Laima Kreivytė: demokratijoje turi girdėtis net patys silpniausi balsai

Laima Kreivytė. Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namų parodos „Laisvės siekis kaip žaidimas-įvykis“ (kuratorė L. Kreivytė) atidarymas. S. Samsono / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namai pristato nuo vasario 25-osios prasidedantį išskirtinių pokalbių ciklą „Balkono fenomenas: istorija ir kasdienybė“. Pokalbiai kviečia apmąstyti balkonus kaip politinį ir architektūrinį fenomeną, kaip menininkų susidomėjimo objektą, kaip kasdienio gyvenimo dalį.

Pokalbių ciklo moderatorė ir idėjos sumanytoja – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, poetė, kuratorė, menininkė dr. Laima Kreivytė. Pokalbių dalyvės – architektūros istorikė prof. Marija Drėmaitė, menininkės Eglė Ridikaitė ir Eglė Karpavičiūtė, kostiumo dizainerė Sandra Straukaitė.

Daugelį metų Signatarų namų balkonas buvo siejamas su Vasario 16-osios minėjimu: iš jo sakomos kalbos, jis buria visuomenę, yra tapęs simboline vieta. Mintį 1998 m. taip paminėti Nepriklausomybės Akto pasirašymą pasiūlė tuometis kultūros ministras Saulius Šaltenis, o režisavo Eimuntas Nekrošius. Šiandieną balkonas – jau kur kas daugiau visuomenės grupių vienijantis objektas, atviras visiems Signatarų namų lankytojams. Iš jo Vasario 17-ąją, Nacionalinę emancipacijos dieną, prabyla ir moterys.

Anot L. Kreivytės, balkonas turi vienyti, o ne skirti, ir jame gali pasirodyti visos visuomenės grupės, o ypač – pačios pažeidžiamiausios, nes demokratija stipri tik tada, kai patys mažiausi balsai joje girdimi garsiai.

Pokalbyje L. Kreivytė pasakoja apie Nacionalinės emancipacijos dienos ištakas, jos prasmę, muziejaus vaidmenį, balkoną kaip politinį, meninį fenomeną, demokratijos simbolį, jo performatyvumą, kiekvieno piliečio ir pilietės įsitraukimą į politinius procesus.

Ar galima būtų sieti diskusijų ciklą „Balkono fenomenas: istorija ir kasdienybė“ su Nacionaline emancipacijos diena? Jei taip, tuomet kokiu aspektu šią sąsają matytumėte?

Tikrai galima: juk viskas sukasi aplink balkoną. Pats savaime balkonas nėra išskirtinė architektūrinė detalė – jam svarbą suteikia tam tikri simboliniai veiksmai ar įvykiai. Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namų balkonas yra reikšmingas, nes visų pirma iš balkono kalba prof. Vytautas Landsbergis, o Vasario 17-ąją kalba ir feministės Nacionalinės emancipacijos dienos proga.

Ši transformacija reiškia, kad balkonas kartu su visa visuomene žengia į priekį. Švenčiame ne tik 1918-ųjų vasario 16-ąją kaip mūsų laisvės pamatą, bet ir žengiame toliau – suteikiame reikšmę tam, kas 1918 m. nebuvo įgyvendinta. Juk nebuvo moterų, pasirašiusių 1918 m. Nepriklausomybės Aktą. Nebuvo signatarių. Idėja kurti lygiateisišką valstybę, kuri anuomet buvo sugalvota, nebuvo įkūnyta. Ir, kaip žinome, moterys 1918 m. vasario 17-ąją Kaune prieš tokią Lietuvos Tarybos sudėtį protestavo ir reikalavo būti į ją „kooptuotos“ (įtrauktos).

Šiuolaikinė demokratinė valstybė yra pajėgi apimti pačius skirtingiausius visuomenės sluoksnius, suderinti skirtingus požiūrius. Šis demokratinės valstybės pajėgumas yra paremtas ne skaidymusi, o vienybe ir stiprybe. Balkonas mus sujungia: jame pasirodo ir prof. V. Landsbergis, ir feministės. Dargi – visi turi ką pasakyti ir turi bendrą demokratiškos Lietuvos viziją.

