Metų pabaigoje išleista Lietuvių kalbos instituto vyresniosios mokslo darbuotojos dr. Dalios Kiseliūnaitės monografija „Kuršių nerijos kuršininkų kalba. I dalis. Fonetika ir fonologija“
„Monografijoje aprašyta baltų geolekto ‒ Kuršių nerijos kuršininkų kalbos ‒ fonetika ir fonologija.
Pirmojoje dalyje supažindinama su šio geolekto atsiradimo istorija, sociolingvistine charakteristika, svarbiausiais tyrinėjimais ir dokumentavimu, analizuojamos jo išnykimo priežastys.
Antrojoje dalyje sinchroniniu, diachroniniu, sociolingvistiniu ir etnolingvistiniu lygmenimis atliktas fonetikos ir fonologijos tyrimas remiasi garso įrašais ir rašytiniais šaltiniais.
Prieduose pateikiami keli iššifruotų garso įrašų tekstų fragmentai. Elektroninėje knygos versijoje veikia nuorodos, siejančios tekste esančius pavyzdžius su atitinkamu garso failu prieduose“, ‒ mokslininkės darbą pristato Lietuvių kalbos institutas.
Apie kuršininkų kalbą, jos istoriją ir kalbamės su dr. Dalia Kiseliūnaite.
Gerb. dr. Dalia, šių metų pabaigoje išleidote monografiją „Kuršių nerijos kuršininkų kalba“. Kai kalbėjomės prieš kelerius metus, užsiminėte, kad kuršininkų kalba nyksta. Ši monografija – atsisveikinimas su viena baltų grupės kalba ar žingsnis link jos išsaugojimo bent knygos puslapiuose ir jos skaitmeniniame variante – įrašuose?
Su šia kalba atsisveikinome jau prieš keletą dešimtmečių. Emigracijoje išsibarstę vartotojai nebegalėjo užtikrinti jos gyvybingumo. Rašto neturinti kalba gali gyvuoti tik dėl bent kiek gausesnio jos vartotojų skaičiaus, kurį dažniausiai užtikrina kalbėtojų gyvenimas kompaktiškose teritorijose, bendruomenėse. Kai bendruomenė išyra ir išsisklaido kitų kalbų aplinkoje, poreikis vartoti tik šeimos nariams suprantamą kalbą sumažėja iki minimumo, paprastai ne ilgiau kaip vaikų kartoje. Kuršininkams taip ir nutiko: tie, kurie emigravo su kitais šeimos nariais, su mažais vaikais, dar kalbėjo, tačiau vaikams sukūrus šeimas su kitakalbiais, išsiskyrus broliams ir seserims, tolimesnei kartai kalba nebebuvo perduodama. Visiems buvo aišku, kad Kuršių neriją aplankys nebent kaip svečiai ar prisiminę tėvų prašymą.
Monografijoje analizuojate Kuršių nerijos kuršininkų kalbą, kuri tikriausiai apėmė kur kas didesnį arealą?
Ši kalba buvo vartojama didesnėje jūros pakrantės dalyje ne tik Klaipėdos, bet ir Karaliaučiaus krašte, tačiau mūsų laikus pasiekė tik Kuršių nerijos areale. Sembos dalyje iš Kuršo atsikėlusių žvejų kaimai nebuvo skaitlingi ir gana greit suvokietėjo, jau XIX a. nerandame jų kalbos pėdsakų. Netrukus panašus likimas ištiko ir pietinę nerijos dalį (Šarkuvos, Rasytės, Pilkupos kaimus), nors ten iš Kuršo atsikėlusių gyventojų buvo gana nemažai, bet viską nulėmė sparti germanizacija ir demografinės aplinkybės. Riba tarp Žiokų ir Klaipėdos valsčių ėjo maždaug per dabartinę Lietuvos ir Rusijos sieną ties Nida. Klaipėdos valsčiui priklausiusių kaimų mokyklose ir bažnyčioje buvo vartojama lietuvių kalba, čia germanizacija atslinko vėliau. Žvejų šeimos kuršininkų kalbos neatsisakė iki pat II pasaulinio karo, nors jau tarpukariu čia buvo nemažai dvikalbių šeimų, kuriose socialiai stipresnė buvo vokiečių kalba.
