Kūrybiniam konkursui „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ pasibaigus

Iš kairės – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorė Lituanistų sambūrio valdybos pirmininkė dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis, Lietuvių kalbos draugijos valdybos pirmininkė prof. dr. Genovaitė Kačiuškienė.

Šiemet pirmą kartą surengtas kūrybinių darbų konkursas, skirtas lietuvių kalbai. Kūrybinį konkursą „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ organizavo Lietuvių kalbos draugija, „Lituanistų sambūris“, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, rėmė Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Konkurse buvo kviečiami dalyvauti Lietuvoje ir užsienyje gyvenantys 5–12 klasių moksleiviai ir suaugusieji.

Konkurso rengėjai kvietė siųsti laisvos formos rašytinius pasakojimus apie įvairią asmeninę patirtį, susijusią su lietuvių kalba, pasvarstyti apie savo santykį su lietuvių kalba, jos vietą ir vertę dabartiniame ir ateities pasaulyje. Darbų autoriai rinkosi įvairius žanrus: novelės, esė, pokalbiai, laiškai, pasakojimai, buvo ir eilėraščių, miniatiūrų. Darbai buvo pateikiami iki gegužės 7 d.

„Baigiamasis kūrybinio konkurso renginys vyksta svetinguose Vileišių rūmuose per pačią vasaros saulėgrįžą“, – į prizininkus ir laureatus bei juos atlydėjusius mokytojus ir bičiulius kreipėsi „Gimtosios kalbos“ redaktorė Rita Urnėžiūtė.
Baigiamojo renginio dalyvius pasveikino Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorė Lituanistų sambūrio valdybos pirmininkė dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė.

„Tikiuosi, kad šis konkursas taps tradicinis. Nuostabu, kad pasakojimus apie kalbą rašė ne tik Lietuvoje gyvenantys žmonės. Labai smagu, kad pasakojimus apie kalbą rašė Pasaulio lietuvių bendruomenės nariai, mokiniai, kurie mokosi šeštadieninėse mokyklose. Mes gyvename įvairiakalbiame pasaulyje ir labai svarbu pamąstyti, ką mums reiškia lietuvių kalba“, – kalbėjo Aušra Martišiūtė-Linartienė.

„Puiku, kad šiame konkurse dalyvavo įvairių kartų atstovai, kad rašinius rašė ir vyrai, ir moterys“, – pasidžiaugė Lietuvių kalbos draugijos valdybos pirmininkė prof. dr. Genovaitė Kačiuškienė.

Už lietuviško žodžio puoselėjimą konkurso dalyviams, mokytojams, padėjusiems mokiniams pasirengti konkursui, dėkojo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis.

Konkursui atsiųsti darbai buvo suskirstyti į dvi kategorijas. Buvo renkami geriausi mokinių atsiųsti darbai ir geriausi suaugusiųjų kūriniai.

Jauniausias konkurso dalyvis Arnas Jodelis, užėmęs III vietą mokinių grupėje, ir jo mokytoja Elena Baniulienė (Šolomo Aleichemo ORT gimnazija).

Genovaitė Kačiuškienė įteikia apdovanojimą Romualdai Žilinskienei iš Mažeikių, užėmusiai III vietą suaugusiųjų grupėje.

II vietos laimėtoja suaugusiųjų grupėje Jūratė Mlečkienė (Vilnius) ir II vietos laimėtoja mokinių grupėje Miglė Ogulevičiūtė su mokytoja Irena Leščinskiene (Alytaus šv. Benedikto gimnazija) .

Mintimis apie kūrybinį konkursą dalijasi vertinimo komisijos narės Kalbos ir kultūros instituto „Lingua Lituanica“ lietuvių kalbos dėstytoja, mokytoja ekspertė Daina Alksnė ir Vilniaus Joachimo Lelevelio inžinerinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Irena Baltakienė, su kuriomis ir kalbamės apie pirmą kartą surengtą lietuvių kalbai skirtą kūrybinį konkursą.

