Kur mokai sėdi

Apie tai, kad Mosėdžio unikalių akmenų muziejus yra kandidatas į UNESCO saugomų paminklų sąrašus, pirmą kartą išgirdau kalbėdamasi su Skuodo rajono meru Stasiu Vainoru (http://manokrastas.lt/straipsnis/minedamas-760-asias-metines-skuodas-didziuojasi-esa-zemaitiskiausias-regionas). „Kol kas tai pamąstymų lygyje. Tie pamąstymai gimė, kai mus aplankė buvęs kultūros ministras Arūnas Gelūnas. Jam labai patiko mūsų muziejus, labai patiko miestelis“, – žinią patvirtina ir Mosėdžio unikalių akmenų muziejaus direktorius Evaldas Razgus.

Žinia ir džiaugsmas, ir rūpestis

Jei tikėti legendomis, miestelio ateitis užprogramuota pavadinime. Pasakojama, kad pagonys žemaičiai manydavę, jog jų apylinkes nukloję akmenys – suakmenėję žmonės, kuriuos jie vadino „mokais” (mokytojais). Tie žili, seni, apsamanoję mokai sėdi grupėmis susirinkę ir pasakoja žmonėms apie savo gyvenimą ir sunkią dalią. Tą vietovę, kur mokai sėdi, posėdžiauja, kalbasi, moko gyvuosius, vietiniai žmonės ir pavadinę Mosėdžiu (mokų sėdėjimo vieta). Matyt, taip jau Visatos lemta, kad unikalių akmenų muziejus ir įsikūrė ten, kur jau keliolika tūkstančių metų mokai sėdi. Ir, matyt, pats laikas apie šį muziejų pačių mokų inicijuotą ir gydytojo Vaclovo Into sukurtą pranešti pasauliui. Tad jo įrašymas į UNESCO sąrašus būtų bene didžiausia iki šiol žinia pasauliui.

Paklaustas, kokias emocijas sukėlė Lietuvos ambasadoriaus prie UNESCO Arūno Gelūno pamąstymai, muziejaus direktorius Evaldas Razgus neslėpė ir džiaugsmo, ir rūpesčio. „Būtų labai malonu, jei būtume įrašyti į UNESCO sąrašus. Nemanau, kad mes esame mažiau įdomūs už kitus jau sąrašuose esančius objektus. Mes turime ką parodyti, kuo nustebinti. Mūsų muziejus įdomus ir pasauliniu mastu, nes jame sukaupta daugiausia ledynmečio riedulių. Nė vienas pasaulio muziejus neturi tiek riedulių, kurie būtų atkeliavę per ledynmetį. Kiti pasauliniai muziejai savo ekspozicijose turi nuo 5 iki 10 proc. ledynmečio akmenų, o pas mus – beveik visi eksponatai  ledynmečio palikimas. Vaclovas Intas surinko mūsų apylinkėse aptinkamus ledynmečio riedulius. O jų įvairių įvairiausių, savitų tiek savo spalva, tiek struktūra, tiek gimtavietėmis, tiek pavadinimais. Mūsų didžioji dalis eksponatų yra atkeliavusių iš Suomijos ir Švedijos. Tik tie ledynmečiai taip susikryžiavę, kad kartais negali atpažinti, kuris akmuo atkeliavo iš Švedijos, kuris iš Suomijos. Daugiau kaip 137 tūkst. akmenų suvežta į Mosėdį. Turime akmenų parką su gausia akmenų ir didžiule dendrologine kolekcija. 27 mūsų parke augantys augalai užregistruoti genų banke. Daugelis jų – vienetiniai egzemplioriai visoje Lietuvoje, – pasakoja E.Razgus. –Pastaruoju metu tiek parkas, tiek muziejus esame labai atsinaujinę. Tam buvo naudojamos ir Aplinkos ministerijos, ir Skuodo rajono savivaldybės ir, be abejo, ES struktūrinių fondų lėšos. Atsinaujinome sales, jose įsirengėme interaktyvias kompiuterines technologijas, kokias dar turi nedažnas Lietuvos muziejus. Esame patekę į Lietuvos muziejų integraliąją informacinę sistemą, tad dalį mūsų eksponatų mato visas pasaulis. Tiesa, mes norėtume daugiau eksponatų parodyti, bet mūsų pajėgos per mažos, kad galėtume greitai suvesti į sistemą visus savo eksponatus. Trūksta ir specialios įrangos. O dar beveik kiekvieną dieną į mūsų muziejų atkeliauja nauji eksponatai.“

