Laiškas mamai iš tylos. „Būtiniausi daiktai“ kelionei

Būtiniausi daiktai. Nuotr. autorius Krzysztof Wiktor

Į tave aš einu per užžėlusį sodą,
Negirdi tu manęs, nematai, nejauti.
Aš šaukiu per raides nutylėtos vaikystės,
Skausmas smaugia mane, tiesa tyli dugne.

Mama, kur tu buvai karštą vasaros naktį?
Ar girdėjai, kai jis kūną teršė savim?
Užmerkta tavo siela – užpelkėjus oazė.
Viltys gęsta many, žaizdos srūva krauju.

Kaip vartus praeities atrakint ir atverti?
Išpažinti save per kitus ir paklaust –
Kur tavy šiandien slepiasi žydintis kaktusas?
Tik spygliai veria širdį…

Mama, lik su manim.

Nežinau, ar šį laišką rašau tau, mama, ar sau – kaip mamai, dukrai, sesei, draugei. Bet žinau, kad noriu išsisakyti, pasidalyti potyriais, kurie pripildė mano kūno indus vieną šaltą pavasario vakarą.

Tąkart susitikau su kitomis moterimis – „Kino pavasario“ festivalyje. Jos žvelgė į mane ne tik iš ekrano, bet ir sėdėjo šalia. Tądien už lango drėbė šlapias sniegas, ir tai iš anksto nežadėjo šilto pasimatymo. Apie filmą „Būtiniausi daiktai“ nerėkė jokia socialinių tinklų antraštė, jis nebuvo įvardytas kaip „must see“ – jo nerekomendavo nei draugai, nei pažįstami. Tik trumpas aprašymas ir mano ribotas laikas lekiančio gyvenimo karuselėje lėmė intuityvų pasirinkimą – filmą, inspiruotą tikros istorijos. Mane visada traukia realūs pasakojimai – juose atrandu savo gyvenimo atspindžius: tai, kas jau buvo, arba tai, kas dar gali nutikti.

„Būtiniausi daiktai“ – pirmasis jaunosios kartos lenkų režisierės Kamilos Taraburos pilnametražis filmas, 2024 m. apdovanotas „Safyrinių liūtų“ statulėle Gdynės kino festivalyje konkursinėje programoje „Perspektyvos“ bei Dr. Irenos Eris premija už „drąsiausią požiūrį“. Anksčiau Tarabura kūrė trumpametražius filmus ir serialus apie jaunimą, o jos darbas „Ateik į naktį“ buvo įtrauktas net į „Oskarų“ sąrašus. Su „Netflix“ serialu „Absoliutūs debiutantai“ ji buvo nominuota „Paszport Polityki“ kartu su scenariste Nina Lewandowska.

„Kino pavasaryje“ lenkų kino ieškau sąmoningai. Viena vertus, dėl kalbos – ji man artimesnė, kaip vilnietei, augusiai su „Popcorn“, „Bravo“ žurnalais ir animaciniais filmais lenkų kalba. Kita vertus – dėl kino kalbos, temų, istorijų, kurios mentališkai man yra artimos. Tad drąsiai nėriau į filmą ir pasidaviau jo srovei.

Pirmieji kadrai nukėlė ne į Lenkijos miestelį, kur vyksta pagrindinė istorija, o į Hamburgą. Šiek tiek sutrikau, kai išgirdau anglų kalbą – sklandžią, aiškią. Juk atėjau žiūrėti lenkų filmo! Pasirodo, vieną pagrindinių herojų, karo žurnalistę Aną, įkūnijo Dagmara Domińczyk – laisvai anglų kalba kalbanti aktorė, kuriai tai pirmasis vaidmuo lenkų kine. Kaip ir jos kuriama Ana, ji gimė Lenkijoje, o vėliau su tėvu emigravo į JAV. Norint kuo tiksliau atskleisti Anos personažą, režisierei pasitarnavo karo reporterės dienoraščiai – Janine di Giovanni knyga Ghosts by Daylight: A Memoir of War and Love.