Gražus momentas, kad Signatarų namų balkonas yra atviras visuomenei. Žmonės irgi gali ateiti iki jo ir išeiti į balkoną. Kadangi ši vieta įgavo tokią svarbią reikšmę, dabar į  balkoną galime pažvelgti giliau – iš architektūros istorijos, meno ar kasdienybės perspektyvos. Galime kalbėti apie istorinius įvykius balkone, apie žmones, gyvenančius visai greta šio balkono, apie menininkus, kurie balkoną ar balkonus įtraukia į savo menines praktikas.

Ar Signatarų namuose vyksiančios diskusijos suksis apie konkretų Signatarų namų balkoną ar balkoną apskritai ir konceptualiai? Pavyzdžiui, kalbėsitės su architektūros istorike prof. Marija Drėmaite, ar šis pokalbis pasakos Signatarų namų balkono istoriją ar veikiau apie balkoną kaip politinį objektą apskritai?

 Na, jau jūs gražiai atsakėte. Pokalbis vyksta per detalę, metonimiškai per vieną balkoną galima kalbėti apie balkonus apskritai. Svarbus konkretus balkonas, bet taip pat svarbu, kas iš jo pasakoma, kas istorijoje rezonuoja.

Galima prisiminti, kad kai pabrėžiama vieta šiuolaikiniame mene, sakoma, kad tai – „įvietintas“ menas. Vieta yra be galo svarbi, ji – kūrinio dalis. Negalima atplėšti tokio darbo nuo jo vietos, nes tuomet jis nebebus tas pats kūrinys. Situacijų „įvietinimas“ yra labai svarbus, tačiau XXI amžiuje vieta nebėra tik fizinė vieta. Egzistuoja ne tik „įvietintas“ menas, kuris pririštas konkretaus žemės ar architektūros lopinėlio, o ir diskurso specifika, pasakojamos istorijos. Esmė juk ne pats balkonas kaip daiktas, o jame vykstantys dalykai ir pokalbiai. O juk tie pokalbiai sukasi apie mūsų laisvę, Lietuvos ateities viziją. Balkonas savotiškai tampa mediatoriumi. Ir dar – tai tinkamas simbolis, nes jis egzistuoja tarp viešos ir privačios erdvės, tarp vidaus ir išorės.

Iš pažiūros žmonės, kurie kalba iš balkono, tą daro iš galios pozicijos, iš aukšto: įprasta iš balkonų kalbėti popiežiams ar karališkosioms šeimoms. Bet apytaka egzistuoja: kalbėjimas iš balkono prasmingas tik tuomet, jei kažkas ateina pasiklausyti. Prasmę kalbėti pasisakantiems suteikia tie, kurie jų klausosi, bando juos suprasti. Kam ta kalba, jei niekas nesiklauso? Ši žmonių apytaka labai svarbi: būna ir taip, kad žmonės iš pat pradžių klausosi, o tada patys kalba, dar vėliau – grįžta prie klausančiųjų pozicijos.

Regis, kad dar svarbus ir išėjimo į balkoną kaip politinio veiksmo performatyvumas. Tarsi tai būtų kūniškas dalyvavimas politikoje, pasirodymas. Signatarų namai suteikia žmonėms galimybę patekti į balkoną. Kiekvienas gali tai padaryti.

Performatyvumas – labai svarbus elementas, nes jis keičia ir meno, ir istorijos patyrimą. Pasyvius žiūrovus jis verčia dalyviais. Kiekvienas žmogus gali suprasti, kad jis yra proceso dalis, ir norėdamas dalyvauti jis gali įsitraukti daugiau. Lankydamasis muziejuje gali išeiti į balkoną, būti jame ir būti šio veiksmo dalimi. Jeigu norima įsitraukti dar labiau – visuomet galima susisiekti su Nacionalinės emancipacijos dienos aktyvistėmis ir įsitraukti į šias veiklas. Gali parašyti, pasiūlyti. Demokratijos grožis atsiskleidžia, kai žmogus suvokia nesąs sraigtelis didelėje mašinoje. Kiekvienas žmogus ir kiekvienas balsas svarbus. Įmanoma pasiūlius gerą, prasmingą mintį įsijungti į procesą.

