Kompozitorius A. Martinaitis: „Ėjau gatve ir sutikau vaikiną, kurio vardas Mozė“

Artėja Laisvės gynėjų diena, kurią Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras tradiciškai pažymės ypatingu sakralinės muzikos koncertu. Šįmet Sausio 13-ąją teatre skambės kompozitoriaus Algirdo Martinaičio oratorija „Gailestingumo altorius“ – kūrinys, įkvėptas šventosios Faustinos, keletą trumpo žemiškojo gyvenimo metų praleidusios Vilniuje, dienoraščio fragmentų.

Oratoriją atliks operos solistės Gunta Gelgotė ir Ieva Prudnikovaitė, o taip pat teatro orkestras ir choras, diriguojami LNOBT vyriausiojo dirigento Ričardo Šumilos.

Kompozitorius Algirdas Martinaitis, paprašytas prisiminti prieš devyniolika metų sukurto „Gailestingumo altoriaus“ atsiradimo istoriją, kalba apie neįprastai gautą užsakymą, pažintį su šv. Faustinos „Dienoraščiu“ ir tarsi savaime susidėliojusią kūrinio formą.

Kokią vietą jūsų kūrybinėje biografijoje užima oratorija „Gailestingumo altorius“?

Tai nebuvo pirmas mano stambesnis kūrinys, kuriame rašiau muziką remdamasis šventųjų tekstais. Pirmasis buvo „Saulės giesmė“ (1996), po to – „Laiškas visiems tikintiesiems“ (2000). Abi šios oratorijos parašytos pagal šventojo Pranciškaus Asyžiečio tekstus.

O vėliau mane per savo raštus pasiekė sesuo Maria Faustyna Kowalska (1905–1938) – pasaulinio masto asmenybė, kurios „Dienoraštis“ spinduliuoja gilią prasmę ir kartu – tikinčiosios žmogiškąjį asmeniškumą. Jos knyga mane labai patraukė.

Įdomus buvo ir pats kūrinio užsakymas: ėjau gatve ir sutikau vaikiną, kurio vardas Mozė. Dabar jis – kunigas Mozė Mitkevičius, o anuomet – vaikinas, giedantis Bernardinų bažnyčios chore. Ir jis paprašė manęs kūrinio šventosios Faustinos tekstais, pateikė lyg ir užsakymą nuo Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovės. Aš patikėjau jo žodžiu. Taip atsirado oratorija „Gailestingumo altorius“.

Kuo Jums pasirodė ypatinga šventosios Faustinos asmenybė? Ar lankėtės namelyje Antakalnyje, kuriame ji keletą metų gyveno?

Žinote, kai galvoji apie muziką, šventųjų tekstai pasirodo esantys labai skirtingi. Jei šv. Pranciškaus raštai, kaip ir jo asmenybė, kupini asketiškumo, tai šv. Faustinos – melodizmo, kuris skaitytojui kelia nuoširdumo ir patrauklumo jausmą. Perkėlus žodžius į muziką, tas jausmas dar labiau sustiprėja ir „Gailestingumo altoriui“ suteikia naujo dvasingumo.

Nepaisant to, savo gyvenime vienuolė Faustina taip pat buvo asketė. Nors Dievo Motinos Gailestingumo seserų vienuolyno, kuriam ji priklausė, nuostatos pakankamai griežtos, sesuo Faustina, siekdama skaistumo ir visiško apsivalymo, pati laikėsi dar griežtesnių.

Šventosios Faustinos namelyje Antakalnyje man iki šiol neteko būti, bet žinau, kad visur, kur jai tekdavo apsistoti, ši vienuolė dirbdavo paprastus kasdieniškus darbus: buvo virėja, daržininkė, valytoja. Jai tai nebuvo kančia, ji dėl to nejautė atskirties – suprato taip artėjanti prie dvasinės švaros. Gal todėl ir jos regėjimai, kuriuose vienuolė matė Jėzų ir kalbėjosi su juo, nepalieka tuščio blūdesio įspūdžio – jie visų pirma neša stiprią dvasinę emociją.