Kitą vardą išgirstame kiek vėliau – kai Ana netikėtai paštu gauna knygą su nepažįstamos moters vardu ir įrašytu telefono numeriu. Kas ji? Roksana. Tik Anai paskambinus, Roksana su vyru ir vaikais atvyksta į Hamburgą – turėdama labai svarbų prašymą.Roksanos vardas persų kalboje reiškia „žvaigždę“, o Anos – hebrajiškai – „gailestingąją“. Tokiomis skirtingomis jos ir atsiskleidžia ekrane. Neatsitiktinai Anos vardas yra Roks‘Anos vardo dalis – kvietimas vykti į vaikystės miestą jas sujungia.Į gimtąjį miestą – pas mamą. Roksanos mamą – paklausti, ar ji žinojo, kas nutiko tą vasarą prie ežero. Ir Anai – grįžti į pirmuosius namus, kuriuose gyveno jos mama. Kiekviena iš šių moterų turi savo tylų skausmą, paslaptį, savo kelionę. Kelionę, kuriai reikia susidėti būtiniausius daiktus.

Roksaną įkūnija aktorė Katarzyna Warnke. Jos personažas traukia akį ryškiu, provokuojančiu įvaizdžiu. Charakteris – audringas, nenuspėjamas, bet kartu labai pažeidžiamas. Daug metų nešiota trauma ją suformavo kaip moterį, kuri neišsilaisvino: iš vienos pusės – išdrįso parašyti autobiografinę knygą, iš kitos – nepasirinko gyventi pagal savo širdies ritmą.

Žurnalistė Ana, besilaukianti aštuntą mėnesį, kontrastuoja su Roksana savo ramybe ir apgalvotu elgesiu. Ji – intelektuali, empatiška, uždara. Anos sprendimas vienai, be partnerio, automobiliu vykti į Lenkiją – man, mamai, žinančiai, kaip jautiesi paskutiniais nėštumo mėnesiais – atrodo drąsus, ir netgi nesuvokiamas. Tai lyg ženklas: Ana dar nesijaučia būsima mama, dar nėra susitaikiusi su savo padėtimi. Ši kelionė – tai ne tik pagalba vaikystės draugei, bet ir vidinė kelionė į save – į galimybę priimti dabartį ir ryžtis ateičiai.

Filmas „Būtiniausi daiktai“ sukurtas remiantis Katarzynos Surmiak-Domańskos žurnalistiniu tyrimu „Šlapynė“ (2012) ir Halszkos Opfer autobiografine knyga „Kato-tėtis“. Tai pasakojimas apie vaikystėje patirtą seksualinę tėvo prievartą ir motinos tylėjimą. Ši istorija ir tapo įtaigaus scenarijaus pagrindu – sukurtu režisierės Taraburos ir aktorės Warnke. Filmas tyrinėja ne tik seksualinės prievartos pasekmes, bet ir aukos tapatybę, moters stiprybę, sudėtingus šeimos ryšius bei tylos kainą.

Roksana – Halszkos Opfer prototipo įkūnijimas. Nors „das Opfer“ vokiečių kalboje reiškia „auką“, pagrindinė herojė iš pirmo žvilgsnio neatitinka tradicinio aukos modelio – ji nėra tyli, palaužta, skriaudžiama moteris. Juk ji nepabijojo parašyti knygos ir atskleisti vaikystėje patirtos traumos. Nors knyga parašyta slapyvardžiu, vėliau paaiškėja, jog Roksana buvo surengus viešą susitikimą su skaitytojais miestelio bibliotekoje. Kaip pažymi pati aktorė Katarzyna Warnke viename interviu Lenkijos spaudoje:  „Manau, gerai, kad Roksana atsisako būti auka, nepaisant sunkios praeities. Būti auka – blogiausia pozicija, kurią gali pasirinkti – tiek dėl savęs, tiek dėl kitų.“

Tačiau nebūti auka – dar nereiškia nebūti pažeistai. Vaikystės patirtys formuoja mūsų elgseną, santykius su kitais. Roksana taip ir nesukūrė atviro santykio su mama. Todėl klausti apie praeitį kviečia Aną – vaikystės draugę. Pačiai peržengti motinos namų slenkstį – prilygtų bandymui įveikti vidinę Kinų sieną.