Performatyvumas reiškia, kad žiūrime į situaciją, daiktą, o šiuo atveju – vietą, ne kaip į sustingusią, nepajudinamą, išskaptuotą erdvėje ir laike, aptvertą raudona juostele, o kaip į atvirą ir besikeičiančią. Prasmę muziejui ir balkonui suteikia jame besilankantys žmonės. Muziejus irgi atspindi žmonių poreikius: jis reaguoja į tai, kokia yra šiuolaikinė visuomenė. Ar galime su šiuolaikine visuomene kalbėtis XX a. pradžios kalba? Ar galime šiuolaikinėms moterims pasakyti, kad „jūs, brangiosios, patylėkite, o vyrai mums praneš, kokia mūsų ateitis“. Šiais laikais taip neišeina: žmonės reaguoja ir muziejus atsižvelgia į tokius pokyčius.

Svarbu suprasti, kad Vasario 16-oji ir Vasario 17-oji nėra susipriešinimas ar lyčių kova, o veikiau – supratimas, susijungimas. Tautą kuria tik bendros visų jos piliečių, o ne vienos grupės pastangos. Demokratijos kokybė ir matuojama klausiant, kiek patys silpniausi ir mažiausi balsai joje yra girdimi. Dominuojančių balsų garsumas – savaime suprantamas. Autoritariniuose ir totalitariniuose režimuose tik jie ir tesigirdi, o demokratijoje turi girdėtis net ir mažiausi balseliai.

Prisiminiau ir pandemijos laikotarpį – tuomet buvome uždaryti namuose, o noras bendrauti buvo vis dar stiprus, gerai pamenu pokalbius ar net dainas balkonuose. Balkonas yra kvietimas diskusijai, bendras buvimas. Džiaugiuosi, kad yra ir žmonių noras, ir muziejaus atvirumas, ir aktyvisčių indėlis. Kai yra visų bendros pastangos – šie dalykai gali vykti ir tęstis.

Įdomu, kad pirmus kartus per Nacionalinę emancipacijos dieną kalbėjote iš viešbučio „Narutis“ balkono. Kaip įvyko slinktis iš šio balkono į Signatarų namų balkoną? Ką ji jums reiškia?

Reikėtų kalbėti iš laiko perspektyvos ir klausti, kodėl apskritai atsirado poreikis burtis ir kalbėtis apie moterims svarbius dalykus. Artėjant Lietuvos valstybės šimtmečiui, 2015 m. buvo surengta Atviros Lietuvos fondo diskusija apie Lietuvos ateitį. Į ją buvo pakviesti puikūs, šviesūs, intelektualūs žmonės – nuo istorikų iki filosofų. Deja, ten buvo aštuoni vyrai, nė vienos moters. Kokią žinią tada siunčiame? Kad Lietuvos ateitis yra tik vyrų reikalas, kaip 1918-aisiais? O ko nori ir kaip ateitį įsivaizduoja moterys?

Po šių klausimų ir atsirado entuziasčių ratelis – iš pat pradžių tai buvo Dovilė Jakniūnaitė, Rasa Navickaitė, aš, prisijungė Margarita Jankauskaitė, Natalija Arlauskaitė, Jūratė Juškaitė. Pirmiausia surengėme konferenciją, kad pareikštume, kad ir mes turime Lietuvos viziją, kad moterų balsas svarbus. Tuomet artėjo Lietuvos valstybės šimtmetis. Buvo nelabai išryškinta, kad tai ir Lietuvos moterų balsavimo teisės šimtmetis. Mums pasirodė svarbu tai pažymėti. Kaip tik tada Solveiga Daugirdaitė atkreipė dėmesį, kad 1918 m., kai buvo paskelbtas Nepriklausomybės Aktas, kitą dieną, vasario 17-ąją, Kaune moterys viešai pradėjo reikalauti, kad moterys buvo įtrauktos į Lietuvos Tarybą.

Šis reikalavimas nebuvo nepagrįstas: Didžiajame Vilniaus Seime buvo numatyta, kad Lietuva bus kuriama remiantis lygiateisiškumo principu, moterys turėjo būti įtrauktos. Nepaisant to, kad buvo surinkta daug parašų, tas nebuvo padaryta.