Ar sudėtinga šventosios tekstams „pasiūti“ muzikinį rūbą? Kaip pats savo kūrinį apibūdintumėte?

Rinkdamasis tekstą, atidžiai perskaičiau visą šv. Faustinos rašytinį palikimą, bet neradau nieko tokio, ką būtų galima tiesiog imti ir perkelti. Tuomet ėmiau iš jos „Dienoraščio“ išsirašinėti atskiras eilutes. Pradėjus tas citatas dėlioti, netikėtai išniro keturių dalių muzikinė forma, savo turiniu primenanti šventas Mišias. Ir tai man pačiam buvo keista.

Rašydamas „Gailestingumo altorių“, nesilaikiau įsikibęs savo individualios kompozicinės stilistikos, bet įsileidau daugiau muzikinės įvairovės. Ta įvairovė labiau patraukia, pagauna klausytoją.

Tačiau „Gailestingumo altoriuje“, kaip ir daugelyje mano kūrinių nuo pat 1982 m. „Cantus ad futurum“, kuriame dainavo Giedrė Kaukaitė ir Regina Maciūtė, skamba du moteriški balsai. Jie, tarpusavyje pindamiesi, leidžia gyviau išreikšti emocines būsenas ir išvengti vienaplanio pasakojimo.

Apskritai tai, ką atrandu rašydamas sakralinius kūrinius, mane įkvepia ir kitai mano muzikai. Tarkim, savo kūriniuose dažnai naudoju hebrajiškas Senojo Testamento citatas. Hebrajiškai nemoku, tad jaučiuosi tarsi archeologas, rankose vartydamas kelių tūkstantmečių senumo iškasenas. Bet hebrajų kalba pati padiktuoja melodiją, ko nepasakyčiau apie lietuviškus liturginių tekstų vertimus.

Ar pavadintumėte save giliai tikinčiu žmogumi?

Kai manęs teiraujasi apie mano paties tikėjimą, atsakau: „Aš esu tikintis, todėl niekuo netikiu“. Savo tikėjimą pats gali jausti per žmones, per gamtą – per dieviškąją kūrybą, bet nesugebi to išreikšti žodžiais.

Panašiai ir su muzika. Kai muzikologai manęs klausinėja apie mano kūrinių formą, atsakau: „Kai aš gyvenau kaime, tėvas turėjo daržinę. Seną, su plyšiais tarp lentų, pro kuriuos švilpavo vėjai. Kai pasisiūliau tuos plyšius užkalti, tėvas prieštaravo sakydamas: „Ne, daržinė turi kvėpuoti“. Mano kūriniai – kaip ta sena daržinė: yra atramos, yra stogas, bet vėjai košia. Pradėdamas darbą, viską susidėlioju struktūriškai tvarkingai, o po to tą struktūrą pats pradedu naikinti“.

Ar muzikinė lemtis „Gailestingumo altoriui“ buvo maloninga? Klausytojai dažnai galėjo šį kūrinį girdėti?

Oratorija pirmą kartą nuskambėjo Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje 2007 m. balandžio 15-ąją – Dievo Gailestingumo sekmadienį (pirmas sekmadienis po šventų Velykų). Tuomet ją atliko solistės Gintarė Skėrytė ir Ieva Prudnikovaitė, mišrus choras „Aidija“ ir instrumentinis ansamblis, diriguojami Romualdo Gražinio.

Vėliau kūrinys, atliekamas įvairių solisčių, chorų, ansamblių ir dirigentų, dar ne kartą skambėjo tiek Vilniuje, tiek ir kituose Lietuvos miestuose. Nepasakysiu tiksliai, bet manau, kad LNOBT girdėsime maždaug dešimtą jo atlikimą.

Šį kartą oratorija bus atliekama pagerbiant Sausio 13-osios aukų atminimą. Kuo ji galėtų pasirodyti artima Laisvės gynėjus prisimenančiai publikai?

Tai buvo žmonės, kurie, stodami prieš neįtikėtiną jėgą, paaukojo pačią didžiausią auką – jie paaukojo save. Jie neturėjo ginklų, bet turėjo tvirtą tikėjimą. Ir jų tikėjimas nugalėjo.

Renata Baltrušaitytė