Monografiją recenzavo Stokholmo ir Latvijos universiteto profesorius habil. dr. Peteris Vanags, ar tai reiškia, kad kuršininkų kalba svarbi ir latvių kalbos raidai? Kuo svarbi baltistikai kuršininkų kalbos fonetika ir fonologija?
Nors mano indėlis gana kuklus ir monografijoje skelbiamos išvados nėra nepajudinama tiesa, šiaip ar taip, tai žingsnis į priekį, kurio patys latviai nuo praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio nežengė. Vienu sakiniu visų rezultatų neišpasakosi. Kuršininkų kalbos fonetikos ir fonologijos bruožų išryškinimas padeda atskleisti chronologiškai susijusius vakarinių latvių tarmių, o tuo pačiu ir visos latvių kalbos raidos dalykus. Žinant, kad kuršininkai kalbą išsinešė maždaug tarp XV–XVIII a., joje randamas ypatybes siejame su dabartinės dialektologijos faktais ir matome, kuria kryptimi vyko pokyčiai. Be to, pasitvirtino dar XIX a. baltisto Adalberto Becenbergerio iškeltas spėjimas, kad į Kuršių neriją buvo keliamasi ne tik iš skirtingų Kuršo patarmių, bet ir iš skirtingų tarmių, tarp kurių yra ryškių skirtumų. Nutrūkus ryšiams su etnine tėvyne, nerijoje šie tarmių bruožai persimaišė tuokiantis tarpusavyje kaimų gyventojams, todėl vėlyvasis kuršininkų kalbos sluoksnis rodo skirtingų tarmių ypatybes net vienoje šeimoje. Taigi kuršininkų kalbai dialekto terminas tinka tik iš dalies – faktiškai tai nauja kalba, ypač turint omenyje jos, kaip tautinės mažumos kalbos, statusą Prūsijos kontekste. Bene tiksliausiai ją apibūdintų geolekto terminas. Taigi kuršininkų kalbos pažinimas padeda atsakyti į daugelį klausimų apie latvių kalbos, ypač jos vakarinių tarmių raidą ir santykį su senąja kuršių kalba. Be to, galime matyti ir bendrąsias kalbos, atsidūrusios izoliacijoje, nykimo tendencijas, galime matyti, kas ir kodėl nyksta, kas atsiranda vietoje to, kaip dvikalbystės sąlygomis pasireiškia kalbos atsparumas ir kur yra jos silpnosios grandys.
Monografijos anotacijoje užsimenama, kad leidinyje nagrinėjama ir kuršininkų kalbos formavimosi istorija. Kokie tos istorijos ypatumai?
Jau minėjau, kad kuršininkų kalba tokia, kokia pasiekė mūsų laikus, XV–XVII a. susiformavo kaip atskiras baltų geolektas iš Kuršo tarmių mišinio. Pirmieji Kuršių nerijos kolonistai po Ordino karų buvo dar tik pradėję latvėti. Tačiau žmonės iš Kuršo kėlėsi vis naujomis bangomis, ir vėlesni kolonistai atnešė jau modernesnę latvių kalbą. Gausiausiai dokumentuotoje nidiškių kalboje yra abiejų – ir pietų, ir šiaurės Kuršo tarmių bruožų. Kuršininkų kalba neturėjo rašto, ji buvo vartojama tik žvejų šeimose, tad socialiai ir politiškai spaudžiama pamažu neteko savo prestižo. Jos nykimas jau buvo prasidėjęs priėmus privalomą vaikų mokymą vokiečių kalba, tačiau paskutinis ir skaudžiausias etapas buvo gyventojų evakuacija ir emigracija. Kadangi bendruomenės išsisklaidė, gimtosios kalbos vartojimo poreikis socialiai stipresnės kalbos apsuptyje (nelygu kur gyveno) nusilpo, kalba nebebuvo perduota jaunesniajai kartai. O tai ir yra kalbos mirtis.
Koks šios kalbos vaidmuo ir koks santykis su kitomis kalbomis?
