Kodėl elniai galvoja apie streiką

Kai dovanos jau išdalintos, o šventinis šurmulys nurimęs, Kalėdų Senelis pagaliau gali ramiau atsikvėpti. Bet mums pasisekė – prieš poilsį „Iš Jutkos“ komandai dar pavyko jį pagauti. Kalėdų Senelį šiemet nutverti pokalbiui nebuvo paprasta – jo darbotvarkė atrodo kaip Europos Komisijos posėdžių grafikas gruodžio mėnesį: terminai, sąrašai ir nemažai atodūsių. Vis dėlto tarp pasiruošimo, stebuklų logistikos ir derybų su elfų profsąjunga pavyko rasti pusvalandį pokalbiui. Kalbamės apie tai, kaip atrodo Kalėdų užkulisiai, kodėl elniai jau beveik įsteigė profesinę sąjungą ir kokios dovanos šiemet iš tiesų reikalingiausios. Užklupome jį Biržuvėnuose, kur jis vis dar priiminėjo paskutinius lankytojus, gurkšnojo karštą arbatą ir mielai sutiko pasikalbėti apie savo gyvenimą. Kalbėjomės apie viską: nuo pasaulio aktualijų iki to, ką veikia elfai, kai nebedėlioja dovanų, kaip gyvuoja elniai, kas rūpinasi jo išvaizda ir kitais aktualiais klausimais. Ir, žinoma, sužinojome, kodėl Telšiai jam – vienas gražiausių miestų pasaulyje.

Tad pateikiame jums šiltą, gana atvirą ir įdomų pokalbį su pačiu Kalėdų Seneliu.

Gerbiamas Kalėdų Seneli, pirmas klausimas: ar jums atsibodo Kalėdos?

Žiūrėkite, aš turiu pasakyti tiesiai. Žmonės mane mato visą prieškalėdinį laikotarpį iki Naujųjų metų, o paskui – pūf – visas likusias metų dienas niekam neįdomu. Iki tol – visi nori dovanų. Po to – niekas net Feisbuke „labas rytas“ neparašo. Niekas neklausia: „Seneli, gal vitaminų? Gal nugarą sutraukė?“ Taip, trumpai – atsibodo. O dar ir algos negavau…

O kas finansuoja dovanų pramonę? ES reglamentai, infliacija… turbūt jaučiate spaudimą?

Labai. Prieš pandemiją turėjau 12 elfų. Dabar – 7. Vienas persikvalifikavo į informacinių technologijų sritį ir uždirba daugiau nei aš su visu rogių parku. Dabar elniai svarsto steigti profsąjungą. Rudolfui – perdegimo sindromas, grįžęs planuoja užsirašyti į psichoterapiją. Sakė, kad jam reikia „laiko sau“. Nežinau, ką tai reiškia, bet rogės dabar užsiveda tik su kava ir desperacija.

Daug diskutuojama apie tvarią logistiką. Ar rogės – žalia technologija?

Taip. Kol nepradeda nuotaikų svyravimai pas elnią numeris trys. Tada jokios žalumos nelieka. CO₂ – minimaliai. Drama – maksimaliai.

Gerbiamas Kalėdų Seneli, grįžkime prie profsąjungų. Sklinda gandai, kad po šio Kalėdų sezono jūsų elfai ketina streikuoti?

Taip, jie sudarė „ElfUnion 2025“ ir pateikė va tokius reikalavimus: jų dantų pasta su blizgučiais privalo būti „tik iš ekologiškų medūzų“, reikalaujama 17 dienų advento atostogų ir nors vienos dienos be „Jingle Bells“. Aš sakiau: duokit jiems batoną ir pailsėt. Bet jie dabar nori BATONO SU SERTIFIKATAIS!

O elniai taip pat planuoja palaikyti streiką?

Jie ne palaiko – jie ruoš kukurūzų spragėsius! Rudolfas tuoj turės savo personalinį psichologą, aiškinsis dėl „vidinio žibintuvėlio“. Jis vis kartoja mantras: „Aš – daugiau nei nosis. Aš – šviesa.“ Na o jų treneris dabar mano, kad pats laikas ruoštis „Eurovizijai“. Pamatęs kaip dirbate jūs, Žemaitijos turizmo informacijos centro komanda ištisus METUS, o ne tik švenčių laikotarpiu, vietoje atsižvelgimo į jų reikalavimus, pasiūlysiu padirbėti pas jus. Tada sužinos, iš kur kojos dygsta!

