasi iš tikrųjų laimingas.
 Esame nelaimingi, todėl blaškomės „pakampėmis“ ieškodami laimės, darome daug klaidų, nes skubame. Laimė – tai gyvenimo pilnatvė, kurią padeda susikurti daugybė dalykų, pradedant šeima, darbu, draugais ir baigiant politikų sprendimais. Lietuviai tokie paniurę, nesišypsantys ir nelaimingi būtent todėl, kad nei viduje, nei visuomenėje tos darnos nėra.
Na, bet kito tikėtis, žinant Lietuvos istoriją, būtų sunku: juk buvome suskaldyti, karų, okupacijų ir vidinių konfliktų išvarginti, todėl esame ir pikti, nepatiklūs ir atsargūs .Lietuvoje dar nesusiformavo vertybės: žmonių vertybės padrikusios, todėl dažnas blaškosi nemokėdamas įvertinti to, ką iš tiesų turi. Toks žmogus negali jaustis nei saugus, nei laimingas.
 Nelaimingą, lengva suvilioti, pažadėjus laimę, taip papuolame į melagių pinkles
 

 –Kam apskritai naudinga skatinti netoleranciją visuomenės santykiuose?

–Naudinga skatinti Lietuvos priešams, kurie suinteresuoti, kad netaptume vieninga ir stipria Tauta. Tų priešų yra įvairių  ir daug. Tai ir vidaus, ir užsienio priešai, verslai ir organizacijos. Suskaldytą visuomenę lengva manipuliuoti, ieškant sau naudos.