Konkurso „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ baigiamojo renginio dalyviai prie Vileišių rūmų.
Jau antrus metus Lietuvių kalbos draugija (LKD), Lituanistų sambūris, Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas rengia kūrybinių darbų konkursą „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“. Šių metų konkurso baigiamasis renginys įvyko birželio 13 dieną Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Buvo apdovanoti nugalėtojai, perskaityti jų darbai ar tų darbų ištraukos, apsikeista mintimis apie lietuvių kalbą. Po apdovanojimo ceremonijos renginio dalyvius instituto Tautosakos archyvo skyriaus jaunesnioji mokslo darbuotoja Gražina Kadžytė pakvietė apžiūrėti instituto rūmus, papasakojo apie šių rūmų buvusį savininką Petrą Vileišį ir jo nuopelnus Lietuvai.
Pakvietimas pasvarstyti apie kalbą
„Idėja rengti tokius konkursus kilo VLKK pirmininkui Audriui Antanaičiui. Kadangi pagrindinis tikslas buvo pritraukti kiek įvairesnius dalyvius – mokinius ir suaugusiuosius, jaunesniosios ir vyresniosios kartos žmones, supratome, kad reikia sutelkti jėgas. Tuo metu buvo karantinas, viskas vyko nuotoliniu būdu, tariantis, kaip galėtume pakviesti dalyvauti konkurse, – pasakoja LKD valdybos sekretorė Rita Urnėžiūtė. – Ilgai diskutavome dėl konkurso pavadinimo. Buvo įvairių siūlymų, tarp jų – net ir pompastiškų, bet nusprendėme, kad pavadinimas turi turėti tęstinumą. Taigi apsisprendėme konkursą pavadinti „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“. Lietuvių kalbos draugija kartu su Lituanistų sambūriu, prisidedant Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui ir VLKK parengė nuostatus, pagal kuriuos jau antrus metus vyko rašinių konkursas.“
„Man labai smagu, kad šis keturių institucijų renginys įsibėgėja, įgauna pagreitį ir kasmet įgyja naujų spalvų, – užsiminus apie dažnai girdimą teiginį, kad šiuolaikiniam jaunimui lietuvių kalba neįdomi, o rašinių rašymas jiems tikra Dievo bausmė, apie konkursą atsiliepia viena jo iniciatorių LKD valdybos pirmininkė prof. dr. Genovaitė Kačiuškienė. – Manyčiau, kad XXI amžiaus mokiniams Jūsų minima Dievo bausmė yra rašyti ilgus, klasikinio pobūdžio ir turinio rašinius. Kai leidžiama rinktis įvairiausias pasakojimo apie kalbą formas, užrašyti girdėtas ar kurti naujas istorijas, susijusias su įvairiomis kalbos atmainomis, yra ne tik kad nenuobodu, bet ir labai patrauklu ir kūrybinga. Ne veltui ir konkursas vadinamas „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“.“
Žaidimai kalba
Kaip teigia Rita Urnėžiūtė, praėjusių metų konkurso ypatumas – dalyvių gausa, o šių metų konkursas išsiskyrė rašinių brandumu. „Darbai labai kūrybiški. Vaikų rašiniuose galima įžvelgti visą kalbos problemų spektrą, suaugusiųjų rašiniai atspindi autorių gyvenimo ir jų pačių santykio su kalba patirtį“,– konkursus apibūdina Rita Urnėžiūtė.
„Pernai mano mokiniai šiame konkurse nedalyvavo, bet pasirūpinau, kad dalyvautų dzūkiškai rašanti mokytoja. Seniai svajojau, kad atsirastų konkursas, kuriame galėtų dalyvauti ir suaugusieji. Juk neretai mokytojas turi daug idėjų, bet neturi galimybių jų realizuoti. Taigi kodėl jam pačiam neparašius, nes mokytojas yra ir tyrinėtojas, ir kūrėjas. Šiemet konkurse dalyvavo viena mano mokinė. Šiaip vaiko nepriversi rašyti. Jis turi to pats norėti“, – apie įsitraukią į konkursą pasakoja rašinių vertinimo komisijos ir Lituanistų sambūrio narė, Alytaus šv. Benedikto ir Merkinės Vinco Krėvės gimnazijų lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rita Černiauskienė, pasidžiaugdama, kad jos mokinė savo rašinyje analizuoja mūsų pačių atsakomybę už kalbą.
