Kur mokoma Katedrą širdyje statyti

Židikai – nedidelis miestelis Mažeikių rajone. „Manau, pirmiausia šis miestelis yra patrauklus savo žmonėmis. Nėra čia nei kalvų, nei upių, nei ežerų. Tad kraštovaizdis atitinka ir vietovės pavadinimą žyd dykaa. Plyname lauke gėlės, išstypęs vienas kitas medelis. O žmonės labai įdomūs“, – pasakoja devynioliktus metus Židikų Marijos Pečkauskaitės vidurinės mokyklos direktore dirbanti Rima Širvinskienė.

Įkvėpėja – Marija Pečkauskaitė

Nors, pasak moksleivių, Židikų išskirtinumas yra ir trys parduotuvės, prie kurių gali drąsiai palikti nepririštą dviratį, vis tik šį miestelį daugelis siejame su rašytojos Marijos Pečkauskaitės vardu. „Ko gero Židikai – vienintelis miestelis Lietuvoje, turintis kapą-koplyčią, – pastebi Rima. – Klebonijoje išlikęs kambarėlis, pro kurio langus rašytoja žiūrėdavo į parkelį. Išlikęs ir pats parkelis. Gaila, kad dvaras – privati teritorija ir net pati per devyniolika metų ten nesu apsilankiusi. Kažkaip nepatogu. Yra Marijos Pečkaukaitės muziejus. Tiesa, pats pastatas su rašytoja labai nedaug ką bendro turi. Atrodo, tais laikais ten buvo įsikūręs valsčius. Tačiau yra rašytoją primenančių daiktų. Moterims gal įdomu pamatyti batelius, kuriais rašytoja avėjo. Yra fortepijonas, kuriuo ir šiandien per savo renginius grojame.“

Marija Pečkauskaitė, savo kūrinius pasirašinėjusi Šatrijos Raganos vardu, Židikuose gyveno nuo 1915 metų iki pat mirties – 1930 metų. Tai buvo jos pačių brandžiausių kūrinių metas. Tačiau židikiškiai ją mini ne vien dėl jos kūrybos. „Marija Pečkauskaitė yra tokia asmenybė, aplink kurią sukasi ir šiandieninis gyvenimas. Jau XX amžiaus pradžioje ji teigė, kad moteris yra lygi su vyrais. Ir tai rodė savo veiksmais. Išmokusi bitininkystės amato, ji įrodė, kad moteris gali išgyventi savarankiškai. Labai didelis jos nuopelnas Židikuose kuriant labdaringos veiklos tradicijas. Kadangi tuo laiku, kaip ir šiandien, žmonės, nežinau dėl kokių priežasčių, buvo nugrimzdę į alkoholizmą, ji pastatė blaivybės salę, kurioje mokydavo žmones, kaip galima vakarą praleisti be alkoholio, kad nuoširdžiam bendravimui užtenka ir puodelio arbatos. Šiemet kiekvieną prieškalėdinį penktadienį mes pasistengsime atgaivinti jos puoselėtą tradiciją. Tikimės, kad kartu su kavinės savininke, kelias valandas galėsime jos kavinėje praleisti blaiviai. Atsinešime pačių išsikepto pyrago, gal kas iš bendruomenės sutiks pagroti, padainuoti, gal kas paskaitys savo ar mėgstamo poeto eilėraštį. Į šiuos vakarus kviesime visus, ypač tuos, kurie gyvena vieni. Ir nebūtinai, kad jie gyvena skurdžiai ar turi kitų šiandienos skaudulių. Kviesime žmones, kad jie, būdami kartu, pajustų bendrystės šilumą. Parengę nedidelius koncertėlius lankysime daugiavaikes šeimas. Žinoma, jei jos sutiks, – planais dalijasi mokyklos direktorė ir kiek pamąsčiusi priduria. –Džiaugiuosi, kad Židikų bendruomenėje yra daug plačios širdies žmonių, norinčių kitiems daryti gerą. Marija Pečkauskaitė taip pat dalinosi su žmonėmis gerumu.”

Gyvendama Židikuose, Marija Pečkauskaitė įsteigė ligoninę, senelių prieglaudą, atidarė lietuvišką mokyklą. „Žiemą ji vaikams, kad jie nesušaltų, pati šildydavo kojeles, pati virdavo jiems arbatą“, – sako Rima, džiaugdamasi, kad mokykloje kiekvienas stengiasi dalintis širdies šiluma ir gerumu.