Šis 1918 m. vasario 17-osios moterų protestas mus įkvėpė. Sugalvojome, kad tą dieną reikia perskaityti 100 svarbių Lietuvai moterų pavardes ir paskelbti naują vasario 17-osios deklaraciją. 2018 m. kreipėmės į anuometę Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovybę, tačiau tokia idėja jos nepatraukė, tad kalbėjome ne Signatarų namų, o „Naručio“ viešbučio balkone.

Pačios susidėjome pinigų ir jį išsinuomojome. Mums kaip feministėms pasirodė, kad neigiami atsakymai neturėtų mūsų paveikti. Negalime išbraukti pusės visuomenės balso. Atšventusios Lietuvos šimtmetį, kitą rytą kalbėjome iš „Naručio“ balkono. Net savininkai nežinojo, kas ten vyks, bet susirinko daug žmonių ir buvo be galo džiugi diena. O „Naručio“ viešbučio balkono grotelės tapo net simboline vėliava: turėdamas tokią vėliavą visur gali nešiotis savo „balkoną“ ir kalbėti kitiems, kai norisi, kai turi, ką pasakyti.

Kai pasikeitė Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovybė, generaline direktore tapo dr. Rūta Kačkutė, muziejus iš uždaros tvirtovės pradėjo atsigręžti į visas visuomenės grupes, norėti, kad visi jaustųsi kaip namuose – ir vyrai, ir moterys, ir vaikinai, ir merginos – buvo suprasta, kad reikia ne tik didžiavyrių, bet ir moterų pasakojimų. Reikia parodyti, kad ir moterys gali kurti valstybę. Tuomet muziejaus iniciatyva buvome pakviestos kalbėti iš Signatarų namų balkono. Norėčiau tikėti, kad kol bus laisva Lietuva, tol ši idėja tęsis.

Signatarų namų vadovė dr. Dalia Strimaitytė be galo stengiasi, kad ši vieta būtų gyva: kad ateitų moksleiviai, vyktų parodos, istorija bylotų šiuolaikiškomis formomis, kad neatrodytų, jog viskas baigėsi prieš 100 metų ir nėra jokio ryšio su dabartimi. Ir, žinoma, pasakotų moterų istorijas – juk jau tikrai daug laiko visame pasaulyje stengiamasi atrasti moteris, kurios buvo pamirštos ar „pražiūrėtos“.

Mano galva, Vasario 17-oji padeda žmonėms patikėti, kad kiekvieno ir kiekvienos indėlis gali būti prasmingas. Kiekviena ir kiekvienas gali kurti savo valstybę – net ir mažiausiais žingsneliais. Tad tokia vienu metu asmeniška ir visuomeniška iniciatyva prasidėjo nuo to, kad negalėjome patikėti, kad tik vyrai be mūsų svarsto apie Lietuvos ateitį. Bendromis pastangomis tai gali išaugti į tokį renginį, kuris tampa svarbus nacionaliniu mastu. Juk 2023 m. ši diena buvo įtraukta į Atmintinų dienų sąrašą. Kolektyvinėmis akademikių, aktyvisčių, menininkių, muziejininkių, šviesių moterų pastangomis toks dalykas tapo tikrove. Buvome išgirstos. Tai turėtų teikti vilties ne tik moterims.

Pokalbių ciklo „Balkono fenomenas: istorija ir kasdienybė“, vykstančio Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namuose, programa

Vasario 25 d. 18 val. Balkonas kaip architektūrinis ir politinis fenomenas. Pokalbis su architektūros istorike prof. Marija Drėmaite.

Kovo 4 d. 18 val. Balkonas mene. Pokalbis su dviem menininkėmis Egle Ridikaite ir Egle Karpavičiūte apie balkonus kūryboje.

Kovo 18 d. 18 val. Vietos dvasia. Pokalbis su Signatarų namų kaimynystėje užaugusia ir dabartine Pilies gatvės gyventoja dizainere Sandra Straukaite, prisimenant ir apmąstant gyvą istoriją per kūrybinį procesą.

Kalbėjosi Kristina Tamelytė