Knygą apie Putiną parašęs prancūzas Michel Eltchaninoff

Vilniuje gegužės 21-22 dienomis vyksiančioje tarptautinėje Sacharovo konferencijoje pranešimą skaitysiantis filosofas iš Prancūzijos Michel Eltchaninoff sako: „Putinas įsitikinęs, kad Rusija yra imperija. Jis pats sakė, kad imperijos sienos „kvėpuoja“ – tai reiškia, kad jas galima keisti, galima „žaisti“ su rusakalbėmis mažumomis įvairiose šalyse, su stačiatikių tikėjimu ir pan.“
Knygą apie Rusijos prezidentą „Inside the Mind of Vladimir Putin“ (Hurst Publisher) parašęs Michel Eltchaninoff dalinasi savo pastebėjimais: „Antroji Putino pasaulėžiūros tema yra karas. Jis turi įsitikinimą, kurį išsakė 2015 m.: Rusijos žmogus, kitaip nei Vakarų žmogus, nebijo mirties, jam reikalingi aukšti idealai, už kuriuos jis pasirengęs mirti. Iš tikrųjų Putinas turi antropologinį įsitikinimą, kad rusų žmogus yra pranašesnis už kitų šalių tautas, ypač Vakarų Europos, nes rusų žmogus yra pasirengęs mirti už idėją. Žinoma, tai ideologija ir retorika. O iš tikrųjų Putinas tiesiog siunčia savo piliečius mirti įvairiuose karuose ir jie jam visiškai nerūpi.“
Artėjant 15-ajai tarptautinei Sacharovo konferencijai „Pulling back from the Abyss“, kuri gegužės 21-22 dienomis vyks LDK Valdovų rūmuose pranešėjas pasakoja apie jo knygą įkvėpusius motyvus, Putino ir Trumpo panašumus, Putino cituojamus autorius ir karo pabaigos perspektyvas. Dalyvavimas 15-ojoje tarptautinėje Sacharovo konferencijoje yra nemokamas, bet būtina registracija: https://www.sakharovcenter-vdu.eu/events/upcoming-events/fifteenth-international-sakharov-conference/

Ką norėtumėte pabrėžti savo pranešime konferencijoje Vilniuje?
Kalbėsiu apie putin-trumpizmą. Bandysiu paaiškinti, kaip galima apibrėžti ideologinį ir politinį ryšį tarp Rusijos Federacijos prezidento, kuris valdžioje yra jau 25 metus, ir Donaldo Trumpo, kuris sausio mėnesį apstulbino pasaulį, kai pradėjo pasirašinėti dekretus, kuriais nutraukiama JAV parama įvairioms valstybinėms agentūroms. Jis taip pat pradėjo kalbėti apie norą užgrobti kitiems priklausančias teritorijas – tokias kaip Grenlandija, Panama ar Kanada. Ypač svarbu tai, kaip Trumpas pažvelgė į Ukrainos klausimą, parodydamas, švelniai tariant, kad supranta Rusijos prezidentą. Trumpas parodė, kad dėl Ukrainos yra pasirengęs paaukoti svarbiausius klausimus ir iš tikrųjų duoti Putinui viską, ko jis nori.
Nuo sausio mėnesio ši tema neišeina iš darbotvarkės: ji mums kelia nerimą ir susirūpinimą, todėl savo pranešime pabandysiu paaiškinti, kokių sąsajų gali būti tarp putinizmo – kaip tam tikros įsitikinimų sistemos – ir trumpizmo. Kalbėsiu ne tik apie asmeninius abiejų prezidentų santykius, bet ir apie dviejų pasaulėžiūrų sąsajas.
Tai įdomi tema, nes ji kalba ne tik apie Trumpo verslo ryšius su Rusija, kurie pradėjo formuotis dar aštuntajame dešimtmetyje, Sovietų Sąjungos laikais, bet ir apie tai, kodėl šie du požiūriai į pasaulį dabar susikerta ir kas iš to gali išeiti.
Paskutinėje savo pristatymo dalyje papasakosiu apie tai, kad Europa šiandien yra palikta viena. Europoje yra žmonių, kurie supranta, koks pavojus kyla, ypač Europos Sąjungos rytuose, pavyzdžiui, Lietuvoje ar Lenkijoje. Tačiau yra ir, deja, nesuvokiančių padėties rimtumo. Turime pažvelgti į naują tikrovę: Europos vienatvę prieš Rusiją, kuri jau seniai vykdo agresyvią politiką, prieš Kiniją, siekiančią vis labiau daryti įtaką Europai, o dabar ir prieš Jungtines Amerikos Valstijas, kurios, be agresyvios komercinės politikos, tikriausiai vykdys ir imperialistinę politiką, palaikant draugiškus santykius su Rusijos Federacijos prezidentu.

