Kūrybos ir laisvalaikio rezidencija – Salų dvaras

Yra vietų, į kurias norisi dar ir dar kartą sugrįžti. Viena tokių – Rokiškio rajone esantis Salų dvaras. Jį aplankiau jau praėjusių metų vasaros viduryje. Ten nuvykau kartu su Kelionių žurnalistų klubu, kuriam labai turiningą pažintį su Rokiškio rajonu suteikė Rokiškio turizmo informacijos centras ir rajono verslininkai.  Tądien aplink dvarą ošė vešli medžių žaluma, o Dviragio ežere tarp ribuliuojančių bangelių žaismingai siautėjo saulės zuikučiai. Mus pasitikusi tautodailininkė Rasa Janušauskienė patikino, kad čia gražu ne tik vasarą, bet ir žiemą, nes ypač ši vieta masina žiemos žūklės mėgėjus. Neatsitiktinai juk 2024 m. turizmo ir aktyvaus laisvalaikio parodoje buvo įteikta „Vietinių turistų simpatijos vėtrungė 2023“.

Pradžia – avantiūrinis sprendimas

Pažintį su Salų dvaru pradėjome pasivaikščiojimu po rūmus. Tik prieš pradėdami kelionę po dvarą ir jo istoriją, nosis sukišome prie parduodamų tautodailininkų darbų: suknelės, sijonai, palaidinės, papuošalai, įvairūs suvenyrai… Beje, tautodailininkų kūryba ir buvo tas atspirties taškas, padėjęs Rokiškio rajono merui Ramūnui Godeliauskui išjudinti Salų dvarą.

Asociacijos vadovė Birutė Dapkienė neslepia, kad Rokiškio rajono tautodailininkai jau anksčiau ieškojo galimybių veiklai suaktyvinti. Juk Rokiškio tautodailininkų sąjunga 2019 m. buvo įsteigta tam, kad būtų paprasčiau dalyvauti projektuose. „Mūsų rajono tautodailininkai yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos nariai. Net nedidelės apimties projektukus reikėjo derinti su bendrija ir sąjunga. Tai, be abejo, atsiliepdavo operatyvumui, todėl ir apsisprendėme kurti asociaciją“, – sako Birutė.

Įkūrę asociaciją tautodailininkai Rokiškyje išsinuomojo patalpas ir jose įrengė galeriją–parduotuvę. Į ją meistrai sunešdavo savo darbus, kuriuos lankytojai galėjo apžiūrėti, nusipirkti jiems patikusį dirbinį. „Po kurio laiko mane pasikvietė Rokiškio rajono savivaldybės meras Ramūnas Godeliauskas ir paklausė, ar nenorėtume atidaryti savo galerijos Salų dvare. Iškart pasakiau, kad į Salų dvarą nei pirkti, nei pažiūrėti tautodailininkų darbų tikrai niekas nevažiuos, – apie Salų dvaro permainų pradžią pasakoja asociacijos vadovė Birutė Dapkiebė ir prisipažįsta, kad po šio pokalbio širdyje sukirbėjo idėjos. – Kadangi dėl Salų dvaro įveiklinimo buvo rengiamas pasitarimas, kuriame dalyvavo rajono savivaldybės vadovai, kultūros darbuotojai, tautodailininkai, į jį važiavau aiškiai žinodama, kad rajono tautodailininkai veiklos Salų dvare nesiimsime. Tačiau per pasitarimą, net pati nežinau, kas man pasidarė, pradėjau kalbėti, ką dvare būtų galima padaryti. Kai tiek idėjų pažėriau, sprendimas buvo vieningas – darykite. Konkurso būdu išsinuomojome dvarą. Veiklą pradėjome nuo dvaro valymo, nes radome viską apdergtą ir apšnerkštą. Nei baldų, nei įrangos. Vilties teikė galimybė gauti paramą – per Rokiškio vietos veiklos grupę pateikėme projektą „Salų dvaro kūrybos ir laisvalaikio rezidencija“, nors buvo visiškai neaišku, ar bus skirtos lėšos mūsų projektui įgyvendinti“.

