Labai įdomus sutapimas – apie savanorystę rašyti tokią Lietuvai ypatingą dieną – Kovo 11-ąją. Man savanorystė – nebūtinai kažką naudingo nuveikti kokioje žmonių grupėje. Svarbu, kasdien stengtis padaryti nors kažką, kas vestų link gerumo gausinimo.
Kiek tos savanorystės mano mieste – Kretingoje?.. Manau, kad mažokai skaitau informacijos, kas vyksta mano mieste, bet tenka išgirsti iš žmonių, su kuriais bendrauju, kad vyksta daug gerų dalykų. Man geriau žinoma, ką nuveikia mokyklos, skatindamos mokinius atnešti maisto produktus prieš šventes. Žinau, kad moksleiviai važiuoja padirbėti švarinant aplinką ir daug panašių dalykų. Žinau, kad tai vyksta, bet Klaipėdoje, atrodo, viskas vyksta aktyviau.
Mano pačios patirtis savanorystės srityje nėra didelė. Tik iš mokyklos laiku. Prisimenu, kasmet tvarkydavome karių kapus. Ir net po kelis kartus. Mano vaikai visada dalyvauja švaros akcijose. Net neskatinami pernai su draugais išvalė nemažą dalį parkelio upeliuko. Aš visada stengdavausi kasmet atiduoti labdarai po kelis maišus rūbų ir daiktų. Juos pristatydavau bažnyčios labdaros valgyklėlėje. Niekada neatsisakydavau padėti pasiruošti mokyklos renginiams, o jei reikia – ir patalpą suremontuoti. Penkiuose darželiuose –mokyklose esu nutapiusi freskas. J. Pabrėžos gimnazijoje taip pat nutapiau freską relakso kabinete, kad mokytojai turėtų kur pailsėti. Dekoro elementais atnaujinau mokytojų kambarį. Kažkaip man papuldavo per Vaikų gynimo dieną sudalyvauti darželiuose ir mokyklose. Niekieno neprašoma tiesiog piešdavau vaikų portretus ir juos padovanodavau. Tai buvo tapusi kasmetinė tradicija. Dabar, kai vaikai jau paaugę ir pati esu labiau užimta konkrečiu darbu, ta tradicija tarsi nuplaukė. Tačiau, manau, kad neilgam.
Dirbdama šiuos darbus apie atlygį net negalvojau. Man tiesiog buvo malonu tai daryti…Labai daug darbų esu dariusi ir darau be atlygio. Man tai tarsi gyvenimo būdas. Kitaip neįsivaizduoju savęs. Gal todėl nedvejodama pasiryžau užauginti du vaikučius. kurie neteko mamos… Dabar jos jau užaugusios sveikos ir gražios merginos. Žinau, kad tai dariau iš pašaukimo.
Manau, kad tai irgi yra savanorystė. Nors labiausiai, mano manymu, savanorystė reikalinga slaugos ir senelių namuose. Kelis mėnesius man teko ten dirbti. Pamačiau jų gyvenimą. Norėjos bet kuo jiems padėti. Pabendraudavau su visais, kam būdavo įdomu, ką aš veikiu. Kadangi pačiai teko penkerius metus slaugyti savo mamą ir teko matyti, kokiose sąlygose gyvena neįgalūs žmonės ir kad net tokiose vietose sėkmingai gyvuoja korupcija, kai kurių darbuotojų aplaidumas, manau, kad jaunimo dalyvavimas šioje veikloje tikrai atneštų daug naudos, nes svarbiausia dvasinis komfortas bet kurio žmogaus, nes kiekvienas esame mūsų visuomenės dalelė. Kadangi ne visi tų įstaigų gyventojai turi giminių ar lankytojų, jiems labai reikalinga pagalba. Žinoma, be vieno kito neigiamo fakto, tuose namuose dirba daug atsidavusių žmonių, kuriems jaučiu didžiulę patirtį.
Manau, Lietuvoje būtina skatinti savanorystę. Pirmiausia, reikia daugiau informacijos apie vykstančius projektus ir jų naudą, reikia kuo daugiau informacijos, kad žmonės žinotų, kaip ir kada gali prisijungti prie savanorystės. Labai vertinu Andriaus Mamontovo veiklą „Nebijok kalbėti“. Tai, manau, labai opi ir svarbi tema – savižudybių skaičiumi Lietuva pirmauja Europoje. Kiek pamenu Andrius daug metų važinėjo po miestelius ir kaimus ir matydavau reportažus, ar tik foto, ir kokie laimingi šalia jo žmonės. Per jį sužinojau, kad vienai neįgaliai mergaitei reikalinga nors kokia pagalba, Andrius Mamontovas su ta mergyte užsiimdavo individualiai muzikuodamas. Aš nusiunčiau jai savo piešinių iš vaikams skirto albumo, kad galėtų atsispausdinti ir pasikabinti. Nesenai nusiunčiau ne tik jai, bet kiek galėjau ir kitiems Elektroninės knygos vaikams nuorodą. Veltui..tai mano sesers draugo darbas. Jis nuostabus žmogus – rengia susitikimus su vaikučiais, su jais muzikuoja, kuria filmuką, dainuoja, piešia. Tad aš šią informaciją paplatinau, kiek įmanoma plačiau ir gavau daug padėkų, kad daugelio įstaigų vaikai gali ta knygele ir naudotis, ir tuo pačiu mokytis.
Manau, valdžios pozicija savanorystės atžvilgiu turėtų būti labai konkreti ir aiški su konkrečių projektų finansavimu, pristatymu ir valdžios institucijoms ir žiniasklaidai, nes bet kokiam veiksmui vis tiek prireikia ir finansavimo. Kad ir paprasčiausio transporto problema. Manau, turėtų būti kažkokios atskiros institucijos, kurios turėtų konkrečius planus ir žinotų, ko būtent norima iš valdžios. Gal būt ir paskatinimai ar kažkokie paminėjimai tų žmonių ar organizacijų, kurios aktyviai dalyvavo viename ar kita projekte taip paskatintų daugelių mūsų piliečių susimąstyti, kad yra tarp mūsų labai daug gerų žmonių, kurie nėra abejingi savanorystei.
Aš esu įsitkinusi, kad Lietuvos jaunimas bręsta. Ir kasdien darosi dvasingesnis. Aš tuo tikiu. O geruose darbuose neturi reikšmės nei amžius, nei statusas – svarbu yra pats suvokimas, kad kiekvienas žmogus yra reikalingas ir kad kiekvienas gali labai daug padaryti, kad pasaulis taptų gražesnis, o žmonės laimingesni. Darbų yra daug, tik reikia kiekvienam nors kažkiek prisidėti.
Rosita Ambrozevičienė