Mokyklos gimtadienis

Lapkričio 25 dieną Židikų Marijos Pečkauskaitės vidurinė mokykla švenčia savo gimtadienį.. „Mokykla esame išskirtinė ne tik Mažeikių rajone, bet ir Lietuvoje. Žinoma, ugdymo procesas yra visur vienodas, bet pas mus žmogaus vidinio pasaulio ugdymas yra visai kitoks. Kad ir požiūris į moters vidinį pasaulį. Rengiamas siekiančios M.Pečkauskaitės idealo konkursas. Ir šalia esantys vaikinai turi pasitempti. Arba „Pamoka kitaip“, kuri rengiama bažnyčioje. Visai kitas gyvenimo prasmės suvokimas. Ne kiekviena mokykla rengia ir sakralinės muzikos festivalius. Kas dveji metai organizuojame teatrų festivalį. Mokykloje yra tokių renginių, kurie ugdo žmogaus dvasingumą, padeda mažose širdelėse skiepyti gėrį ir grožį. Poetas Justinas Marcinkevičius ragino: „Pastatykime Katedrą širdyse.“ Jei mes savo širdyse pastatysime katedrą, visiems bus šilčiau ir geriau. Nebus tokio draskymosi, koks yra dabar“, – sako mokyklos direktorė.

Penktadienio popietė mokykloje buvo neįprasta. Neįprasta tuo, kad moksleiviai priiminėjo pačių sukurtą priesaiką, joje svečiavosi ir su dabartiniais mokiniais bendravo buvę moksleiviai. „Labai malonu girdėti buvusių mokinių atsiliepimus, kad jie jaučiasi mūsų mokykloje gavę daugiau negu jų studijų draugai, pagrindinį išsilavinimą gavę didmiesčiuose, – pasidžiaugia direktorė, vardindama buvusius mokinius, kuriais mokykla didžiuojasi. – Kai pradėjau vadovauti šiai mokyklai labai norėjau įkurti katalikišką mokyklą. Tam pritarė ir tuometinis Telšių vyskupas Jonas Vaičius. Bet tada katalikišką mokyklą turėjo išlaikyti parapija. Pas mus nėra storų piniginių turinčių tėvų, parapija nedidelė, tad katalikiška mokykla jai būtų per didelė našta. Tačiau nuo katalikiškos mes skiriamės tik tuo, kad mes nepradedame malda pamokų. Tačiau gal tai ir nėra blogai?“

Židikų Marijos Pečkauskaitės vidurinė mokykla ir šiandien yra šviesos žiburėlis, kokį kūrė rašytoja Šatrijos Ragana.

„Prieš kelerius metus pas mus lankėsi dailininkas Bronislovas Grušas. Jis ilgai sėdėjo bažnyčioje, koplyčioje, kur jautė rašytojos Marijos Pečkauskaitės dvasią. Paskui nuvažiavome į Užventį. Tačiau ten, jis sakė, jos dvasios neradęs. Nežinau, gal tai priklauso ir nuo metų laiko. Kai pavasarį lankiausi Užventyje, jos dvasią jutau beveik kiekviename kampelyje. Juk čia jos jaunystės takai“, – sako R.Širvinskienė.

Tad pažintis su Židikais bus nepilna, jei bus aplenkta mokykla. Tačiau 2008 metais išleistame atvirukų rinkinyje „Židikai“ mokyklos nėra. „Nežinau, kaip tai atsitiko, bet manau, kad be mokyklos Židikų vaizdas nėra išsamus, – pritaria mokyklos direktorė. –Neseniai priėmiau lituanistų grupę. Aplankėme mokyklą, Marijos Pečkauskaitės muziejų, kapą ir pažintį su Židikais baigėme mūsų nuostabioje bažnyčioje, kuria labai džiaugiamės ir didžiuojamės. Daugiau jie nenorėjo lankyti nieko.“

Kolektyvą sutelkia vadovo pavyzdys

„Tačiau mokyklos dvasia ne vien nuo direktoriaus priklauso“, – užvedu kalbą apie mokyklos kolektyvą. „Žinoma, kad ne. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi mūsų mokyklos mokytojais. Nors kolektyvo susitelkimas labai priklauso ir nuo vadovo. Įsivaizduokite kolektyvą, kurio vadovas mokytojams pastoviai prikaišioja: tu ir vėl nieko nenori. Juk tada žmogus net norėdamas įsijungti į kokią veiklą, to nedarys. Kartais matau, kad žmogus nenori. Apsimetu, kad to nepastebiu. Stengiuosi, kad pats žmogus pareikštų norą. Tas pats ir važiuojant į bendradarbiavimo keliones. Pasakau, kad nusimato kelionė ir paklausiu, kas į ją nori važiuoti. Tačiau už to noro slypi ir kitas dalykas. Juk tos kelionės iš niekur neatsiranda. Kad jos būtų, reikia padirbėti ir mokytojai tai puikiai supranta. Prieš kelerius metus buvo toks nutikimas. Prisikvietėme į mokyklą svečių. Žiūriu, kad renginyje tik mes su pavaduotoja likome. Po kiekvieno renginio turime aptarimus. Visada klausiu, ką mes galėjome geriau padaryti. Ir po to renginio buvo aptarimas. Ir klausiu mokytojų, kaip svečiai pasijustų, jei juos sukviečiu į savo gimtadienį, bet jiems susirinkus iš namų išeina vyras, vaikai. To užteko, kad mokytojai per renginius neišsiskirstytų. O kas būtų, jei būčiau pradėjusi tąsyk bartis?.. Vadovas turi būti kolektyvui pavyzdžiu. Pati pradėjau rengti projektus ir dabar žinau tą darbą nuo pirmosios raidės, pati gilinuosi į naujoves.“