Ar šiemet ruoštis Kalėdoms buvo sudėtinga?

Kalėdoms ruošiuosi ne savaitę ir ne mėnesį – joms ruošiuosi visus metus. Kavą geriu greičiau nei spėju peržiūrėti pageidavimų sąrašus, o kartais jaučiuosi kaip žmogus, kurį pasivijo jo paties stebuklai. Bet jeigu eilinį kartą matau švytinčias akis – žinau, kad verta.

Ko šiais metais jūsų buvo prašoma dovanų?

Vaikai – konsolių ir naujų „skin’ų“ žaidimuose. Tėvai – bent trijų valandų tylos. Močiutės – kad kažkas pagaliau atsilieptų į skambutį per Vaiberį. Seneliai – kad močiutės nustotų uždavinėti klausimą „tai kaip tavo diena praėjo?“

O kaip jūs pats laikotės?

Kaip geležinis tiltas per audrą: stovi, bet vibruoja. Tradiciškai miegu 4 valandas, dar 2 valandas bandau prisiminti, kur padėjau sąrašą, o likusį laiką man aiškina, kad „dirbtinis intelektas dabar viską gali“.

Nu tai gerai – dirbtinis intelektas gal ir gali, bet jis dar nesugeba išaiškinti 6 metų vaikui, kodėl jo katinas negavo „PlayStation 5“. Kol šis virtualusis pagalbininkas neišgyveno tokios diplomatinės katastrofos – tegul patyli.

Šiemet esu panašus į roges, kurios vis dar važiuoja, bet jau žino, kad po naujametinio skrydžio reikės generalinio aptarnavimo. Jaučiu nuovargį, kuris ateina ne nuo kelionės, o nuo pasaulio triukšmo. Visi nori dovanų, bet kartais pamiršta, kad ir dovanotojui reikia truputį šilumos.

Kalėdų Seneli, didysis darbymetis jau praėjo. Ką veiksite, kai visos dovanos išdalintos?

Oi, jau svajoju apie tą laiką. Jau pats metas atsikvėpti. Mano elniai, kai viskas nurims truputį, ilsėsis, elfai tvarkys dirbtuves, o aš gersiu karštą arbatą su medumi ir rašysiu atsakymus į laiškus. Vaikai juk rašo ne tik prieš Kalėdas. Gal dėl logistikos trukdžių, gal dėl oro sąlygų, bet laiškus gaunu visus metus. Dabar turėsiu laiko ramiai paskaityti, susidėlioti mintis ir galbūt pasvajoti.

Ką veikiate vasarą? Tikriausiai nekepate sniege?

Vasarą mes gyvename be kailinių. Elfai keliauja po pasaulį – renka idėjas naujoms dovanoms. Aš pats mėgstu aplankyti įvairias šalis ir miestus. Pernai buvau Suomijoje, Italijos ir Austrijos kalnuose, o šiemet tikiuosi vėl užsukti į Telšius. Gal net dalyvausiu sūrio ridenimo čempionate ant Zakso kalno. Žinau, kad ten tikrai linksma.

Kalėdų Seneli, ar turite žmoną?

Be abejo. Ponia Senelienė – tikra kepinių karalienė. Jos imbieriniai sausainiai išgarsėję net už poliarinio rato. Ji man vis primena: „Brangusis, nepamiršk kepurės!“ – net vasarą. Be jos mano gyvenime būtų pati tikriausia sumaištis: ji tvarko sąrašus, rūpinasi elfais ir, tiesą sakant, dažnai būna griežtesnė už mane.

O ar ponia Senelienė irgi gauna dovanų nuo Jūsų? Ir kuo pasižymi jos griežtumas?

Žinoma! Be dovanų juk Kalėdos nebūtų Kalėdos. Kasmet padovanoju jai ką nors, kas ją prajuokina. Vienais metais padovanojau kepurę su užrašu „Ponia, kuri valdo Šiaurės ašigalį“, kitais – megztas pirštines, kurios „pačios ploja“, o šiais metais ją pradžiuginau kalėdiniu laikrodžiu, kuris skambina ne valandas, o primena, kada išgerti arbatą.