Ir ta siena yra labai reali – ją aplink save kuria pati Roksanos motina Karolina. Gyvendama viena po vyro, Roksanos tėvo, mirties, ji pasineria į savo puoselėjamą sodą, sukurdama beveik sakralią, neperžengiamą oazę, kurioje nereikia atsakyti į jokius klausimus. Ji, tarsi gražiausių gėlių gyvatvore, atsitveria nuo praeities, nuo kaltės, nuo tiesos. Jos tyla ir santūrumas kalba garsiau nei reti žodžiai lūpose.

Aktorės Małgorzatos Hajewskos-Krzysztofik įkūnyta Karolina tampa viena iš provokuojančiausių ir svarbiausių filmo figūrų – ji yra ir liudytoja, ir tylos bendrininkė. Savo neveiksnumu ji kuria nuolatinę siužetinę įtampą, verčiančią savęs klausti: o ką būčiau daręs aš? Kaip toli gali nuvesti baimė pripažinti savo kaltę prieš mylimą dukrą?

Karolina nėra tiesiog „bloga motina“. Ji – moteris, gyvenusi šalia smurtautojo, tylėdama. Jos veide – ne šaltumas ar gailestis, o gėdos, savisaugos ir racionalizavimo mišinys. Scenoje, kurioje žurnalistė Ada (Dagmara Domińczyk) paklausia: „O jei jūs būtumėte žinojusi, ką būtumėte padariusi?“, žiūrovas laukia išpažinties, atsiprašymo, bet išgirsta tik išsisukinėjimą. Karolina nenori būti pasmerkta kaip motina, tačiau ir nesiekia pripažinti praeities. Jai patogiau gyventi taip, lyg nieko nebūtų buvę. Ji mylėjo savo vyrą smurtautoją ir, deja, jo nebūtų palikusi.

Roksanos motina įkūnija kaltės, gėdos ir savisaugos psichologinį portretą – motiną, kuri, regis, žinojo apie dukros patiriamą smurtą, bet pasirinko  į viską žiūrėti pro pirštus. O gal tiesiog neturėjo jėgų pažvelgti tiesai į akis.Hajewskos-Krzysztofik vaidyba nepriekaištinga – vos keliais gestais, žvilgsniu, pauze ji perteikia visą emocinį spektrą: nuo abejingumo ir baimės iki slepiamo skausmo. Karolina nėra nei pabaisa, nei gelbėtoja. Ji – tylos pasekmė, išgyvenimo mechanizmo kūrinys. Kaip ir Roksana – tik stovinti kitoje barikadų pusėje. Režisierės Kamilos Taraburos sprendimas nedemonizuoti Karolinos, bet parodyti ją kaip žmogų, įstrigusį moralinėje sumaištyje, skatina mus ne tik smerkti, bet ir ieškoti supratimo.

Filmas „Būtiniausi daiktai“ išryškina įsišaknijusią, dažnai nutylimą prievartos artimoje aplinkoje temą. Jis ne tik apnuogina skausmingas žaizdas, bet ir rodo, kaip traumos formuoja moterų gyvenimus, jų santykius ir pasirinkimus.

