Keturi dešimtmečiai meno pasaulyje

„Kas mane įtraukė į meną?.. Net negaliu atsakyti, – išgirdęs klausimą, kokia buvo pradžių pradžia pasineriant į meno pasaulį, susimąsto menininkas iš Kazlų Rūdos Virgilijus Bespalovas. – Niekas manęs neįtraukė. Pats menas tarsi nuo seno manyje gyveno. Reikėjo tik atrasti tinkamą medžiagą jam išreikšti. Taip atsirado ieškojimai. Ir nesvarbu kur: poezijoje, tapyboje ar paprasčiausiai ruošiant valgį. Juk esmių esmė yra išraiška.“

Pradžių pradžia – poezija

Virgilijus Bespalovas gimė 1962 metų sausio 30 dieną Kėdainių rajono Montviliškio kaime, bet vaikystę praleido Sūduvos krašte – Marijampolės apskrities Užuoganų kaime, esančiame netoli Antanavo miestelio.

„Viskas prasidėjo nuo poezijos, – apie savo kūrybinio kelio pradžią pasakoja menininkas. – Poezijoje mane žavi tikrumas, išjaustas jausmas, o ne dirbtinai sudėliotas. Dabartinėje poezijoje daug grafomanijos. Pirmieji mokytojai, na. gal patarėjai, buvo Vytautas Venslova ir Robertas Keturakis. Teisingas žodis, objektyvus vertinimas. Ir neduok Dieve, būčiau atėjęs su tokia rašliava, kurią dabar skaitau leidiniuose, internetinėje erdvėje, būčiau gavęs plagijatoriaus, grafomano etiketę ir ilgam būtų užsidariusios redakcijų durys. Todėl stengėmės kurti, stengėmės kažką atrasti, nors ir keistą, bet savitą išsireiškimą. Tačiau ne viskas taip blogai, puikios poezijos daug… Visa poezija gimsta iš meilės, kaip ir visas menas. Meilė – galingas variklis. Ankstyvojoje savo poezijoje buvau šiek tiek pesimistiškas. Net nežinau kodėl. Šiaip jau vaikystėje buvau sportininkas ir neblogas. Lengvoji atletika. Ir mokyklą baigiau turėdamas pirmą atskirį. Įvairiose bėgimo rungtyse buvau prizininkas. Dėmesio netrūko, nei mokykloje nei už jos ribų. Gal kaip dabar madinga sakyti, buvau toks lyrinis personažas. Bet kas ten buvo ir kaip, tai jau praeitis ir jinai mane išmokė siekti tikslo.“
Pirmuosius eilėraščius Virgilijus publikavo 1982 metais tuometinėje „Kauno tiesoje“. Vėliau – kituose laikraščiuose. „Iki 1991 metų laikraščiuose paskelbiau 25 savo kūrinius, – pasakoja menininkas. – 1991 metais mano poeziją jau publikavo Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos žurnalas „Keturi vėjai“. Tačiau 1992 metais visam dešimtmečiui atsisveikinau su poezija ir pasinėriau į keramikos pasaulį.“

2013 metais Virgilijus Bespalovas išleidžia pirmą poezijos knygą „Voverė driežo uodega“. „Išleisti pirmąją knygutę padėjo Seimo narys Juozas Oleka. Malonu, kad kažkas atkreipia dėmesį į tave kaip kūrėją“, – sako pašnekovas.

Šiandien Virgilijus jau yra išleidęs tris personaline poezijos knygas ir laukia netrukus pasirodant ketvirtos. Jo poezija skelbta keturiolikoje almanachų

Trečia Virgilijaus Bespalovo poezijos knygutė

Nuo 2014 m. jis yra Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narys.

2016 metais tapo Joniškyje vykusio poezijos konkurso „Balto balandžio sugrįžimas“ laureatų.

Poezijos pavasaris Kačerginėje

Kūrėjas mielai dalyvauja poezijos vakaruose, vykstančiuose įvairiuose Lietuvos regionuose. „Per septynerius metus dalyvavau tikriausiai arti 40 poezijos renginių. Dalį jų pats organizavau, bet mielai vykstu ir į kitų organizuojamus renginius. Ir kiekvienas jų įdomus ir reikšmingas naujomis pažintimis ir potyriais“, – spūdžiais dalijasi kūrėjas.

Antroji meilė – keramika

Pasak pašnekovo, pirmieji keramikos bandymai, prasidėję 1983 metais, kurį laiką tik įsiterpdavo tarp poezijos eilučių. Tikrą perversmą kūryboje sukėlė 1989 metų Vilniuje, Kalvarijos turguje vykusi Kaziuko mugė. „Tada atsivėrė naujos erdvės“, – sako Virgilijus.

Ir poezija, kelerius metus dar bandžiusi konkuruoti su keramika, 1992 metais kuriam laikui nutilsta. Virgilijus pasineria į molio magiją. „2004 metais atvykau į Kazlų Rūdą. Savo vaikystės miestelyje – Antanave – surengiu savo pirmąją keramikos parodą „Žuvies ženkle“. O nuo 2009 metų įsisuka meno maratonas: mugės, renginiai, parodos. Jos vyksta ne tik Lietuvoje, kur jo darbai buvo eksponuojami įvairiuose miestuose ir miesteliuose, bet ir kitose šalyse: Olandijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Latvijoje. Labiausiai įsidėmėjo 2011 metais Viduramžių mugė Olecko (Lenkija) 2017 metais Slovakijoje, Kežmaroke vykusi Europos amatų rankų darbų mugė“, – pasakoja V. Bespalovas.

Pasiteiravus, kas jam yra keramika: verslas ar menas, Virgilijus turi savo tiesą: „Menai nėra verslas ir negali būti…. Galima užsidirbti maistui, bet tai ne verslas. Menas man gyvenimo būdas.“

Kaip teigia menininkas, keramikos esmė – meistro pasinėrimas į tai, ką jis daro. „Aš nei žiedžiu, nei lieju iš formų. Be jokio mechaninio įrankio prisilietimo sukuriu savo sumanytą kūrinį. Kūrybai naudoju du išraiškos būdus. Pirmasis būdas – lipdau iš išploto molio blyno. Per daugel metų atradau savo molio junginius. Kai ėmiausi molio, nebuvo nei kompiuterių, nei mados, kad meistrai mokytų. Ir lipdymas rankomis nebuvo madingas. Tačiau pradžia buvo įspūdinga. Net Kauno dailės akademijos studentai domėjosi, kaip padarytas vienas ar kitas junginys. Noras buvo toks didelis, kad peraugo tuometines galimybes. Su laiku tobulėjo įgūdžiai, viskas stojosi į savo vietas. Metams bėgant tapau tikras profesionalas ir tai galiu teigti su pasididžiavimu. Net prie smulkiausios detalės priėjau pats, be jokio mokytojo ar dėstytojo pagalbos. Pats sau buvau mokytojas. Viskas praktiškai išbandyta. Besimokant buvo visokių juokingų nutikimų. Dabar net mokyklose yra keramikos būreliai ir net pradinukai apie keramiką nemažai žino. Bet mano pradžia buvo tokia. Viską reikėjo pačiam suprasti ir atrasti. Kalbu apie techninius dalykus. Na, o kūrybos niekas neišmokys. Ją arba turi, arba ne. Nesigiriant, man net žiūrėti į kitų darbus nereikėjo. Sėsdavau prie stalo ir šimtai idėjų. Čia kaip poezijoje, neskaičiau kitų eilėraščių, kad neatsikartotų svetimi žodžių junginiai. Visą savo kūrybą sulipdžiau iš gabalėlių, kaip mozaiką. