Kodėl mokiniai Lietuvoje nuolat varžosi vienas su kitu, o Belgijoje – bendradarbiauja?

Tapti pradinių klasių mokytoja Monika svajojo nuo pat mažumės – jau tuomet ji mokydavo savo pusseseres, taisydavo jų sąsiuvinius ir piešdavo laimingus veidelius sąsiuvinių paraštėse. Ir, nors šiuolaikiniam mokytojui keliami gerokai didesni reikalavimai, nei tuomet atrodė jos vaizduotėje, šiandien Monika Vekrikaitė savo pasirinktu keliu neabejoja: ji dirba darželyje ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo mokytoja, studijuoja pradinio ugdymo pedagogikos ir ankstyvosios užsienio kalbos mokymą Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje ir tikisi patirtį, kurią įgijo atlikdama praktiką Belgijoje, įgyvendinti mūsų šalyje.  

Tai – didžiausia svajonė ir siekiamybė

Pradinio ugdymo pedagogikos ir ankstyvosios užsienio kalbos bakalauro studijas M. Vekrikaitė pasirinko, nes norėjo studijuoti būtent pradinį ugdymą. Jai patiko faktas, jog baigusi studijas galės būti ne tik pradinio ugdymo, bet ir užsienio kalbos mokytoja pradinukams.

„Kai dauguma dvyliktokų, tarp jų ir mano draugai, dvejojo savo pasirinkimu, aš jau tvirtai žinojau, kuo noriu būti. Pradinio ugdymo pedagogo specialybė buvo mano svajonė, o dabar – siekiamybė. Iki svajonės išsipildymo liko tik dveji metai, ir aš labai džiaugiuosi savo pasirinkimu. Jei dabar ir vėl reikėtų būti dvyliktoke, manau, kad mano pasirinkimas nesikeistų, nes studijos pateisino visus lūkesčius“, – apie savo profesinio kelio kryptį pasakojo M. Vekrikaitė.

Ji mena, kad vaikystėje turėjo ją įkvėpusį mokytojos idealą, kuriuo buvo jos pradinių klasių ir muzikos, istorijos mokytojos: „Jos pasižymėjo ypatingu nuoširdumu, jų šypsenos visuomet sušildydavo, netgi turėjau baimę jas nuvilti, ko nors neišmokusi. Stengiausi visuomet joms padėti, jei tik būdavo galimybė.

Tiesa, tuo metu mokytojo darbas man atrodė labai sudėtingas, reikalaujantis daug energijos ir pastangų, tačiau dabar, kai pati siekiu mokytojo profesijos, suprantu, kad šis darbas nėra lengvas, tačiau dirbant jį su meile, nuoširdžiai, jis yra toks pats sudėtingas, kaip ir kiti darbai. Reikia tik „įvaldyti“ patį mokymo procesą, atrasti klasei tinkamiausius mokymo metodus ir užmegzti ryšį su kiekvienu mokiniu, tuomet darbas taps daug lengvesnis“.

Kasdienis mokytojo darbas kupinas iššūkių

Pašnekovė įsitikinusi: pedagogo darbas patrauklus savo iššūkiais, spontaniškumu ir tuo, kad šiame darbe nėra rutinos.

Su mokytojo darbu nesusidūrusius žmones, anot jos, vaikai dažniausiai išvargina, o jai, atvirkščiai, suteikia jėgų. Ko nors išmokiusi, matydama vaikų šypsenas, ji pati save pakrauna: laimingiausia būna tuomet, kai mokinys pasako, kad jos pasiūlyta veikla jam buvo įdomi, kad jis išmoko vienų ar kitų dalykų.

„Be abejo, šiame darbe daug įvairių iššūkių. Mokytojas turi gebėti atrasti būdus, jog mokiniai suprastų pateiktas užduotis, pats turi daug išmanyti, o svarbiausia – turi suprasti kiekvieno mokinio poreikius, pastebėti stipriąsias savybes. Kiekvieną dieną eidamas į mokyklą mokytojas turi būti pasiruošęs atsakyti į begalę klausimų, spręsti įvairias situacijas ir būti ne tik mokytoju, bet ir pagalbininku, draugu, savotišku renginių organizatoriumi. Tuo turbūt ir vilioja šis darbas – tai yra neapsakomu platumu ir neišsiamumu“, – prisipažįsta M. Vekrikaitė.