Koks lyderis yra Vladimiras Putinas?
Putinas, kaip lyderis, yra, švelniai tariant, autoritariškas, kai į jį žiūrima iš tolo. Tačiau jau kelerius metus vyksta Rusijos visuomenės fašizavimo procesas, kurį lemia dvi temos, jau seniai vyraujančios Putino kalbose. Tai prasidėjo ne 2022 m. ar 2018 m., o gerokai anksčiau. Šios dvi temos – imperija ir karas.
Putinas įsitikinęs, kad Rusija yra imperija. Jis pats sakė, kad imperijos sienos „kvėpuoja“ – tai reiškia, kad jas galima keisti, galima „žaisti“ su rusakalbėmis mažumomis įvairiose šalyse, su stačiatikių tikėjimu ir pan. Jam svarbiausia mintis yra ta, kad Rusija yra imperija. Ir ne tik XIX a. ar XX a. imperija, bet ir XXI a. imperija. Ir jis daro viską, kad tai įgyvendintų.
Antroji jo pasaulėžiūros tema yra karas. Putinas turi įsitikinimą, kurį išsakė 2015 m.: Rusijos žmogus, kitaip nei Vakarų žmogus, nebijo mirties, jam reikalingi aukšti idealai, už kuriuos jis pasirengęs mirti. Iš tikrųjų Putinas turi antropologinį įsitikinimą, kad rusų žmogus yra pranašesnis už kitų šalių tautas, ypač Vakarų Europos, nes rusų žmogus yra pasirengęs mirti už idėją. Žinoma, tai ideologija ir retorika. O iš tikrųjų Putinas tiesiog siunčia savo piliečius mirti įvairiuose karuose ir jie jam visiškai nerūpi.