„Man įdomus žaidimas su kalba. O gal kalba su manimi žaidžia? – pasiteiravus, kas paskatino dalyvauti rašinių apie kalbą konkurse svarsto Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos mokytojas Vidas Dusevičius. – Kažkada truputėlį mokiausi kinų kalbos ir žiūrinėjant frazeologizmus užstrigo frazeologizmai apie peliukus. Tad nutariau pasižiūrėti ir lietuvių frazeologizmus apie pelę. Aptikau, kad tarp kinų ir lietuvių frazeologizmų apie pelę, nepaisant atstumų ir kultūrų skirtingumų, esama daug panašumų. Tiek vienoje, tiek kitoje kalboje dažniausiai pelės įvaizdis naudojamas varganumui ir menkumui parodyti – vargšas, kaip bažnyčios pelė, vargo pelės, mažas kaip pelė, bet galima surasti atvejų, kai pelės įvaizdis naudojamas ir pasipūtimui, ir seksualumui išreikšti. Po pele galima net pasislėpti.“
„Kadangi konkursui pateikiamuose rašiniuose nereikia privalomai liaupsinti kalbos, giedoti jai ditirambų, todėl didelio gražbyliavimo, tuščiažodžiavimo esti nedaug, – atsakydama į klausimą, kam – kalbos turtingumui, vaizdingumui ar kitoms savybėms rašiniuose dažniausiai skiriamas didžiausias dėmesys, teigia prof. dr. Genovaitė Kačiuškienė. – Pati kalba kaip tokia juose kartais būna giliai paslėpta, ji iškyla tarsi kokia stebėtoja, veikėja ar klausytoja iš šalies. Vertinimo komisijai svarbūs yra kiek kitokie kriterijai – originalumas, kūrybiškumas, šiuolaikiškas požiūris į kalbą, jos galimybes ir perspektyvas. Žinoma, kaip visko būna šiuolaikiniame gyvenime, taip visko galima rasti ir rašto darbuose. Štampai, egzaltacija, akivaizdus jausmų perspaudimas, nenuoširdumas… Komisijos narius džiugino tai, kad šių metų konkursui pirmą kartą buvo pateiktas kolektyvinis Vilniaus Lelevelio inžinerijos gimnazijos mokinių darbas, kad buvo rašinių, išsiskiriančių ir lakia fantazija, ir realiu kritišku požiūriu į svarbiausias viešosios kalbos problemas. Smagu, kad konkurse dalyvauja ir suaugusieji: vėl jų darbuose radom tarmiškų tekstų ar elementų, nustebino netikėtas darbas, kuriame buvo rašoma apie lietuvių ir kinų frazeologiją. Neatsiribota ir nuo šiandieninių aktualijų – viena autorė aptarė lietuvių kalbos pamokas ukrainiečiams…Man telieka padėkoti visiems konkurso rengėjams – dalyviams, mokinių konsultantams mokytojams, rašinių taisytojams, apdovanojimų ceremonijos vedėjoms – ir laukti užderančio kitų metų pasakojimų apie kalbą derliaus.“
Uždega degantieji
„Mokinių susidomėjimas kalba priklauso, ar mokytojas sugeba užkurti juose tą ugnelę, ar sugeba prie jų prieiti, padėti jiems išsiaiškinti, juk šiandieniniam vaikui suprasti Žemaitės realijas – beveik neįmanoma, nes visai kitaip gyvename. Gebėjimas atverti kalbos klodus priklauso nuo mokytojo“, – mintimis apie vaikų domėjimąsi lietuvių kalba dalijasi Vidas Dusevičius.
„Jei mokytojas degančiomis akimis, vaikui jo dalykas įdomus. Jei mokytojui nuobodu, iškart nuobodu ir vaikui. Ir nieko čia nepakeisi. Jei mokytojas užsidomina, ir vaikas tuo užsidegs, – pritaria mokytoja Rita Černiauskienė, o pasiteiravus, kas lėmė jos apsisprendimą būti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, nusišypso. – Aš irgi turėjau mokytoją. Būdama mokinė norėjau studijuoti matematiką, nes man šis dalykas labai gerai sekėsi. Mokyklą baigiau 1990 metais, kai buvo Sąjūdis, kai buvo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas. Į nepriklausomybę atėjau su mokytoja. Tai Genovaitė Bagdonienė, tuometinės Radviliškio 2-osios vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja. Ji mums dėstė ne tik lietuvių literatūrą, ji mums padėjo susiorientuoti ir to meto visuomeninio gyvenimo situacijose. Ji dalyvavo Lietuvos Sąjūdžio suvažiavime, o mes vietoj pamokų, žiūrėjome, kaip ji apsirengusi tautiniais rūbais, pasipuošusi gintariniais karoliais sėdi suvažiavime. Kiek mokiniai tikėjo mokytoja, kad 1990 metais jos penki mokiniai stojo į universitetą lietuvių kalbos studijas.“
Kaip teigia pedagogė, mokant bet kurio dalyko, tarp jų ir lietuvių kalbos, mokytojo rankose yra daug instrumentų ir jis turi atsirinkti, kas kuriai klasei tinka. „Programa visada yra per plati, todėl ją reikia šiek tiek susiaurinti ir pritaikyti prie vaiko poreikių. Kai dėstai kalbą, mokai ne taisyklių, o kalbos filosofijos: ieškai atsakymų į kylančius klausimus“, – patirtimi pasidalija Rita Černiauskienė.