Tačiau viso to, kas padaryta, pasak E.Razgaus, per maža. „Tapti UNESCO saugomu objektu ir norisi, bet kartu tas noras ir badosi. Kad pamąstymai virstų realybe, reikės nemažai padirbėti. Be to, jei būsime įrašyti į UNSCO sąrašus, atsiras ir sunkumų. Tada net savo amžių atgyvenusio nudžiūvusio medžio paprastai nebenupjausi. Atsiranda didžiuliai derinimai, didžiulė atsakomybė. Dabar viskas paprasčiau. Kad ir Mosėdžio mineralinis vanduo. Geologai po Mosėdžiu aptiko didelius jo telkinius, tad dabar su Lietuvos geologų tarnyba esame sugalvoję įrengti gręžinį, iš akmenų sumūryti namuką, jame įrengti kokius penkis čiaupus, tegul žmonės atsigaivina mineraliniu vandeniu „Mosėdis“, – planais pasidalija muziejaus direktorius. Ir priduria, jog muziejaus darbuotojai yra pasirengę atlikti visus namų darbus, kad Mosėdžio unikalių akmenų muziejus būtų įrašytas į UNESCO sąrašus, nes ir muziejus, ir pats miestelis to verti.

Pagaliau ir muziejaus pastatas – unikalus objektas. „Tai 260 metų senumo vandens malūnas su visa įranga. Įranga veikianti. Veikiančių vandens malūnų Lietuvoje yra labai mažai. Ypač tokių senų, – pastebi muziejaus direktorius. –Mes esame kandidatai, bet tai nereiškia, kad tuoj pat būsime įrašyti į UNESCO knygas. Mūsų laukia labai dideli darbai. Tai ir viso parko atnaujinimas. Ir edukacinių programų papildymas. Ir reklaminės veiklos sustiprinimas. Netrukus prasidės dideli darbai akmenų parke. Planuojama atnaujinti takelių dangas, apšvietimą, suoliukus.“

Projektai, padedantys atsinaujinti muziejui, neaplenkia ir miestelio. Pakloti šaligatviai, miestelį apšviečia ledinės lempos..

Akmuo – Žemės istorijos liudininkas

Pasikalbėję apie muziejaus perspektyvas keliaujame į eksploziją. Pradedame nuo salės, kurioje stovi girnos, primenančios, kad dalis unikalių akmenų muziejaus eksplozijos yra įsikūrusi malūne. Be stendų, pasakojančių apie muziejaus steigėją Vaclovą Intą, mokslininkus, tyrinėjusius riedulius, Žemės vystymąsi, muziejaus lankytojai pakviečiami pasižiūrėti trumpų filmukų. „Lankytojams parodome filmukus, kaip kūrėsi mūsų Visata, kaip formavosi Žemė, kalbame apie Žemės sandarą, apie techtonines plokštes, kurios ir šiuo metu juda, apie asteroidų poveikį Žemei Akmuo – Žemės istorijos liudininkas. Kalbame, kaip formuojasi Žemynai. Apie akmens amžių, apledėjimą, ledyninius ežerus, Minijos atodangas, ledyno suformuotus upių slėnius, – pasakoja Evaldas Razgus. – Ir Skuodo rajone yra nemažai ledynmečio liudininkų. Ledynmetis suformavo ir Šauklių tundrą. Tik man įdomu, kaip ją ledynas galėjo atvilkti. Ledyno slinkimas panašus į važiavimą vikšrais. O tai reiškia, kad tą gabalą turėjo sumalti. Kaip jis išliko nesumaltas, mokslininkai iki šiol neranda atsakymo.“

Tačiau, pasak E.Razgaus, daugelis unikalių dalykų, galinčių atkreipti pasaulio dėmesį į Lietuvą, taip ir lieką pasauliui neišviešinti. „Niekas nekaltas, kad kažkas nugula stalčiuose“, – atsidūsta muziejaus direktorius. – Muziejaus lankytojams visada parodau filmuką apie nelietuvišką Mosėdį. Tai Portugalijoje priekalnėse esantį Monsanto miestelį. Gyvenimas tarp akmenų. Akmenyse kalti namai, viešbučiai, kavinės. Turime filmuką ir apie Vokietijoje esantį muziejų, kuriame akmenys sulyginami su drugeliais. Jie vienas kito nemato. Vieni gyvena paviršiuje, o kiti kristalizuojasi Žemės gelmėse. O tarp jų labai ryškus panašumas. Ir forma, ir spalva. Kokia įdomi gamta ir koks baisus žmogus, kuris ją niokoja. Tai didžiausia pasaulio tragedija. Per tuos niokojimus, man rodos, mes esame praradę labai daug savo gebėjimų. Manau, pati gamta mus stabdo, kad mes nebeturėtume tokių galių ir kuo mažiau ją paveiktume. Visada parodau filmą „Žemės stresą“, kuriame pateikiamos žmogaus veiklos neigiamos pasekmės. Šiukšlynai, nuo išsiliejusios naftos sulipusiais sparnais žūstantys paukščiai. Meksikoje sprogus platformai į vandenyną išsipylė tiek naftos, kad tarša net paveikė Golfo srovės kryptį. Pasekmes jau juntame. Mūsų žiemos ilgėja.“