Ką manote apie rašinių konkursą? Ar pavyko pasiekti rengiant konkursą užsibrėžtus tikslus?
Irena Baltakienė. Rašinių konkursas yra geras būdas/metodas padiskutuoti aktualia tema, atskleisti savo požiūrį į daugybę aktualių visuomenės klausimų. Manau, kad rašinį reikia suprasti plačiąja prasme. Tai nebūtinai mokyklinis rašinys, kuriam būdinga griežta struktūra, išmoktas mokyklos suole argumentavimas, teiginių iliustravimas pavyzdžiais. Rašinys yra ir miniatiūra, esė, laiškas, dienoraštis ir kiti žanrai. Rašinys niekada nepasens ir bus aktualus, nes tai yra kūryba. Bent jau taip mano konkursų rengėjai, kurie mato prasmę telkti visuomenę, aktualizuoti kasdienybę, apmąstyti praeitį ir svarbius mūsų tapatybės klausimus. Konkursai skatina stabtelti ir susimąstyti. Kūrybinis konkursas ,, Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ pranoko konkurso rengėjų ir vertintojų lūkesčius. Tai rodo dalyvių darbai – rašė suaugusieji ir moksleiviai. Sulaukėme darbų iš Lietuvos miestų ir miestelių, Europoje gyvenančių bei iš tolimosios Amerikos. Manau, kad   konkurso sėkmė glūdi suformuluotoje temoje. Ji gana laisva, nepolitizuota (dažnai konkursai būna labai lokalūs, tikimasi tam tikro standarto). Šis konkursas pasižymi laisve. Pasigilinkime į pavadinimą. Lietuviškos istorijos skamba labai šiltai. Istorijos – raktinis žodis. Tai galėtų būti prisiminimai, apmąstymai, įžvalgos, net iš lūpų į lūpas perduodamos pasakos. Pasakojimai apie kalbą. Vadinasi, galima prisiminti įvairias situacijas, susijusias su kalba. Galima patyrinėti, iš kur žodžiai atkeliauja. Sudėjus šiuos temos dėmenis, atsiveria daugybė galimybių kurti tekstą, atsiverti, apmąstyti, suvokti. Manyčiau, ateityje sulauksime dar įvairesnių darbų. Labai įdomus faktas – sulaukėme mokytojų rašinių. Mokytojai ne tik taiso mokinių darbus, bet ir patys kuria! Taigi, šis rašinių konkursas turi perspektyvą. Juk konkurse dalyvaujama laisvu noru, nėra prievartos. Sukurti tekstą, kuris skaitytoją jaudina, prajuokina, sukrečia, yra nuostabu.
Kūrybinio konkurso didžiausias tikslas – skatinti mąstyti, vertinti reiškinius ir kurti. Joks dirbtinis intelektas nesukurs taip, kaip gali kurti žmogus. Kalbėti apie kalbą įpareigoja. Gali pasirodyti, ką čia pasakysi apie kalbą? O, pasirodo, galima pasakyti labai daug. Mes mąstome gimtąja kalba. Viena konkurso dalyvė rašė, kad kalba veikiau nepadeda žmogui, o jam kenkia, nes yra tarsi branduolinis ginklas. O kartais žmogaus organas, kurį geriau reiktų amputuoti. Geriau kartais patylėti, nei per daug pasakyti. Daug rašiniuose pasakytų dalykų nustebino, sukrėtė, pralinksmino ar liūdino. Didžiausia konkurso vertybė, kad dalyviai, kalbėdami apie kalbą, atsivėrė. Jie dalinosi savo, šeimos, giminės patirtimi, pasakojo asmenines istorijas. Tikslai pasiteisino, nes konkurso darbai geri, verti būti viešinami, netgi gali būti mokymo pavyzdžiai.

Ką galite pasakyti apie rašinių kalbos vaizdingumą ir turtingumą?

Daina Alksnė. Tiek Lietuvoje, tiek užsienyje gyvenančių lietuvių tekstai džiugino kalbos turtingumu
ir gyvumu. Akivaizdu, jog rašiusiesiems žodis labai svarbus, į jį įsiklausoma, jaučiama jo energija: ,,Pastebėjau, jog kai kurių žodžių negaliu ištarti piktai. Tiesiog nesitaria… Ir kaktą raukiau, ir lūpas visaip kraipiau, bet negalėjau piktai pasakyti dangus, meilė, ašara, atgaila, drugelis, piliarožė… (iš Scholastikos Kavaliauskienės teksto ,,Mano tetos laiškas iš Argentinos“).

Labai suintrigavo Jūratės Mlečkienės rašinio ,,Kaip perbristi laiko upę“ įžanga:,, Aš iki šiol nesuprantu, kaip manyje atsirado toks dilgus noras rašyti: ar jis staiga šovė man į galvą, o gal jis ilgai slapstėsi kažkuriame širdies kamputyje, taip ir nesupratau, kada jis gimė. Noras vis brendo ir noko kaip slaptas uždraustas vaisius. Ir kol jis nepernoko ir nesupuvo, manau, kad pats laikas tą vaisių nuskinti. Todėl dalyvauju kūrybiniame konkurse tema „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“. Esu lietuvė iš pašaknų, mano venomis teka užsispyrusios žemaitės kraujas, tai kodėl man nepapasakoti, kaip aš myliu savo gimtąją kalbą“.