Išgyventi padėjo tikėjimas sėkme

„Veiklą pradėjome nuo tautodailininkų parodos, – apie pirmuosius kūrybos ir laisvalaikio rezidencijos kūrimo žingsnius pasakoja asociacijos vadovė ir priduria, kad nelengvą kūrimosi pradžią apsunkino po pusmečio prasidėjusi dvaro renovacija. – Reikia ir nuomą, ir darbuotojams atlyginimus mokėti, o pajamų nėra. Kreipiausi į Rokiškio verslininkus, prašydama paramos ar paskolos, bet visų atsakymas vienas: „Toje bakūžėje nieko nebus ir mes neprisidėsime“. Niekas netikėjo, kad dvare kažką galima sukurti. Gerai, kad vyras tikėjo mano sėkme ir suteikė 80 tūkst. eurų beprocentinę paskolą. Kol vyko remontas, mes tarp dulkių ir pastolių dirbome. Ir ekskursijas po dvarą vesdavome, ir vakarus organizuodavome. Remontininkai baigia darbo dieną, mes banketus rengiame. Išsivalome patalpas, ant betono ar žvyro paklojame kilimus, sudedame stalus ir darome šventes. Prieš Mokytojo dieną pas mus šventę užsisakė rajono pedagogai. Norime jiems sukurti šventinę aplinką, o pas mus remontas. Prinešėme ir ant betono priklojome medžių lapų. Žmonės vaikšto po čežančius lapus, džiaugiasi. Būdavo atvejų, kai atrodo – viskas, bankrutuojame, bet, žiūrėk, tuo metu kažkas paskambina ir už kelis tūkstančius eurų užsako banketą. Visada tikėjau, kad iš bet kokios situacijos gali išsirutulioti. Jei būtume visą laiką turėję pinigų, tikriausiai mes neturėtume to, ką dabar esame sukūrę. Ir tokių patirčių nebūtų. Kai neturi pinigų, ieškai išeities ir surandi kažką originalaus. Reikia dekoruoti stalus, neturi kuo. Važiuoti į Rokiškį nėra laiko. Bėgi į laukus, renki augalus ir iš jų ar tiesiog iš lapų kažką darai. Arba kaip savo veiklos pradžioje mes kūrėme kalėdinę pasaką. Gražių žaisliukų neturėjome, o nusipirkti nebuvo už ką. Kadangi turėjome manekenus, iš namų atnešiau kelių trofėjų galvas, sumovėme jas ant manekenų. Manekeną su ožio galva aprengėme vestuvine suknele, vilką aprengėme kostiumu ir sukūrėme ožkos ir vilko vestuves. Žmonės atvažiuodavo, fotografuodavosi“.

Birutė Dapkienė pasidžiaugia, kad kurdami laisvalaikio ir kūrybos rezidenciją tautodailininkai sutiko ir nemažai žmonių, tikinčių jų sėkme. Reikėjo dvarui tinkančių baldų, susisiekė su Žemaitijos antikvariatu ir jie atvežė baldų už 82 tūkst. eurų. „Taip ir kūrėmės. Mumis patikėję verslininkai atveža reikalingą įrangą, techniką, baldus, mes plėtojame veiklą ir po truputį skolas atidavinėjame, nuomos mokestį ir darbuotojams atlyginimus sumokame“, – šypteli moteris ir priduria, kad kuriantis jiems labai svarbi buvo ir parama, suteikta per Rokiškio vietos veiklos grupę.