Keliaujame iš salė į salę. Ir kiekvienoje jų Evaldas Razgus praskleidžia įdomių faktų iš riedulių formavimosi, žemės evoliucijos. Pasirodo, laikas ir sąlygos akmeniu paverčia viską: medžius, kaulus, purvą. Taip taip, purvą. Ir ko gero ne viena moteris, pamačiusi purvo akmenį, užsimanytų iš jo sukurto papuošalo. Eksponuojami ir brangakmeniai, akmenys užaugę žmogaus organizme. „Kai vedu ekskursiją moksleiviams neretai pajuokauju, kad jei gersite coca-colą ir valgysite čypsus, savo organizme užsiauginsite akmenis. Bet, žiūriu, pravažiuojančiame autobuse kone visi valgo čypsus ir užsigeria coca-cola. Jaunimas, – atsidusta direktorius, primindamas, kaip lūžta spindulys, einantis per stiklą ir kristalą. – Šviečiant per stiklą, eina tiesioginis spindulys, per kristalą – ir tiesioginis ir netiesioginis. Kiekvienas kristalas šviečia kaip atskira lemputė.“

Iš salės patraukiame į parką, užimantį 15 ha. Tai augalų ir akmenų simfonija.  Prie įėjimo į parką pasitinka koloninis ąžuolas, rausvasis kaštonas, graikiškas riešutmedis. „Muziejininkams mažai kas belieka, nes vaikai eidami į mokyklą riešutus nuraško, – pajuokauja direktorius, tęsdamas pažintį su akmenų ir dendrologine kolekcijomis. –Tarp akmenų auga Kamčiatkos beržai. Pas mus auga ir akmeninis beržas, ir beržai, atkeliavę iš Rusijos, Ukrainos. Panašūs, bet kažkuo visi ir skirtingi. O čia olendorfo eglė. Visų eglių šakos plokščios, o jos – kiekviena šakelė – maža eglutė. Parke auga nemažai gyvatšakių eglių, jų šakos primena šliaužiančias gyvates, iš čia ir pavadinimas. Kiek tolėliau – ąžuolų giraitė. Ąžuoliukai parvežti iš Ukrainos. Jie skiriasi nuo mūsiškių. Aukštas laibas kamienas, viršūnėje –laja. Ir jų gilės slyvos didumo. Tik nežinia, kada tų gilių sulauksime.“

Apie kiekvieną parke augantį medį, pastatytą akmenį direktorius turi ką papasakoti, tad kol dar vasara, dovanokime sau viešnagę Mosėdyje ir pabendravimą su muziejaus darbuotojais.

Akmenlige susirgo jaunystėje

Sakoma, kad Vaclovas Intas akmenlige užkrėtė visus mosėdiškius, kurie ir šiandien akmenimis savo kiemus ir sodybas puošia. „Daktaras sakydavo, va, parvežiau akmenėlį, kad gėlytėms ir medeliams nebūtų liūdna. Daug akmenų jis yra sumetęs į upelį, kad vėžiukai ir mažos žuvelės turėtų kur nuo plėšrūnų pasislėpti, – pasakoja muziejaus direktorius Evaldas Razgus. –Akmuo žemaičiams nuo senų laikų turėjo sakralinę reikšmę. Jų sodybos kampuose visada būdavo statomi akmenys, kad  apsaugotų namus nuo piktų jėgų ir negerų žmonių.“

Paklaustas, kada pats akmenlige susirgo, Evaldas Razgus prisimena tarnybą tarybinėje kariuomenėje. „Vienas viršila šia liga susargdino“, – šypteli Evaldas.

Ir susargdino taip, kad iki šiol Evaldas Razgus su akmeniu nesiskiria. Jau septinti metai jis vadovauja unikalių akmenų muziejuje. Gal meilės akmeniui užuomazgos įsižiebė dar vaikystėje. Evaldas gimė ir augo Barstyčiuose, kurį garsina didžiausias Lietuvos akmuo ir kuriam ne taip noriai Puntukas savo pozicijas užleido.

Genovaitė Paulikaitė

Daugiau nuotraukų: http://manokrastas.lt/foto/genovaite-paulikaite–kaip-manote,-ar-mosedzio-unikaliu-akmenu-muziejus-gali-tapti-unesco-objektu