Ir dar vienas pavyzdys, rodantis, kokie neišsemiami kalbos turtai, tereikia gebėti jais pasinaudoti. Cituoju visą Ritos Mockeliūnienės tekstą:

Trisdešimt dviejų šakelių medi baltų sode!

Ainiams Ąžuolu Būsiantis, Cypauji, Čirškauji Drevėse, Erčiose, Ėgi Fazanų Giesmėm, Hegzametrų Irklais Į Ylotąsias Jonažoles Kupolėm, Laiko Marių Nuobruka, Ode Pakuliniuos Raštuotuos Sijonuos Šnekta, Tarytum Užlaiminanti, Ūžaujanti Vaistašaknė Zanavykiška Žegnonė.

Akivaizdu, jog tekstų autoriai – tai žmonės, atrandantys kalboje savo kūrybos versmes,
suvokiantys kalbos turtus ir gebantys jais išreikšti savo patirtį ir vaizdinius.

Vis dažniau teigiama, kad jaunimas nesidomi lietuvių kalba ir į lietuvių kalbą žiūri kaip į neatveriančią didesnių perspektyvų, kad lietuvių kalba tarsi pralaimi
prieš anglų, gal tokias nuostatas išsklaidė konkursas ,,Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą"?

Daina Alksnė. Jūs uždavėte vieną iš klausimų, kuris buvo kilęs ir konkurso ,,Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą" idėjos autoriams: norėta patirti, ar tokios nuostatos lietuvių kalbos atžvilgiu yra teisingos. Į konkursą atsiųsti darbai teigia kitus dalykus: jaunimas rašo atvirai, drąsiai, nuoširdžiai kalba apie skirtingas savo patirtis. Vienam kalba neatsiejama nuo dainos, kitam skauda, jog skaitydami ir pasakodami tą patį tekstą, deja, nesusikalbame, trečiam smagu žaisti su kalba, ketvirtas nori mokyti savo kalbos kitataučius, penktam kalba yra tarsi žmogaus indikatorius, ,,riba tarp gėrio ir blogio“, saviraiškos priemonė, o užsienyje gyvenančių jaunų žmonių tekstai nustebino lietuvių kalbos žodingumu, skambumu. Vadinasi, yra jaunimo dalis, kuri paneigia nuostatą, jog ,,lietuvių kalba pralaimi prieš anglų“, ja nebesidomima.

Irena Baltakienė. Nesakau, kad dalyvavę konkurse moksleiviai studijuos lituanistiką. Bet kalba yra instrumentas reikšti idėjas. Žodžiu arba raštu. Viskas priklauso nuo požiūrio ir puoselėjamų vertybių. Po laureatų apdovanojimo šventės, susėdę prie apskrito stalo, teiravomės, kaip mokiniams sekėsi kurti tekstą, ar daug redagavo, ar ilgai nešiojosi teksto kūrimo viziją. Pasirodo, ne. Šiuolaikinė karta susigyveno su energingu gyvenimo tempu. Rašinius rašė gana greitai. Iš tikrųjų, jei yra minčių, jei turi ką pasakyti, jei žodžiai plaukia iš širdies, tekstas tarsi liejasi, tą jaučia ir skaitytojas. Atvirkščiai, buvo rašinių, kur pasišaipoma iš skurdaus žodyno, angliškų žodžių pertekliaus. Buvo ir tokių, kur apgailestaujama, kad negerbiame gimtosios kalbos, kad ji darosi negyva, ,,televizinė“. Tas, kas moka vartoti kalbą, visada yra priekyje. Juk jis gali būti teisininkas, politikas, mokslininkas. Viskas pavadinama kalba. Kol neįvardijama kalba, tarsi to ir nėra.

Kita vertus, ir kas tos perspektyvos? Vieni studijuoja užsienyje, kiti Lietuvoje. Visi atras save vienaip ar kitaip. Bet gyvename ne mykdami, o kalbėdami.

Lietuvių kalbos prestižas priklauso nuo mūsų požiūrio į kalbą, nuo pagarbos gimtajai kalbai, kuri turi valstybinės kalbos statusą. Svarbus šia prasme mūsų valstybės institucijų požiūris. Turime būti tarsi sargai, budriai saugantys vieną seniausių pasaulyje kalbų. Kalbėti reikia ne bet ką ir ne bet kaip. Iš tikrųjų daug kas daroma, kad kalbai būtų skiriamas reikiamas dėmesys. Ir ne tik formaliai dokumentais, bet ir realiai. Yra minima Gimtosios kalbos diena, Knygos ir spaudos grąžinimo diena, leidžiami įvairūs leidiniai ir pan. Pagaliau ir šis konkursas skatina susimąstyti, kokia svarbi žmogui yra gimtoji kalba.