Roksanos santykiai su vyrais – dar vienas giluminio smurto palikimo ženklas, traumos projekcija, subtiliai atskleidžianti, kaip smurtas šeimoje iškreipia moterišką tapatybę ir artumo suvokimą. Iš pirmo žvilgsnio ji – sėkmingai ištekėjusi dviejų vaikų mama. Tačiau viduje blaškosi tarp aistringos, kontroliuojančios moters (santykiai su meilužiu) ir troškimo būti maža, mylima mergaite; tarp noro atrodyti stipria ir poreikio būti trapi. Šie prieštaravimai ypač ryškėja jos santykiuose su buvusiu meilužiu ir vyru – jie tampa ne tik praeities ir dabarties liudininkais, bet ir emociniu jos traumos veidrodžiu.Roksanos pasirinkimai nėra racionalūs – jie instinktyvūs, dažnai impulsyvūs, tarsi vedami nematomų vidinių žaizdų. Ji neieško meilės – ji ieško patvirtinimo, kad egzistuoja, kad verta, kad gali kontroliuoti santykius, net jei tam tenka pačiai save žaloti.Motinos tylėjimas ir abejingumas sustiprino Roksanos atskirties jausmą, tarsi pati moteris neturėtų teisės į pilnavertį, sveiką ryšį su vyrais ar net su pačia savimi.

Ar draugė Ada gali padėti surišti nutrūkusius saitus, užglaistyti suaižėjusias sienas? Ji, būsima mama, netikėtai įžengusi į Roksanos ir Karolinos uždarą pasaulį, nežino, kokiais irklais irtis, kokiomis gėlėmis „nupirkti“ kelią į tiesą, galinčią sujungti dvi nutolusias širdis. Deja, net ir nuoširdžiausios pastangos ne visada pajėgios sugriauti tylos sienas, statytas metų metus.

Roksana, nors ir pasitiki drauge, praranda viltį, kad mama kada nors išdrįs atsiverti. Galiausiai ji pasirenka šokti į šaltą ežero vandenį – tą patį, kuris vaikystėje tapo jos patirto smurto vieta, suteršta tėvo rankomis. Dabar ji instinktyviai atsiduoda vandens galiai, lyg vieninteliam išgelbėtojui, galinčiam išlaisvinti jos sužeistą kūną. Vanduo čia tampa simboliu – vieninteliu, kuris gali nuplauti praeities traumas.

Šis filmas nėra apie atsakymus – tai kelionė. Kelionė, kurioje filmo pagrindinės veikėjos susiduria su savo praeitimi ir bando ją priimti. Tai istorija apie pasirinkimus – tarp tylos ir atvirumo, motinystės ir karjeros, meilės ir saugumo. Skaudu, kai tenka rinktis nežinant, kuris kelias yra teisingiausias. Kiekviena jų pasirinko savaip. Roksana – maištauti, Karolina – tylėti, Ada – mylėti ir susidėti „būtiniausius daiktus“ ne tik kelionei į Roksanos pasaulį, bet ir į savąjį – būsimos motinystės pasaulį.

Po filmo susitikimas su režisiere Kamila Tarabura atskleidė dar daugiau niuansų – istorijos pasirinkimo, siužeto kūrimo, autentiškų moterų paveikslų atskleidimo, jautraus santykio kino aikštelėje ir už jos ribų. Kiek dėmesio buvo skirta ne tik psichologijai, bet ir vizualiniams sprendimams, kurie kūrė ne tik atmosferą, bet ir kalbėjo tylos kalba.

 „Būtiniausi daiktai“ netikėtai grąžino mane į vaikystę, į patirtis, kurios suformavo mane kaip moterį. Ši istorija, iškėlė daug klausimų, bet kartu vedė link atsakymų, kuriuos kiekvienas turime atrasti savo viduje.Tai filmas, kurį verta ne tik pamatyti, bet ir apie jį kalbėti. Nes jis, kaip ir mes – moterys – pilnas neišsakytų nuoskaudų, bet ir šviesios vilties: kad tik priėmus savo tiesą, galima pasiekti laisvę.

Su meile,
Lauryna

P. S. Filmą „Būtiniausi daiktai“ (RZECZY NIEZBĘDNE) rodė festivalyje „Kino pavasaris“ kovo 13 d., 17 d., 22 d. programoje SMART7. O jei jūsų aplinkoje yra patyrusių seksualinį smurtą, kreipkitės – www.prabilk.lt

Recenziją pagal Kamilos Taraburos fimą „Būtiniausi daiktai“ parengė Lauryna Lopaitė.

Trumpas video apie filmas