Kodėl baigianti kadenciją Vyriausybė turi atsiskaityti už savo programą: demokratijos testas, kurio negalime ignoruoti

Demokratinės politikos esmė – ne tik valdžių kaita, bet ir principas, kad išėjusi valdžia privalo atsiskaityti už tai, ką nuveikė per savo kadenciją. Šiuolaikinėje Vakarų demokratinėje valstybėje klestėjimas matuojamas ne vien pažadų gausa, bet ir tuo, kaip efektyviai šie pažadai įgyvendinami. Visuomenei tenka neabejotina teisė žinoti, ar gauti pažadai, išdėstyti iškilmingai patvirtintoje Vyriausybės programoje, iš tiesų tapo realybe. Jeigu demokratiškai išrinkti lyderiai, baigdami savo ketverių metų politinį ciklą, nesugeba pateikti aiškios ataskaitos, tuomet politikos procesas virsta lošimu kortomis už uždarų durų, o ne skaidriai vykdomu visuomenės interesų atstovavimu.

Išeities taškas: programa – sutartis su piliečiais

Kiekvienos Vyriausybės kelias prasideda nuo programos patvirtinimo. Tai – ne šiaip rafinuota politinė retorika, o tarsi socialinis kontraktas su piliečiais. Papunkčiui išvardyti tikslai turėtų tapti kompasu, nurodančiu, į kurią pusę valdantieji suka laivo vairą. Tačiau čia kyla esminis klausimas: ar šis kompasas nėra tiesiog dekoracija laivo kajutėje, kurią, pasikeitus kapitonui, uždengia naujų vėjų skraistė?

Be viešo atsiskaitymo už pasiektus (ar nepasiektus) tikslus, ketverių metų politinis maratonas neatsiskleidžia kaip vientisa istorija. Jis tampa padriku prisiminimų koliažu, iš kurio sunku suprasti, ką iš tikrųjų pavyko padaryti, o kur liko vien slogūs neištesėtų pažadų šešėliai. Tokia nežinia tik kursto cinizmą politikos atžvilgiu ir gimdo klaidingą įsitikinimą, kad žodžiai – nieko nereiškianti valiuta, kuria prekiaujama rinkimų metu.

Atsakomybė: stiprios demokratijos pamatas

Kadenciją baigianti Vyriausybė privalo pateikti ataskaitą ne vien dėl formalumo. Tai – kokybės ženklas, būtinas politinei sistemai, siekiančiai auginti savo institucijų brandą. Kai rinkėjai mato, jog politikai drąsiai prisiima atsakomybę už savo nuveiktus darbus, jie įgyja tvirtą pagrindą vertinti partijas ir lyderius ne tik pagal skambias frazes, bet ir pagal konkrečias jų pastangas. Atsiskaitymas leidžia išgryninti tikruosius reformatorius nuo tų, kurie tik manipuliuoja viešaisiais lūkesčiais. Dar daugiau: viešas praeities vertinimas – tai šalies politinės atminties formavimas. Kiekviena valdžia yra ne tik jos laike užfiksuotas reiškinys, bet ir dalis ilgesnės valstybės valdymo tradicijos, besitęsiančios dešimtmečiais. Apžvelgdami, kas pavyko, o kas ne, galime geriau suvokti institucinę raidą: ką išmokome iš ankstesnių klaidų, kokie projektai tapo sektinais pavyzdžiais, o kurių kelių verta vengti. Tai ypač svarbu mažoms valstybėms, kurioms neatsakinga politika gali tapti ypač skaudžia, sunkiai pataisoma klaida.

Populizmo priešnuodis ir pasitikėjimo eliksyras

Kai politinių pažadų skaidrumas išnyksta už horizontų, naujai atėjusios valdžios programa – kad ir kokia ambicinga ji būtų – neturi patikimo atskaitos taško. Niekas nežino, kiek realios politikos klojasi ant istorinių pasiekimų pamato, o kiek – ant politinio smėlio, kuris suirsta vos papūtus kitokiam vėjui. Demokratijos augimas priklauso ne tik nuo rinkimų dažnumo ar partijų konkurencijos. Jis remiasi piliečių gebėjimu vertinti politikos kokybę. Šiam gebėjimui būtinas aiškus ir išsamus ankstesnio laikotarpio veiklos įvertinimas.

Toks atvirumas mažina populizmo žavesį. Jei valdžia neatlygintinai nusikrato praeities naštos, populistiniai lozungai lengvai įsitvirtina kaip greitas sprendimas be istorinių ištakų patikros. Tačiau kai visuomenė gali palyginti pažadus su konkrečiais pasiekimais, politinė scena tampa daug atsparesnė pigiai retorikai.

Daugiau nei formalumas: institucinės kultūros klausimas

Demokratija yra nuolatinis procesas, o ne sušvintantis vieną rinkimų dieną. Atsiskaitymas – tai sąmoningas veiksmas, kuriuo Vyriausybė parodo, kad jos žodžiai ir darbai nėra du atskiri pasauliai. Tai politinio profesionalumo standartas: jei žinai, jog po ketverių metų visuomenė prašys sąskaitos, esi labiau linkęs rimtai įvertinti savo ambicijas, resursus ir veiksmus. Taip kuriama tvirtesnė politinė kultūra, kurioje pasitikėjimas nėra nuleidžiamas iš viršaus, o užsitarnaujamas per atvirą komunikaciją su visuomene.

Kodėl svarbiau nei nauja programa?

Nauja Vyriausybės programa – tai visuomet optimizmo užtaisas, prižadantis geresnę ateitį. Tačiau be adekvataus ankstesnių darbų įvertinimo nauji pažadai tėra veikiau poetiška retorika nei patvirtintas veiksmingumas. Vertindami pasibaigusios Vyriausybės pasiektus rezultatus, turime empirinį pagrindą suprasti, kur esame ir kur galime nueiti. Galiausiai, demokratiškai valdomoje šalyje, kur valdžia keičiasi reguliariai, visuomenė turi visas teises reikalauti ne tik naujų pažadų, bet ir aiškaus atsakymo, ar senieji buvo įgyvendinti?

Išsamus atsiskaitymas už kadencijos pradžioje patvirtintą aštuonioliktosios Vyriausybės programą – tai ne antraeilis formalumas, o esminis vertybinės demokratijos testas. Tai kelias iš retorikos labirintų į šviesią politinės atskaitomybės erdvę, kurioje piliečiai mato ne vien gražius žodžius, bet ir argumentuotą, faktais paremtą istoriją. Be tokio testavimo, visa demokratijos konstrukcija virsta nerimstančia, neprognozuojama scena, kurioje neatsakingi nauji pažadai lengvai užgožia sunkiai išmokas praeities pamokas. Tad jei norime, kad ateities kartos gyventų valstybėje, kur valdžia – skaidri, o politikai – atsakingi, turime reikalauti: išeidama konservatorių Vyriausybė privalo atsiskaityti už tai, ką nuveikė. Nes tik politikų atskaitingumas yra principinis ir vertybinis demokratijos testas ir stipriausias priešnuodis prieš populizmą.

Kęstutis Kvaraciejus