Santykius su kitomis baltų kalbomis jau minėjau anksčiau. Tai buvo Prūsijos tautinės mažumos kalba, tačiau kalbėtojų buvo nedaug ir gamtinės sąlygos buvo tokios nepalankios, kad ilgai neturėta nuolatinių kunigų ir mokytojų, tad buvo priimtas sprendimas (bent jau šiaurinėje pusiasalio dalyje) vaikus mokyti jiems artima lietuvių kalba (juo labiau, kad nemaža dalis ateivių iš Kuršo buvo sudarę santuokas su vietos, dažniausiai pamario kaimų, lietuviais). Kiek kuriuo periodu jie mokėjo lietuviškai, dabar sunku pasakyti, tačiau greičiausiai tai priklausė nuo kiekvienos šeimos atskirai. Kuršininkų kalba kalbėjo beveik išimtinai tik žvejų šeimos. Kiti gyventojai (tarnautojai, amatininkai, prekybininkai) dažniausiai buvo vokiečių kilmės ir kalbėjo vokiškai. Nemaža jų dalis pramoko žvejų kalbos, bet tikriausiai minimaliai, pagal individualius poreikius. Kai kurios šeimos, ypač Pervalkoje ir Preiloje, kalbėjo lietuviškai, tačiau žvejodami vis tiek vartojo kuršininkų kalbą. Šią kalbą vartojusios žvejų šeimos buvo sukūrusios ištisą kalbinį pasaulėvaizdį, todėl ja dokumentuotus tekstus verta tirti ir etnologams.
Pirmoji dalis skirta fonetikai ir fonologijai. Kuo ypatinga kuršininkų kalbos fonetika?
Nors kuršininkų kalba patyrė lietuvių ir vokiečių kalbų įtaką, įdomu tai, kad net ilgai gyvendami emigracijoje, kai kurie kuršininkai, jei turėjo su kuo kalbėtis, ilgai išsaugojo esminius skiriamuosius bruožus: priegaides ne tik kirčiuotuose, bet ir antrinį kirtį turinčiuose skiemenyse (panašiai kaip mūsų žemaičiai), opoziciją tarp ilgųjų ir trumpųjų balsių, „tamsų“ ilgąjį a, specifines dvigarsių ypatybes, balsių įterpimą ir kitus bruožus, kuriuos latvių dialektologai mūsų dienomis Kuržemėje laiko archaizmais.
Kokią įtaką kuršininkų kalbos fonetikai turėjo kitos kalbos ir kurios turėjo didžiausią įtaką?
Fonetika yra palyginus atsparus kalbos sluoksnis ‒ tol, kol išlaikomos esminės fonetinės ypatybės, tol galime kalbą ar tarmę identifikuoti kaip atskirą kalbos atmainą. Tačiau bėgant laikui ir fonetikoje radosi inovacijų. Lengviau pastebėti vokiečių kalbos įtaką, negu lietuvių todėl, kad baltų kalbos tarpusavyje panašios, ypač jei turime omenyje regionines jų atmainas, o ne lyginame norminę kalbą. Vis dažniau vartojant vokiečių kalbą, ypač jei mokykloje tai yra dėstomoji kalba, norom nenorom ji pradeda skverbtis ir į gimtąją. Fonetikoje bene pastebimiausia ypatybė yra priebalsio l veliarizacija ir palatalizacija. Šia ypatybe pasižymi ir kai kurių Klaipėdos krašto lietuvių kalba. Kitos ypatybės pasireiškia individualiai: kai kurie kalbėtojai dusliuosius priebalsius taria su aspiracija (panašiai kaip nemaža dalis mūsų jaunimo), kai kurie priebalsį r tam tikrose pozicijose taria be vibracijos (nors jie neturi kalbos defekto ir kartais ištaria „teisingai“). Žmonės, kurie ilgesnį laiką kalbėjo lietuviškai (repatrijavo ir liko gyventi Lietuvoje), kartais ištaria lietuviškas priegaides, ypač giminiškuose žodžiuose, pvz., su laužtine taria jūra arba piens, kaip kaimynai vakarų žemaičiai.
Pratarmėje užsimenate, kad monografijoje nagrinėjami svarbiausi fonetinės sistemos raidos etapai. Kokie jie ir su kuo susiję?