O jos griežtumas? Na, sakyčiau, švelnus – toks, nuo kurio niekas neverkia, bet visi pajuda greičiau. Kai ponia Senelienė pasako „Laikas dirbti!“, net elniai sustoja rupšnoti žolę. Bet po to ji visiems iškepa sausainių, ir vėl visi laimingi.

O jūs pats, jei galėtumėt, kokią dovaną pasidovanotumėt?

Atostogas nuo savęs. Ir gal kokią ramybės dozę be kofeino. Bet realiai – ortopedinį diržą nugarai.

Kas rūpinasi Jūsų apranga? Ar turite savo asmeninį dizainerį?

Mano apranga – labai rimtas reikalas. Juk per vieną naktį tenka apsilankyti pačiuose tolimiausiuose  pasaulio kampeliuose: nuo Šiaurės ašigalio iki Afrikos smėlynų. Todėl mano kostiumu rūpinasi ne bet kas, o vyriausioji siuvėja Eldina Siūlytė – tikra mados meistrė. Jei Paryžius pamatytų, kaip ji moka pritaikyti kailinius prie rogių spalvos, iškart pakviestų ją pristatyti savo kolekcijas platesniam mados žinovų ratui. Kartais ji man išsiuvinėja net mažą žvaigždę ant rankovės – „kad visada neštų sėkmę“. Ir žinote ką? Veikia!

Ar Jūsų raudonas kostiumas – visada toks pat? Ar turite ir „laisvalaikio versiją“?

Na, sakykime taip – klasika yra klasika. Raudonas kostiumas su baltu kailiu niekada neišeina iš mados. Bet kai šventinis šurmulys baigiasi, išsitraukiu savo laisvalaikio komplektą – raudoną megztinį su elniukais, šiltas vilnones kelnes ir pūkuotas šlepetes, kurios skamba „dzingt dzingt“ su kiekvienu žingsniu.
O vasarą, kai per karšta, pasipuošiu raudonais šortais, baltais lininiais marškiniais ir šiaudine kepure su snapeliu su užrašu „Christmas forever“ („Kalėdos visada“- autoriaus past.). Sakau elfams: „Ne visada juk reikia atrodyti solidžiai.“

Kas prižiūri Jūsų barzdą? Ar turite savo elfą – barzdaskutį?

Oi, barzda – mano didžiausias turtas ir pasididžiavimas, nekalbant apie Senelienę. Ją prižiūri Barzdūnas – specialiai tam apmokytas elfas. Kas rytą jis šukuoja manąjį turtą sidabriniu šepetėliu ir tepa uogų aliejumi, kad kvepėtų mišku, šerkšnu ir žiupsneliu Kalėdų. Kartą, vasarą, pabandė ją patrumpinti, tai net elniai manęs nebeatpažino! Dabar visi žino: liesti Kalėdų Senelio barzdą be leidimo draudžiama. Ir dar pasakysiu paslaptį… kai labai šalta, barzda mane šildo geriau už bet kokį šaliką.

Kiek laiko sugaištate pasiruošimui prieš išvykstant pas vaikus? Ar reikia stilistės komandos?

Pasiruošimas – visas ritualas. Kostiumą reikia išgarinti, kailinius išpurtyti nuo sniego ir, būkime atviri – kandžių, batus išblizginti iki spindesio. Elfai laksto su garintuvais, tikrina, ar kepurės varpelis skamba teisinga nata, o aš tuo metu bandau sutramdyti elnius, kurie jau trypčioja prie durų. Visa tai trunka maždaug valandėlę. Jei tik nepametu pirštinių. Stilistės komandos man nereikia – užtenka elfų ir geros nuotaikos. Apie Eldiną Siūlytę jau kalbėjau, o ir Senelienė  viską dar kartą apžiūri ir pareiškia savo kompetentingą nuomonę prieš išvykstant.

Ką, Kalėdų Seneli, Jūs valgote?

Be sausainių ir karštos kakavos mano diena neprasideda. Bet kai atvykstu į Lietuvą, ypač į Žemaitiją, tenka paragauti tikrų stebuklų. Šiemet telšiškiai vaišino cibulyne, kastiniu ir troškintais kopūstais su šonkauliukais – oi, net elniai laižėsi!
Labiausiai sužavėjo cibulynė. Sakiau, jei šiemet Telšiuose vėl vyks „Cėbolīnės jiedėma tornīrs“ būtinai dalyvausiu.