Mus kuria kalba
„Džiaugiuosi, kad jau antri metai turime tokį nuostabų renginį ir tikiuosi, kad jis vyks dar daug metų, – apdovanojus rašinių konkurso „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ nugalėtojus kalbėjo VLKK pirmininkas Audrys Antanaitis. – Šiandien labai daug kalbame apie dirbtinį intelektą, išmaniąsias technologijas, programas, bet žmonių civilizaciją sutvėrė kalba. Juk gyvūnai neturi artikuliuotos kalbos ir neturi laiko jungties. O mes, žmonės, sukūrėme kalbą ir svarbiausia, kad joje yra laiko jungtis. Juk šiandien mes galime kalbėti ne tik vienas su kitu. Su mumis kalbasi Martynas Mažvydas. Tai, ką jis parašė, mes suprantame ir mes girdime. Tie, kurie turi raštą iš dar senesnių laikų, girdi Horacijų, girdi Homerą. Per kalbą perduodama patirtis, perduodamos vertybės, perduodama ir pati kalba. Negyvendami protėvių gyvenimo, mes žinome, ką jie galvojo ir ką jie mums sako šiandien. Mes žinome, kokie buvo mūsų vadų vardai. Juk Vytautas ir buvo Vytautas. Mindaugas tikriausiai irgi skambėjo taip pat – Mindaugas. Mes žinome apie juos. Todėl kalba yra nepaprastai svarbi, nes ji sukūrė mus tokius, kokie mes esame. Kitaip tariant, kalba sukūrė mūsų bendruomenę ir visuomenę, kurioje mes gyvename. Mes gyvename savo šeimoje. Jeigu mes išeitumėme iš tos šeimos, ar kitoje mums būtų gera? Kodėl daug pasakų apie pamotę, podukrą. Pamotė nėra mama, o podukra – dukra. Ir emigrantas nėra savo namuose. Namuose yra tas, kas iš tikrųjų gyvena čia, vartoja savo kalbą, kuriam viskas yra sava.
Tikrai nenoriu pasakyti, kad reikia užsidaryti. Jokiu būdu. Turime būti atvira visuomenė, nes tik atvirumas padės mums suprasti savo vertybes ir jas išsaugoti. Ir kalba yra pats pagrindinis dalykas. Jokie dirbtiniai intelektai, internetai ir kompiuterinės programos, viešosios paslaugos kitomis kalbomis nesukurs mūsų. Mus kuria tik kalba. Ir dėl to kiekvienas mes galime kalba žaisti, kalba turtinti savo mąstymą, ieškoti naujų savo kalbos lobių.
Žmogus aktyviai vartoja apie 2000 žodžių. Labai didelis intelektualas – 3000. O žodžių yra milijonai. Vadinasi, galima ieškoti, rasti, žaisti prasmėmis. Pasižiūrėkime, kaip keičiasi žodžio pelė suvokimas. Seniau žmonės žinojo tiktai tą lakstantį gyvūnėlį. Dabar išgirdus žodį pelė, net sunku suvokti, ką pirmiausia sakantysis įsivaizduoja: kompiuterio pelę ar gyvūnėlį? Gal net futbolininką? O geografas galbūt pirmiausia pagalvos apie Pelė ugnikalnį? Kalboje slypi patys įdomiausi žaidimai.
Jūs tai darote ir aš esu labai laimingas. Žaviuosi ir linkiu, kad jūs ir toliau žaistumėte, kurtumėte, nes kartais užmirštame Jablonskio žodžius: klausykite, ką šneka lietuvis valstietis. Kadangi dabar valstiečių ne tiek daug, perfrazuodamas Jono Jablonskio žodžius, sakau: klausykitės, ką šneka lietuvis. Jei klausysimės, tada išliks mūsų kalba, savo archajišką kalbą darysime dar modernesne. Mūsų kalba ypatinga ir ko gero esame vieninteliai pasaulyje, turintys archajišką ir tokią modernią kalbą. Ir tai priklauso nuo kiekvieno mūsų.“
Barbora Gaudutė
Nuotr. autorė Aurelija Baniulaitienė
