Kremavimas ar tradicinis laidojimas: ką renkasi lietuviai ir kodėl?

Nors mirties tema vis dar laikoma viena jautriausių, gyvenimo pabaigos sprendimai tampa vis aktualesni. Vienas iš jų – pasirinkimas tarp kremavimo ir tradicinio laidojimo karste. Pastaraisiais metais Lietuvoje vis daugiau žmonių renkasi alternatyvas įprastoms laidotuvių apeigoms, o kremavimas iš lėto, bet užtikrintai skinasi kelią į visuomenės sąmonę. Tačiau ar jis iš tiesų tampa naujuoju standartu? Ir kodėl kai kurie vis dar renkasi tik žemės kapą?

Atsakymai slypi kultūroje, religijoje, ekonomikoje ir net šeimos dinamikoje.

Kremavimas populiarėja, bet dar nedominuoja

Lietuvoje kremavimas vis dar laikomas naujesne laidojimo forma. Statistikos departamento duomenimis – per pastaruosius dešimt metų kremavimų skaičius padvigubėjo, o kai kuriuose didmiesčiuose (ypač Vilniuje ir Kaune) ši praktika sudaro net trečdalį visų laidojimų. Tačiau regionuose vis dar vyrauja tradicinis laidojimas.

Tai lemia keli esminiai veiksniai – nuo praktinių klausimų (kremavimo paslaugų prieinamumas ir kremavimo kaina) iki gilesnių, emocinių ir religinio pobūdžio priežasčių.

Tradicinis laidojimas – gilesnės šaknys, stipresnės emocijos

Tradicinis laidojimas – tai, ką dauguma vyresnio amžiaus žmonių laiko „tikru atsisveikinimu“. Karstas, velionio kūno matymas, šarvojimas kelias dienas – visa tai atlieka ne tik religinę, bet ir psichologinę funkciją. Artimieji turi laiko susitaikyti, išbūti skausmą, palaipsniui priimti netektį.

Be to, Lietuvoje vis dar gajos katalikiškos tradicijos, kurios kremavimą ilgą laiką vertino rezervuotai. Nors Katalikų bažnyčia jau leidžia kremuoti mirusiuosius, jei išreiškiamas noras būti palaidotam su pagarba, daugeliui tai vis dar atrodo kaip „nutolimas nuo šventos žemės“.

Dar vienas svarbus aspektas – šeimos kapai. Kai turima ilgametė šeimos kapavietė, kurioje ilsisi kelios kartos, tradicinis palaidojimas tampa savaime suprantamas – tai tęstinumo, atminties ir vietos simbolis.

Kremavimas – miestiškas, modernesnis pasirinkimas?

Tuo tarpu kremavimą dažniau renkasi jaunesnės kartos, miestų gyventojai ar žmonės, neturintys šeimos kapų. Dažnai šis sprendimas būna praktiškesnis – nereikia didelių kapaviečių, lengviau palaikyti tvarką, galima palaidoti mažesnėje urnų nišoje kolumbariume arba net išbarstyti pelenus gamtoje, jei tokį norą buvo išreiškęs žmogus.

Ne mažiau svarbus ir kainos faktorius. Nors pats kremavimas kainuoja papildomai (vidutiniškai apie 300–400 eurų), tačiau bendra laidojimo sąmata gali būti mažesnė, nes nereikia įprasto kapo įrengimo, didelio paminklo, žemės pirkimo. Tai aktualu ypač tiems, kurie gyvena užsienyje ar neturi galimybės dažnai lankytis kapinėse.

Pasak laidojimo paslaugų planuotojo Luko Karvelio – ši tendencija keičiasi palaipsniui: „Dar prieš penkerius metus iš dešimties žmonių vos vienas domėjosi kremavimu. Dabar tokių – jau bent trys ar keturi. Pokytį pastebime ypač tarp tų, kurie patys planuoja savo laidotuves iš anksto – jie dažniau renkasi kremavimą dėl paprastumo, o kartais ir dėl noro neapsunkinti artimųjų.“

Kultūra susiduria su kaita

Lietuvoje laidojimo tradicijos keičiasi lėtai, bet kryptingai. Vis daugiau žmonių supranta, kad svarbiausia ne forma, o pagarba ir orus atsisveikinimas. Vieniems tai – žvakė prie karsto, kitiems – tylus urna įkapėse, tretiems – paskutinė kelionė su artimiausiais, be šarvojimo salės ir oficialių apeigų.

Svarbiausia, kad pasirinkimas būtų sąmoningas – toks, kuris atitinka mirusiojo valią arba artimųjų jausmus.

Kremavimas Lietuvoje tampa vis labiau priimtas pasirinkimas, tačiau tradicinis laidojimas vis dar giliai įsišaknijęs tiek kultūriškai, tiek emociškai. Kiekvienas būdas turi savo prasmę, o sprendimą dažnai lemia ne vien praktiniai ar finansiniai motyvai, bet ir vidinis santykis su mirtimi, atsisveikinimu ir atminimu.

Tai ne konkurencija tarp dviejų formų, o galimybė kiekvienam rasti tinkamiausią būdą išreikšti pagarbą tam, kuris išėjo. Ir ši laisvė pasirinkti – tai viena svarbiausių šiuolaikinės visuomenės vertybių.