Paklausta, kokį ji mato naujosios kartos mokytoją, ji skuba pabrėžti: jis turi būti inovatyvus, ieškantis, dėstantis ne tik iš vadovėlio. Anot jos, informacinių technologijų išmanymas turi būti ne mokytojo privalumas, o būtinybė. Naujos kartos mokytojui svarbiausia atrasti naujuosius mokymo būdus, vadovautis įvairiomis inavocijomis ir sekti tuo, kuo gyvena mokiniai.

Nežinojo, kaip reiks kalbėtis, kaip bendrauti

M. Vekrikaitė praėjusį pavasarį pedagoginę praktiką atliko Belgijoje – šį pasiūlymą ji gavo iš universiteto administracijos. Tuo metu kaip tik buvo ieškoma studentų, kurie norėtų atlikti praktiką Belgijos Europos mokykloje. Mokykla organizavo stovyklą viešbutyje, turinčiame įvairių pramogų vaikams, tokių kaip čiuožimas lynu, kopimas į kalną, plaukiojimas baseine, orientacinės varžybos ir panašiai.

Šiai stovyklai buvo reikalingi mokytojų padėjėjai, todėl studentai buvo puikus pasirinkimas. Stovykla truko savaitę laiko, tad tiek truko ir jos praktika.

„Dar stodama į universitetą svajojau apie įvairias tarptautines praktikas, tačiau, deja, dauguma jų trunka mėnesį, tris ar net pusmetį, o aš nenoriu ilgam palikti savo namų, žinau, kad labai ilgėsiuos. Šis savaitės laiko pasiūlymas man labai patiko, ir aš iš karto, vos gavusi laišką, pareiškiau norą sudalyvauti.

Didžiausias iššūkis, ko gero, buvo tarpkultūriškumas, nežinojau, ko ten tikėtis, kaip kalbėtis, kaip bendrauti. Be abejo, kažkiek gąsdino ir kalbos barjeras – nežinojome, į kokią klasę mus paskirs ir kaip pavyks susikalbėti“, – prisimena Monika. 

Šiuo aspektu jai pasisekė – ji buvo paskirta į lietuvių klasę, tad didžiąją dalį laiko bendravo su užsienio lietuviais, stebėjo jų ugdymosi procesą už mokyklos ribų ir stengėsi suprasti mokinių suvokimą apie Lietuvą. Pačio mokymo(si) proceso stebėti nebuvo galimybės, nes praktiką studentai atliko ne pačioje mokykloje, o mokyklos bendruomenės organizuojamoje stovykloje.

Nėra klasių įvardijimo abėcėlės tvarka

Kaip didžiausią skirtumą tarp ugdymo sistemų Belgijoje ir mūsų šalyje ji, ko gero, galėtų įvardinti tarpklasinį bendravimą tarp mokinių.

„Atsimenu savo klasę mokykloje – mes nuolat varžydavomės su kita klase įvairiose varžybose ir visuomet buvo nusistovėjusi nuostata, kad kažkuri klasė yra geresnė. Dažniausiai galvodavome, kad A klasė geriausia, stipriausia mokymosi pasiekimuose, o D jau yra prasčiausia. Šioje mokykloje nėra klasių įvardijimo abėcėlės tvarka, bet net jei ir būtų, manau, kad mokiniai į tai nežvelgtų kaip į konkuravimą ar varžymąsi“, –  stebėjosi pašnekovė.

Būdama tarp skirtingų kultūrų mokinių ji pastebėjo, kad jie visi bendrauja draugiškai, nėra jokių varžytuvių, o klasės prilygsta viena kitai lyg sesės ar kaimynės: „Dauguma mokinių iš skirtingų klasių pažįsta vieni kitus ir bendrauja labai draugiškai, visuomet pasisveikina prasilenkdami. Tai stipriai įsirėžė atmintyje“, – akcentuoja Monika.