Asociacija paraišką paramai gauti pateikė 2021-ųjų pradžioje. Metų viduryje jiems buvo skirtas finansavimas, o netrukus asociacijos sąskaitą pasiekė ir pirmieji paramos pinigai. Tačiau laiku užbaigti projektą sutrukdė pastato renovacija. Pagal projektą paramos buvo prašoma virtuvės įrangai, restorano baldams įsigyti, bet kol pastate remontas, nei virtuvės, nei restorano įrengsi. Teko prašyti pratęsti projekto vykdymo laikotarpį. „Projektą įgyvendinti baigėme 2023-iaisiais. Už projektines lėšas nusipirkome visą virtuvės įrangą, baldus restoranui, minkštasuolius. Kadangi tarp mūsų projekte numatytų veiklų buvo ir stovyklų organizavimas, įsigijome vienaukščių ir dviaukščių lovų, 13 patalynės komplektų. Taip pat prie dvaro esančiame Dviragio ežere įsirengėme pontoninį tiltą. Jis mums kainavo apie 20 tūkst., eurų. Pagal specialų užsakymą mums buvo pagaminta stilizuota pramoginė šešių vietų arklių traukiama karieta. Jos pasigaminimas kainavo apie 7 tūkst. eurų. Įgyvendindami projektą įsipareigojome sukurti dvi darbo vietas. Ir pernai, ir šiemet pas mus sezono metu dirbo 18 žmonių. Šią vasarą dar priimdavome žmones, kuriems reikėjo atidirbti socialines valandas. Dirbo ir keli, pasipraktikuoti norintys savanoriai. Taigi prisidedame sprendžiant Kamajų seniūnijos nedarbo ir socialinės atskirtie problemą, – projekto nauda pasidžiaugia Birutė. – Mūsų asociacija yra ne pelno siekianti organizacija, vykdanti socialinį verslą. Užsiimdami kultūrine ir ekonomine veikla siekiame įveiklinti apleistą paveldą – Salų dvarą. Savo veikla prisidedame ir prie bendruomenės stiprinimo. Sukūrėme socialinį verslą „Salų dvaro kultūros ir laisvalaikio rezidencija“, kuris įdarbina vietos gyventojus, organizuoja edukacijas, amatų dirbtuves, renginius, teikia apgyvendinimo paslaugas pritraukia. Sulaukdami vis daugiau lankytojų ir matydami jų susidomėjimą unikaliomis edukacijomis ir kultūros renginiais, matome šių paslaugų poreikį“.

Maloni staigmena – pietūs Salų dvare

Kai su žurnalistais vasarą lankėmės Salų dvare, neslėpsiu – pietumis buvome nustebinti. Skoningai paserviruoti stalai – akivaizdi užuomina į pietų staigmeną. Ir neklydome. Gražiai patiektas skanus užkandis, minkštut minkštutėlė anties šlaunelė – prisipažinsiu, jos gardumą prisiminus ir dabar seilės burnoje sukruta. Desertui – tinginys, bet ne tradicinis, jis buvo nuo vaikystės pamėgtos saldainių „Karvutė“ skonio. „Mes pačios gaminame saldainius „Karvutė“. Aš esu ūkininkė ir anksčiau plėtojau pieno ūkį, tad pasirengėme edukaciją „Nuo karvės iki karvutės“. Kadangi ši edukacija yra labiau į vaikus orientuota, pirmiausia išsiaiškiname, kas yra karvė. Edukacijai naudojame butaforinę karvę. Ji mums ir padeda suvokti, iš kur bėga pienas, kaip jis pasigamina. Paskui kalbamės apie produktus, gaminamus iš pieno ir pereiname prie praktinio užsiėmimo – iš grietinėlės ir sviesto verdame „Dvaro karvutę“. Kai šis procesas baigiamas, edukacijos dalyviai gauna po gabaliuką audeklo ar popieriaus lapelį, kurį turi išmareškuoti arba iškarpyti taip, kaip seniau žmonės tai darydavo. Mes saldainių nevyniojame į popieriuką, o dedame į stiklainėlius ir juos užrišame edukacijos dalyvių išmareškuotu audeklo gabalėliu arba iškarpytų popieriaus lapu. Taigi edukacijos dalyviai sužino, kad saldainiai gali būti ne tik popierėlyje, bet ir stiklainiuke ir išsiveža gražią dovaną namiškiams“, – pokalbis su Birute pakrypsta nuo deserto prie edukacijų, kurių ne taip mažai siūloma. Be pynimo iš vytelių, šaukštų drožimo, įprastos tapybos, čia galima pasimokyti piešti šokoladu arba šokoladą virti iš morkų.