Kas jus įkvėpė parašyti knygą apie Vladimiro Putino mąstymą „Inside the Mind of Vladimir Putin“?
Mane įkvėpė labai paprastas dalykas. Net ne idėja, o faktas. Šią knygą parašiau Prancūzijoje. Dešimtajame dešimtmetyje dirbau Prancūzijos ambasadoje Maskvoje, gerai pažįstu Rusiją, ypač to meto Rusiją – 1990-uosius ir 2000-ųjų pradžią.
Kai 2008 m. stebėjau, kaip Rusijos kariuomenė įsiveržė į Gruziją, o 2014 m. – į Ukrainą (Krymo aneksija, karas Donbase), pastebėjau, kad Vakarų Europos pilietis ne visada supranta, kas yra putinizmas. Jam Putinas kartais atrodo kaip Holivudo filmo personažas – toks „blogiukas“, kurio malonu nekęsti. Atrodo, kad jis yra tas, kuris pasisako prieš politinį korektiškumą, prieš Amerikos įtaką, prieš pasaulio „disneilendizaciją“, prieš (dar prieš atsirandant šiai sąvokai) wokeizmą, prieš homoseksualumą ir pan. Tai reiškia, kad Putinui dalis gyventojų, pavyzdžiui, Prancūzijoje, simpatizavo būtent dėl jo įvaizdžio.
Norėjau paaiškinti, kad šis įvaizdis yra tik įvaizdis. Už įvaizdžio slypi pasaulėžiūra ir ideologija. Ši ideologija ne visada yra logiška ar rimta, tačiau ji turi tam tikrus įsitikinimus ir kultūrines linijas, kurias Putinas pradėjo kurti nuo 2000-ųjų vidurio.
Pirmiausia tos linijos yra sovietinės kultūros palikimas. Idėja, kad gegužės 9-oji yra šventa data, kad Sovietų Sąjunga, o dabar Rusija, Putino nuomone, išgelbėjo pasaulį ir Europą, kuri lieka nedėkinga. Idėja apie saugumo tarnybų viršenybę prieš senąjį LKP CK ir prieš visas kitas institucijas. Sovietinis patriotizmas ir fantazija, kad sovietinis žmogus pasirengęs mirti už didžią idėją – kovojant prieš nacizmą ir fašizmą. Visa tai yra sovietizmas.
Antrasis komponentas yra konservatizmas. 2013 m. trečią kartą grįžęs į valdžią V. Putinas paskelbė konservatizmą oficialia Rusijos Federacijos ideologija. Tai reiškia, kad, kitaip nei „supuvę Vakarai“, Rusija nori puoselėti tradicines vertybes – prieš homoseksualumą, woke‘izmą, religijos atmetimą ir pan. Šiuo klausimu jis remiasi, pavyzdžiui, filosofu Ivanu Iljinu, kurį dažnai cituoja.
Trečiasis V. Putino ideologijos ramstis yra „rusų kelias“. Jis primena XIX a. pabaigos antrosios kartos slavofilizmą. Pavyzdžiui, Putinas dažnai cituoja Nikolajų Danilevskį, knygos „Rusija ir Europa“ autorių, kuris aiškina, kad tai dvi skirtingos civilizacijos, tarp kurių turėtų vykti rafinuota – galbūt net karinė – kova. Tokia yra ypatingo Rusijos vystymosi idėja.
Galiausiai, ketvirtasis elementas yra eurazizmas. Putinas turi omenyje XX a. pradžios Eurazijos filosofus, teigusius, kad Eurazijos žemynas iš esmės skiriasi nuo romanų-germanų pasaulio. Rusija, kaip centrinė jo dalis, turėtų atsigręžti į Rytus – Kiniją, Vidurinę Aziją – ir kurti naują Eurazijos pasaulį. Iš čia kilo idėja sukurti Eurazijos sąjungą. Tai, beje, yra viena iš priežasčių, kodėl V. Putinas 2014 m. užpuolė Ukrainą – ji atsisakė dalyvauti šiame „projekte“.
Taigi Putinas kūrė ideologiją. Jo patarėjai skaito įvairius autorius, jis pats juos cituoja. Ir aš, kaip filosofas, pradėjau tyrinėti šias putinizmo ištakas – ir pastebėjau, kad visi jo minimi autoriai vienaip ar kitaip remiasi dviem pagrindinėmis temomis: imperija ir karu. Būtent ant šių pamatų Putinas suformavo savo rusų kultūros idėją – išbraukdamas tuos, kurie jam netinka, ir rinkdamas tuos, kurie teigia, kad Rusija turėtų kariauti su Vakarais, nes turi kitokias vertybes. Iš tikrųjų tai ir matome šiandien.

Kiek laiko užtruko parašyti knygą „Inside the Mind of Vladimir Putin“ ir kaip rinkote informaciją jai?
Knygą parašiau gana greitai, nes jaučiau, kad turiu tai padaryti greitai. Parašiau ją po Krymo aneksijos. Kai kurie žmonės Prancūzijoje nesuprato Krymo aneksijos – jie nesuvokė, koks tai buvo nusižengimas, koks nusikaltimas tarptautinei teisei ir Ukrainos žmonėms. Norėjau kuo greičiau perduoti žinią, kad Putinas nėra pokštas, ne tik įvaizdis, ne žmogus ant arklio ar Džokeris iš Betmeno filmo. Tai labai pavojingas dabartinio pasaulio lyderis.
Metodas buvo labai paprastas: perskaičiau visas Rusijos prezidento kalbas, visus straipsnius ir interviu nuo 2000 m. iki dabar ir pradėjau studijuoti jo cituojamus šaltinius. Ir kaip paleontologas rekonstravau „dinozaurą“ – sudėliojau išsamų ideologijos vaizdą iš visų mąstytojų, slavofilų ir kitų, kuriuos jis cituoja.
Žinoma, jau seniai sekiau putinizmo raidą, bet pačią knygą parašiau per 2014 metus, kad galėčiau ją išleisti 2015 m. pradžioje. Man tai buvo socialinė ir intelektualinė užduotis – parodyti prancūzų visuomenei ir apskritai europiečiams, kad putinizmas, deja, yra rimtas dalykas, kad jis vystysis ir evoliucionuos.