Daina Alksnė. Konkurso dalyvių dėka organizatoriai patyrė tikrą dvasios šventę. Tiek gražių, prasmingų, skirtingų tekstų apie gimtąją kalbą! Kiek kūrybingų žmonių, kokie įvairūs pasakojimai! Tai labai džiugina, kelia pasitikėjimą lietuvių kalbos galimybėmis ir perspektyvomis. Kol lietuviai kurs tokius įdomius ir originalius pasakojimus apie savo santykį su gimtąja kalba, tol ji gyvuos ir jokiai svetimai kalbai neužleis savo pozicijų. Taigi konkursą organizuoti buvo tikrai verta.

Nemažai mokytojų skundžiasi, kad šiandieniniai vaikai nemėgsta rašyti rašinių, kad jie panirę į virtualią erdvę, tad, Jūsų manymu, verta tęsti šiuos konkursus ir jei taip, kodėl?

Irena Baltakienė. Taip, iš dalies mokiniai ne itin mėgsta rašyti rašinius, nes rašyti rašinį – didelis darbas, reikalaujantis išmanymo, žinių, kūrybos. Bet galbūt galima sakyti, kad dalis jų nemėgsta ir uždavinių spręsti? Lietuvos mokyklų mokiniai labai įvairūs. Vieni geba mažiau, kiti geba labai daug. Juk dalyvauja olimpiadose, filologų konkursuose, raiškiojo skaitymo konkurse, Antikos konkurse ir pan. Kai kurie mėgsta rašyti, išbandyti save, kurti.

Tiesa, kad šiuolaikinis jaunimas paniręs į elektroninę erdvę. Tačiau ne visada ir ne visas. Daugybė jaunuolių per pertraukas diskutuoja, skaito grožinę literatūrą, bendrauja. Ir juo labiau prasminga rengti konkursą apie kalbą. Galbūt kažkas galėtų papasakoti, kodėl sunku kurti gimtąja kalba, su kokiomis problemomis susiduria. Juk galėtų rašyti ir tie, kam lietuvių kalba nėra gimtoji. Galimi įvairūs žanrai. Neatmesčiau ir mano minėto komiksų žanro. Mažai kalbos ir daug vaizdų. Ir sutikite, kai kalba mūsų visuomenės nariai, o jūs sėdite prie televizoriaus su mezginiu, nedažnai tenka pakelti galvą ir suklusti, kaip išmintingai kalbama ir kaip taisyklingai. Greičiau priešingai: klišėmis ir netaisyklingai. O plunksną visada galima mankštinti, ją aštrinti, tai gali būti ir menas, ir amatas. Būtent todėl ir verta.

Ką manote apie lietuvių kalbos mokymo programas, ar jos atitinka šiuolaikinio jaunimo mentalitetą?

Irena Baltakienė. Viena vertus, programa yra tik gairės, ,, punktai sakymų“. Kita vertus, tai yra dokumentas, kurį tarsi planą turi įvykdyti kiekvienas mokytojas. Programa yra mokymo turinys. Tai svarbu. Mokytojai pageidauja aiškios ir tokios programos, kuri nesitęstų keliose dešimtyse puslapių. Programa turi garantuoti, kad mokyklą baigęs mokinys įgytų svarbių kompetencijų. Lietuvių kalbos ir literatūros programa turi sąsajų su istorija, filosofija. Ji yra plati. Dažnai kritikuojama, kad derėtų eiti ne į plotį, bet į gylį. Manau, derėtų pasitikėti mokytoju, suteikti jam daugiau laisvės. XXI amžiaus žmogus turi būti išsilavinęs, todėl kelti klausimą, ar atitinka šiuolaikinio jaunimo mentalitetą, yra keblu.

Sudėtinga atsisakyti mūsų klasikų, atsisakyti tautos gyvenimo pasakojimo. Baugu, jei tapsime tik traukinių tvarkaraščių skaitytojai ar komiksų kūrėjai. Suprantu, kad niekas nestovi vietoje, kad reikia dėstyti literatūrą įdomiai, tarsi perskaityti ją iš naujo. Bet žmogus yra žmogus. Iš esmės jis nesikeičia, net ir informacinių technologijų amžiuje. Yra labai daug skirtingų požiūrių, kas būtų gera programa. Jei esame žemdirbių tauta, to neišsiginsi. Ir literatūros nesudėsi į virtualius žaidimus. O ir juos žaidžiant, gali prireikti kultūros išmanymo. Dera nusiimti kepurę prieš tautos paveldą. Antraip galima pagalvoti, kad kažkam patogu, jei nesimokysime savo kalbos, nestudijuosime savo literatūros.

Parengė
Karolina Baltmiškė
Aurelijos Baniulaitienės nuotr.