Tačiau nuo edukacijų su pašnekove grįžtame į dvaro restorano-kavinės virtuvę, siūlančią tik šviežią, ką tik pagamintą maistą. „Mes kiekvieną patiekalą gaminame, kai žmogus jį užsisako, – pasididžiavimo virtuve neslepia pašnekovė ir priduria, kad apie tokį maisto gaminimą iš pradžių nebuvo galvojama. – Kai įrenginėjome virtuvę, pasisamdėme vieną Vilniaus įmonę, nes esame įsikūrę kultūros paveldo objekte ir negali bet ką ir bet kaip daryti. Tam reikalingos žinios. Jie virtuvę suprojektavo taip, kad mes tik pašildome iš anksto atvežtus pusfabrikačius ir tokį maistą patiekiame lankytojams Tačiau tam pasipriešino į virtuvę atėjusios dirbti moterys, kurios ruošdavo maistą vietos gyventojų šventėms. Kai joms papasakojau, kaip reikės ruošti maistą, jos kategoriškai tai daryti atsisakė, pareiškusios, kad jos negadins savo vardo. Padedant Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistams pasidarėme technologines korteles, susikūrėme patiekalų receptūras ir patys gaminame visus patiekalus. Turime pagrindinius patiekalus, kuriuos visi giria. Be abejo, rengdami banketus, furšetus atsižvelgiame į užsakovo pageidavimus ir pagaminame jų užsakytus patiekalus“.

Lankytojui – turiningas laisvalaikis

Nuostatos, kad lankytojui nevalia patiekti pašildyto maisto, laikomasi net tada, kai dvare apsilanko labai daug žmonių. „Būna dienų, ypač vasarą, kai pas mus apsilanko ir po kelis šimtus žmonių, o turima įranga neleidžia iškart dideliam žmonių skaičiui pagaminti maistą. Tenka laukti. Kad svečiams nenusibostų laukimas, jiems pasiūloma edukaciją, ekskursiją po dvarą ar tiesiog pasivaikščioti po parką, išsimaudyti ežere ir kai svečiai grįžta, maistas jau būna pagamintas“, – apie pagarbą kiekvienam dvaro svečiui užsimena Birutė Dapkienė.

Išties malonių įspūdžių galima  patirti vaikštinėjant po dvarą. Nors nuo ekskursijos po Salų dvarą prabėgo jau keli mėnesiai, atmintyje gyvi matyti vaizdai ir Rasos Janušauskienė pasakotos istorijos. Prisimenu, vargais negalais atsitraukę nuo tautodailininkų darbų, Rasos vedami leidomės į ekskursiją po Salų dvarą.

Ekskursija prasidėjo nuo dvaro istorijos, nukeliančios į 1450-uosius metus. Tada Salos buvo minimos tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Kęsgailų valdų. Apie XVI a. vidurį valdos atiteko Radviloms. Jiems valdant čia buvo pastatyti mediniai dvaro rūmai su mūriniais pamatais. 1661 m. Boguslavas Radvila Salų dvarą perleidžia Fredianui Morikoniui. 1806 m. Salų dvarą su jame buvusiais trimis šimtais valstiečių iš Radvilų nusiperka Ignotas Morikonis.

Valdant Morikoniams Salų dvarui priklausančiuose pastatuose veikė vaistinė ir muzikos mokykla. Tai buvo viena pirmųjų muzikos mokyklų Lietuvoje, įkurta XIX a. pradžioje. Muzikos mokyklai vadovavo Salų bažnyčios vargonininkas S. Jurgelionis, o mokiniai, groję styginiais, pučiamaisiais ir dainavę bažnyčios chore, buvo išlaikomi dvaro ir dar gaudavo 3 rublių stipendiją.