Kaip Jūsų elniai? Kuo jie maitinasi? Kas tie eiklūs pagalbininkai, kurie kasmet traukia jūsų roges?

Tai –  9 – 10 šiaurės elnių (rangifer tarandus), priklausomai nuo jų pareigų. Taip jie vadinami oficialiai. Neoficialiai – jie yra žiemos aviacijos branduolys: transportas, komanda ir moralinis palaikymas viename. Jei trumpai – be jų aš būčiau pėsčias Kalėdų vyrukas su maišu. Jie turi charakterį, nuomonę ir, pasirodo, vis dažniau – derybinę galią.

Mūsų elnių meniu gana solidus: šiaurinės samanos, šermukšnių uogos, kartais – stebuklingos avižos. Telšių krašte labiausiai jiems patiko medžio žievės ir čia augančios žolės – dobilai, smilgos, rasakilos, čiobreliai ir samanos nuo Germanto ežero pakrantės. Vienas elniui žolių nepakako ir net bandė perkąsti eglutės girliandą – gerai, kad laiku sustabdžiau. (juokiasi)

O ką veikia elfai, kai nevykstate pas vaikus?

Be tų jau minėtų nesąmonių, po švenčių elfai mėgsta pailsėti, o tada kuria naujas žaislų idėjas, gamina dekoracijas, kartais – rašo dainas. Vienas net subūrė „Elfų orkestrą“. Jei kitąmet vėl būsite Biržuvėnuose, gal išgirsite jų koncertą – groja ant saldainių popieriukų ir puodelių. Skamba įspūdingai, tiesa?

Kalėdų Seneli, o Jūs iš tikrųjų skraidote elniais pakinkytomis rogėmis?

Tikrai taip. Kaip kitaip spėčiau aplankyti visus pasaulio vaikus per vieną naktį? (šypsosi)
Elniai – patikimiausia mano komanda. Kartais paklystame debesyse ar užstringame ant stogo, bet visada išsisukame. Tiesa, šiemet skrendant virš Telšių dangus buvo toks žvaigždėtas, kad net mano barzda suspindo.

Ar būna, kad Jūsų dovanų maiše kas nors pasimeta?

Dar ir kaip. Vienais metais radau žaislinį traukinuką tik vasarį – įkritęs buvo į maišo dugną. Tai ką padariau? Nunešiau jį į vaikų darželį. Sakau: „Geriau vėliau, nei niekada!“ Elfai iki šiol juokiasi sakydami, kad mano maišas didesnis už Germanto ežerą.

Kokias knygas skaitote? Gal turite mėgstamą filmą apie Kalėdas?

Vakarais, kai visi laiškai jau perskaityti, o elfai miega, aš mėgstu ramybę. Labai mėgstu senas pasakas – „Spragtuką“, „Kalėdų giesmę“. Neretai pavartau kelionių žurnalus – juk reikia žinoti, kur kitais metais naujus stebuklus nešti. Na o kai atsiranda laisva akimirka, su elfais žiūrime „Vienas namuose“. Jie juokiasi iki ašarų, nors matė jau šimtą kartų. Dar patinka „Elf“ – tas su Willu Ferrellu. Primena man kai kuriuos mano pagalbininkus… labai energingus.

Nepadoru klausti, bet kiek Jums metų?

Kaip Jūs manote, kokio amžiaus gali būti žmogus, kuris visada buvo senelis? (juokiasi)
Amžius man – ne metai, o džiaugsmo kiekis širdyje. Kai širdyje linksma – esu jaunas. Kai labai pavargstu, būnu senas gal kokiai valandai. Kol išgeriu arbatos.

Ar visi vaikai buvo šiemet geri?

Na… būkim atviri – visi buvo… pakankamai geri. (šypsosi) Žinoma, būta išdaigų, pamirštų namų darbų ar sulaužytų žaislų, bet gerumas slypi ne tame, kad esi tobulas, o kad stengiesi būti geresnis.

Koks miestas, kurį aplankėte, Jums paliko gražiausią įspūdį?