Kaip D. Trumpo užsienio politikos pozicija daro įtaką Putino elgesiui dabartinio Rusijos pradėto karo prieš Ukrainą kontekste?
Na, visų pirma, žinoma, visi Trumpo pareiškimai nuo sausio mėnesio yra politinės ir ideologinės Putino pergalės. Kai Trumpas, D.J. Vance’as arba Rubio kaltina Ukrainą kovojant prieš Rusiją, kai D. Trumpas ir jo patarėjai pasiruošę sutikti su Krymo aneksija ir nemandagiai elgiasi su Ukrainos prezidentu Zelenskiu – visa tai yra Putino pergalės.
Taip tarptautinėje arenoje pasirodė vienas svarbiausių veikėjų, kurio kasdieniai pasisakymai neša Putinui simbolines, politines ir ideologines pergales. Tai labai baisu ir tai tęsiasi. Grįžęs po susitikimo Romos Šv. Petro bazilikoje D. Trumpas rašė, kad galbūt Putinas visą tą laiką jį apgaudinėjo. Ir, žinoma, Putinas visą tą laiką jį apgaudinėjo. Tačiau dabar D. Trumpas vėl grįžo prie savo ankstesnių teiginių – esą galbūt Putinas nori taikos ir pan.
Savo žurnale „Philosophie“ parašiau tekstą, kuriame pažymėjau, kad Trumpas yra Putino „legenda“. Putinas ilgai ir kantriai kūrė idealų lyderį Vakarams, Amerikai, kuris, be abejo, yra kvailesnis už patį Putiną, labiau nenuspėjamas ir chaotiškas, bet kuris iš tikrųjų vykdo tokią politiką, kokios nori Putinas. O Trumpas jį net mėgdžioja: jis irgi kovoja su woke‘izmu, jis irgi nori aneksuoti įvairias teritorijas.
Ir aš sakyčiau, kad Trumpas yra Putino „legenda“, tobula marionetė, kurią jis dėl savo pasaulėžiūros ir politinės įtakos pasaulio visuomenėms pagaliau susikūrė. Ir bijau, kad dabar Trumpas tiesiog suteikia Putinui viską, ko jis nori. Tai neabejotinai drama Ukrainai, tai drama visai Europai. Reikia, kad žmonės suvoktų, kas vyksta, ir pagalvotų, ką galima padaryti kovojant su šia D. Trumpo ir V. Putino „dovana“.

Ko tikitės iš būsimos Sacharovo konferencijos Vilniuje?
Pirmiausia, labai džiaugiuosi, kad būsiu Lietuvoje, nes Lietuva ir kitos šio regiono valstybės jau seniai suprato tai, kas vis dar dažnai nesuprantama Europos Vakaruose. Tai šalys, kurios aiškiai supranta, kas yra Rusijos grėsmė, ir žino, ką reiškia būti pasirengusiems gintis nuo Rusijos imperializmo. Be to, jau seniai nebuvau Lietuvoje.
Antra, man labai svarbu keistis nuomonėmis su kitais specialistais. Man tai nutinka gana retai: pagal profesiją esu intelektualaus žurnalo vyriausiasis redaktorius, ir nors kartais vykstu į komandiruotes – pavyzdžiui, neseniai dvi savaites praleidau Ukrainoje, buvau Gruzijoje ir Centrinės Azijos šalyse – nedažnai turiu galimybę praleisti kelias dienas tarp tarptautinių santykių specialistų, ypač dabartinės situacijos kontekste. Man tai labai įdomu.
Trečia, parašiau knygą „Naujieji disidentai“ ir esu įsitikinęs, kad buvę disidentai, kovoję prieš sovietų valdžią, deja, dažnai pamirštami. O juos reikėtų prisiminti. Reikia susitikti su tais, kurie dar gyvi, reikia apie juos kalbėti. Esu įsitikinęs, kad tie, kurie kovojo su sovietiniu autoritarizmu, suteikia stiprybės naujiesiems disidentams.
Todėl man ypatingai malonu dalyvauti konferencijoje, kurią globoja vieno svarbiausių disidentų Andrejaus Sacharovo vardas. Esu įsitikinęs, kad disidentizmo dvasia turi būti perduodama iš kartos į kartą.

Tarptautinė Sacharovo konferencija „Pulling back from the Abyss“ gegužės 21-22 dienomis vyks LDK Valdovų rūmuose. Renginys nemokamas, vyks anglų kalba, būtina registracija: https://sakharovconference.org/