Kaip jau minėjau, bandžiau rasti sąsajų su Kuršo tarmėmis ir pastebėti ypatybes, kurios gali būti paveldėtos iš senosios kuršių kalbos. Lygindama su ankstyviausiuose raštijos paminkluose užfiksuotais fonetikos bruožais, pastebėjau, kaip progresavo galūnių redukcija. Stipriai trumpinant galūnes, linksnių formos pasidaro homonimiškos, t.y. ima byrėti linksniavimo sistema, kuri dar XIX a. užrašytuose šaltiniuose buvo gana aiški. Kai kurios ypatybės, kurios XX a. kuršininkų kalboje liko nepastebėtos latvių kalbininkų arba buvo laikomos nykstančiomis, mano medžiagoje pasirodė atsparesnės, negu maniau: pvz., balsių įterpimas tam tikrose pozicijose (panašiai kaip mūsų panevėžiškių tarmėje): zir(e)gs ‘arklys᾽, kak(i)ls ‘kaklas᾽ ir pan. Kaip jau minėjau, stiprėjant vokiečių kalbos įtakai, vėlyviausių kalbėtojų, ypač ilgai gyvenusių emigracijoje, kalba patyrė didesnę vokiečių kalbos įtaką.
Kokios priežastys lėmė šios kalbos nykimą ir kada nykimas pasireiškė ryškiausiai?
Pagrindinė kalbų nykimo priežastis yra ilgalaikė dvikalbystė. Mažėjant gimtosios kalbos prestižui (dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių), jai traukiantis iš visų komunikacijos sluoksnių, įskaitant ir raštą, sudaromos palankios sąlygos ją išstumti iš vartosenos. Konkurencija trunka ilgiau, jei yra dar didelis vartotojų skaičius. Esant mažam skaičiui, išstūmus kalbą iš visų sluoksnių ir palikus tik virtuvėje ar žvejyboje, ji sustingsta, kalbėtojai nebekuria žodžių naujoms realijoms pavadinti, darosi sudėtinga pasakyti ilgesnius sakinius, griebiamasi socialiai stipresnės kalbos priemonių, galų gale patiems kalbėtojams pradeda atrodyti, kad „su ja toli nenueisi“. Tarpukariu patys tėvai neretai vaikus pradėdavo kalbinti vokiškai, esą, kitaip jiems bus sunku mokykloje. Šios kalbos likimas jau buvo nulemtas jau XIX a. antroje pusėje, įvedus vokiečių kalbą kaip dėstomąją ir tokiu būdu sustiprinant jos pozicijas visuose lygmenyse. Prasidėjo kuršininkų kalbos merdėjimas, kol buvo žengtas paskutinis žingsnis: gyventojų evakuacija ir jų išsklaidymas. Norint ilgiau išsaugoti mažas kalbas, valstybė turi jomis rūpintis: sudaryti sąlygas jas vartoti visur, mokytis rašto, jas tirti, tyrimų pagrindu rengti vadovėlius ir t.t. Tam reikalinga nuosekli politika ir, žinoma, lėšos. Lietuva, rūpindamasi lietuvių kalbos išlikimu diasporoje, taip pat deda nemažai pastangų, tačiau dar daugiau jų turi dėti patys vartotojai. Kalba turi būti ne tik instrumentas susikalbėti, bet ir kolektyvinės ir individualios saviraiškos priemonė, kūrybos įrankis, neatsiejama tapatybės dalis. Kalbos kalbininkai nesukurs ir vien jų pastangomis ji nebus išsaugota.
Kokie šios kalbos tyrimai bus vėliau pristatomi ir kada?
Dabar imuosi II dalies ‒ morfologijos. Kada ji bus – sunku pasakyti. Darbo ne mažiau kaip prie fonetikos, o amžius po truputį lėtina tempą. Bet viliuosi spėti, kol leidžia „laikas visagalįs“.
Kaip susidomėjusiems galima įsigyti Jūsų monografiją?
Verta ar neverta – skaitytojas turi nuspręsti pats, perskaitęs šias eilutes. Jis gali atsisiųsti knygą internetu iš LKI puslapio skyriaus „E. publikacijos“. Atidžiai sekdamas instrukciją, jis galės ja naudotis net klausydamas garso įrašų.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Karolina Baltmiškė
Straipsnio iš straipsnių ciklo „Lietuvių kalbos aktualijos“ parengimas ir publikavimas paremtas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos koordinuotos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšomis.