Na, jūs turbūt žinote atsakymą… Telšiai. Kai nusileidau nuo Zakso kalno su rogėmis – tai buvo nuotykis. Pasikartosiu – pavasarį norėčiau sugrįžti, kai vyks sūrio ridenimo varžybos. Tikiuosi mano pilvas neriedės greičiau nei sūris. (juokiasi)

Kaip pasirinkote, kad būtent Telšiai – vienas gražiausių miestų?

Telšiai mane sužavėjo iš pirmo žvilgsnio. Be to, žmonės čia šilti kaip arbata prie židinio. Tokie miestai iškart patenka į mano širdies žemėlapį.

Ar jūs vis dar tikite žmonėmis?

O kaipgi kitaip. Jei netikėčiau, nebūčiau Kalėdų Senelis. Juk kiekviename žmoguje gyvena mažas vaikas, kuris laukia stebuklo. Reikia tik kartais jį pažadinti – šypsena, apkabinimu ar šiltu žodžiu.

Pakalbėkime ir apie planus kitoms Kalėdoms. Gal ir jūs pereisite prie skaitmeninių dovanų?

Bandome po truputį ir mes savo aplinkoje įsivedinėti naujoves. Mes jau naudojame skaitmeninius pageidavimų sąrašus, bet Kalėdos nėra programėlė. Kai supranti šituos sluoksnius, technologijos tampa tik pagalbininkais, ne tikslu. Bet aš prisipažįstu: kai kuriuos tėvus užblokuoju. Jeigu vaikas prašo LEGO, o jie siūlo „emocinius potyrius“ – NE. Vaikui penkeri. Jam potyris – jei tokiu oru du kartus per parą pavyksta šlapių batų neapsiauti.

Sakykite, ar yra kažkas, kas jus nuoširdžiai džiugina?

Taip. Kai žmonės vieni kitiems padovanoja LAIKĄ, o ne daiktų „nes reikėjo kažką padovanoti“. Nes kartais geriausia dovana – paprastas klausimas: „Kaip laikaisi iš tikrųjų?“ (be bandymo spręsti, moralizuoti ar siūlyti arbatą su imbieru, kurio niekas nuo 2016 metų daug kas nebemėgsta).

Ar žmonės vis dar moka švęsti Kalėdas?

Moka. Jie tik kartais užsimiršta. Kalėdos nėra šou – tai buvimas. Ne visada tobulas, ne visada fotogeniškas, kartais net truputį apsnigtas ir pavargęs. Bet tikras. To šiandien labiausiai ir trūksta – tikrumo.

Ir visgi… ar Jūs tikras?

Esu tiek, kiek jūs manimi tikite. Kol pasaulyje dar yra vaikų, kurie laukia Kalėdų rytą, tol aš visada būsiu.

Ir paskutiniai klausimai. Ar pasaulis gerėja, ar blogėja? Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams?

Pasaulis nedaro nei to, nei to. Pasaulis – kaip elnias, kuris sako „dar truputį ir skrisiu“, bet realiai laukia, kol kas nors duos minkštesnių šiaudų. Pasaulis – pavargęs. Bet dar nepražuvęs. Nes kiekvienais metais kažkas vis tiek išverda kakavą ir neužmiršta kito žmogaus. O palinkėčiau dovanoti ne tik daiktus, bet laiką. Artumą. Buvimą. Nuoširdų žvilgsnį, o ne skubotą „paskaitysiu vėliau“. Nes dovanų galima išpakuoti daug, bet širdies – nesupakuosi. Ji atsiveria tik ten, kur yra laikas, skirtas vienas kitam.

Išlydint Kalėdų Senelį iš Biržuvėnų, dar ilgai ore tvyrojo tas nenusakomas stebuklo, jaukumo ir išminties jausmas. Ir pagalvojome: gal stebuklai niekur nedingsta net po švenčių? Gal jie tiesiog pasislepia mūsų širdyse – kaip mažas žybsinti žvaigždutė Kalėdų Senelio rankovėje, atnešanti sėkmę ir viltį.

Tad jei sutiksite Senelį kur nors Telšių krašte – ant Zakso kalno ar prie cibulynės puodo – būtinai pamojuokit. Jis pažadėjo sugrįžti.

Straipsnis paskelbtas: https://visit.telsiai.lt/