1855 m. Salų dvarą nuperka grafas Reinoldas Tyzenhauzas. Valdant šiems didikams dvaras tapo kultūros centru. Čia vykdavo puotos, parke buvo įrengtas vasaros teatras. 1880 m. mirus grafui Reinoldui Tyzenhauzui, Salų dvaro savininke tapo jo sesuo Marija Tyzenhauzaitė Pšezdzieckienė. Paskutinis Salų savininkas buvo jos anūkas diplomatas ir rašytojas Reinoldas Pšezdzieckis.

XX a. pirmoje pusėje dvare veikė muzikos mokykla ir orkestras, mergaičių namų ūkio mokykla, žemesnioji žemės ūkio mokykla. Antrojo pasaulinio karo metais čia įsteigta ligoninė, pokariu – žemės ūkio technikumas.

1977 m. dvaro ansamblis rekonstruotas (architektai A. Balkus ir G. Kirdeikienė) ir paskelbtas respublikinės reikšmės architektūros paminklu. Iki 2003 m. dvare veikė Salų pagrindinė mokykla. Nuo 2004 m. dvaras perduodamas kultūrinei veiklai.

Ekskursijos pradžioje apžiūrėjome ir turtingą senovinių skrynių kolekciją. „Mūsų skrynios ne restauruotos, jos tik atnaujintos. Tuo tikslu organizavome plenerus, į kuriuos susirinkdavo piešti mėgstantys žmonės. Jie ant skrynių piešė tai, kas jų manymu pasirinktai skryniai labiausiai tinka“, – tada pasakojo mus lydinti Rasa. Jos lydimi apžiūrėjome dvaro erdves, klausėmės jų istorijų, apsilankėme ir Pranašo kambaryje, kuris savo išvaizda labiau primena slėpiningą burtų pasaulį. Kaip sakė Rasa, ši erdvė skirta dvare veikusiai vaistinei atminti. Taigi, kas žino, kokiais vaistais joje buvo prekiaujama ir nuo kokių ligų gydoma. Iš kelių šimtmečių atstumo vaistinė tarsi susilieja  su pranašystės ir burtų magija.

Dvare yra ir pekla. Netikite? Apsilankykite ir patys tuo įsitikinsite.

Nors dvaro restauravimas dar nėra užbaigtas, bet, kaip teigia Birutė Dapkienė, ir neremontuotas erdves čia šeimininkaujantys tautodailininkai išmoningai išnaudoja. „Jei būtų dar daugiau patalpų, mes ir jas panaudotume, – sako Rokiškio tautodailininkų asociacijos vadovė ir pasidalija puoselėjamais naujais sumanymais. – Ateityje svajoju atidaryti restoraną „Ežero dugne“ su aprangos kodu. Tam turime ir tinkamų patalpų. Esu įsitikinusi, kad, kai tiki tuo, ką darai, ir Dievas padeda. Juk kai ėmiausi veiklos dvare, net vyras sakė: kur tu lendi. Tačiau aš labai tikėjau sėkme. Ir kolektyvas tiki. Žmonėms didžiulė garbė čia darbuotis. Kai rengiame teminius – prancūziškus ar itališkus vakarus, visada pristatau visus darbuotojus. Iš pradžių moterys labai drovėdavosi, o dabar jau be baimės prisistato. Jos važiuoja į mokymus ir man labai smagu, kad jos to nori, kad ieško naujovių, kad tobulėja. Kai banketui padengiame stalus, visada pasikviečiu jas ateiti iš virtuvės pasižiūrėti. Jos pačios stebisi: ar mes taip padarėme? Tai didžiulis džiaugsmas ir motyvacija“.

Karolina Baltmiškė