Savanorystės tradicijos

Viena mėgstamiausių Rimos Širvinskienės savanoriškų veiklų – svečiams pristatyti Mariją Pečkauskaitę, pasidžiaugti šiandieninio klebono Egidijaus Jurgelevičiaus asmenybe, seniūne, pristatyti Židikų istorines vietas. „Nežinau, gal kad augau daugiavaikėje šeimoje, gal kad buvau šeimoje vyriausias vaikas ir reikėjo rūpintis jaunesniais, aš ir dabar negaliu likti abejinga, kai matau, kad žmogui reikalinga pagalba. Ir Židikų apylinkėse gyvena sunkiai besiverčiančių žmonių. Ne todėl, kad jie būtų asocialūs, o todėl, kad jie kitaip gyventi nemoka. Negali jiems nepadėti. O mokykla į savanorišką veiklą įsijungė tikriausiai prieš 16-17 metų. Pas mus įsikūrė jaunieji šauliukai, jie ir ėmėsi daryti gerus darbus. Mokyklos tradicija tapo pagalba Židikų vienišiems žmonėms, Žemaičų Kalvarijos senelių namų lankymas, miestelio aplinkos tvarkymas, nekalbant jau apie mokyklos renginius“, – savanoriškus darbus vardina direktorė.

Minint Šaulių sąjungos 90-metį Rima Širvinskienė apdovanota medaliu „Už tarnystę Lietuvai“

Mažėja moksleivių motyvacija

Tačiau ne viskas mokyklos rankose. Direktorė su širdgėla užsimena apie pokalbį su moksleiviais apie jų tikslus. Labai daug kas pasakė, kad baigęs mokyklą išvyks į užsienį. Kita širdgėlos priežastis – jauni žmonės neturi tikslo. „Tam įtakos turi žiniasklaida ir, be abejo, valstybės politika. Jei tu gauni pinigus ir nedirbdamas, kokia motyvacija kažką kurti, kažką daryti, – apgailestauja direktorė. – Manau, visur reikalinga profesinė atsakomybė. Kad ir žiniasklaida. Nežinau, gal taip reikia daryti, bet šiandieninėje žiniasklaidoje labai daug netiesos. Kas, jei ne žiniasklaida pradėjo kurti mitą, kad Lietuvos kaimas prasigėręs? Šią priklausomybę turinčių žmonių tikrai ne mažiau yra ir miestuose. Kam naudinga skleisti tiek daug neigiamos informacijos? Kai žmogus daro gerus darbus, niekam neįdomu, o koks dėmesys, kai kažkas nepavyksta ar kyla kažkokių nesklandumų. Pernai turėjome nemalonumų dėl šildymo. Tuo pačiu metu vyko sakralinės muzikos festivalis. Su pavaduotoja užeiname į parduotuvę, „A, jūs iš tos mokyklos, kuri dėl šilumos skundžiasi?“ – sujudo pardavėja. „Ne, iš tos mokyklos, kuri surengė sakralinės muzikos festivalį“, –neištvėriau. Nežinau, ar dėl profesinės atsakomybės stokos, ar dėl kitų priežasčių straipsniuose daug netikslumų. Kad ir viename paskutinių „Veido“ numeriu. Parašyta, kad Židikų mokyklai vadovauju 30 metų. Aš mokytoja dirbu 36 metus, o šiai mokyklai vadovauju tik devynioliktus metus. Ir tik devynioliktus metus aš Židikuose. Tame straipsnyje ir daugiau tikrovės neatitinkančių faktų. Kam to reikia?..“

Atsisveikinimas

Tai pamojuodamas paskutiniais lapais, tai pašlakstydamas lietaus lašais su mumis atsisveikina paskutinis rudens mėnuo. Mėnuo, kai savo širdis nušviečiame ir uždegdami kuklią žvakutę at išėjusiųjų kapų. Prie Marijos Pečkauskaitės kapo vėjo supamos žybsi žvakių liepsnelės. Gal jas uždega jos atminimą saugantys mokytojai, mokiniai, rašytojos pamėgtomis piliarožėmis aplinką puošiantis klebonas, o gal šiaip vėlyvą rudenį nevengiantys keliauti ir savo kraštą pažinti norintys smalsuoliai. „Juo toliau, juo daugiau neatsakytų klausimų apie mūsų būtį. Kas ta mūsų siela? Ko jai reikia? Mėgstu ramiai pasėdėti bažnyčioje, koplyčioje bandau rasti atsakymus į klausimus, kurių vis daugiau ir daugiau. Matyt, kuo žmogaus daugiau giliniesi, tuo daugiau kyla klausimų“, – susimąsto Židikų Marijos Pečkauskaitės vidurinės mokyklos direktorė Rima Širvinskienė.

Plazda žvakės liepsnelė. Atrodo, už jos – rašytojos Marijos Pečkauskaitės šypsena, kuria ji pasitinka ir palydi kiekvieną ją aplankantį.

Genovaitė Paulikaitė