Mokytis ne iš mokytojų, o mokinių

Belgijoje įgyta patirtis, kad ir pasisvečiavus ten neilgai, atnešė naują suvokimą, kad atliekant praktiką reikia mokytis ne iš mokytojo, o iš mokinių. Anot pašnekovės, studentai Lietuvoje yra įpratę mokytis iš pedagogo, semtis iš jo žinių apie įvairius mokymo metodus, gebėjimą suvaldyti klasę ir panašiai.

„Tai nėra blogai – toks mokymasis yra naudingas ir būtinas, tačiau mes turime suprasti, kad mokymasis iš mokinių yra daug vertingesnis. Kai mokytojas paskiria kokią nors užduotį, reikia nagrinėti mokinių reakcijas, stebėti, ar užduotį jie suprato, kokios pagalbos jiems trūksta. Taip pat reikia stebėti mokinių jausmus, suprasti, kas juos neramina, kodėl vienaip ar kitaip kažkas vyksta.

Kiekviena situacija suteikia naujų žinių ir yra savotiška pamoka. Stebint ir mokantis iš mokinių, nereikia klausti, visi atsakymai matosi mokinių veiduose, jų emocijose. Manau, kad tai ir buvo esminė pamoka, kurią išmokau ten. Pritaikysiu šiuos įgūdžius atlikdama praktiką tolimesniuose kursuose“, – neabejoja pašnekovė.

Monikai Belgijoje patikdavo klausti vaikų, ar jie žino, kas sukūrė Lietuvos himną, ar žino, kokią šventę lietuviai švenčia liepos 6-ąją. Atsakymus jie žinojo į visus jos klausimus, nors kartais ir reikėdavo laiko pagalvoti.

Įdomiausia būdavo klausytis jų istorijų apie Lietuvą: „Paklausus, į kokį miestą jie vyksta, kai važiuoja į Lietuvą, iš vieno berniuko sulaukiau atsakymo: „Į Druskininkus, man atrodo“. Buvo sunku suprasti, kad, nors vaikai ir puikiai kalba lietuviškai, Lietuva jiems yra jau ganėtinai svetima.

Pamenu, vienas berniukas papasakojo apie mokyklą, kurią lankė prieš atvykdamas į Belgiją, ir tai buvo mokykla, kurioje aš atlikau savo pirmąją pedagoginę praktiką. Buvo labai įdomus pokalbis, kadangi į tą mokyklą žvelgėme iš dviejų skirtingų perspektyvų: pradedančiosios mokytojos ir buvusio mokinio. Atrodė, kad pokalbis galėtų tęstis ir tęstis…“

Neatidėlioti svajonių geresniems laikams

Paklausta, kaip save įsivaizduoja po penkerių metų, Monika nė akimirkos nesudvejoja: ji tikrai dirbs mokykloje. Nors šiuo metu ji dar neturi aiškios savo ateities vizijos, leidžia gyvenimui tekėti sava vaga ir stengiasi iš jo pagriebti visas jai suteiktas galimybes.

„Nors bakalauro diplomo dar neturiu rankose, manau, kad studijuosiu toliau ir sieksiu magistro laipsnio. Taip pat dažnai pagalvoju apie mokytojo kvalifikacijos kėlimą, nes tobulėjimas man yra labai svarbus veiksnys. Kartais pasvajoju ir apie kiek aukštesnes pareigas, tačiau, manau, kad viskam savas laikas, svarbiausia gyventi čia ir dabar, neatidėlioti svajonių geresniems laikams, reikia išnaudoti kiekvieną suteiktą galimybę“, – sako M. Vekrikaitė.

Šiuo metu Monika dirba darželyje ikimokyklinio ugdymo mokytoja ir tuo pat metu studijuoja. Po paskaitų ji daug laiko praleidžia kurdama įvairias nesudėtingas mokomąsias priemones vaikams, grupės dekoracijas: „Kai kam gali atrodyti, kai tai ir yra mokytojo darbas, bet aš priskiriu tai laisvalaikiui, nes man ši veikla patinka. Taip pat labai mėgstu bendrauti su įvairaus amžiaus žmonėmis. Esu ekstravertė. Praėjusį rudenį antrus metus buvau pirmakursių mentore VDU, tai man neabejotinai bus vertinga patirtis ir kaip tobulėjančiai asmenybei, ir kaip būsimai pedagogei”,- neabejoja Monika.

Nerijus Žeronas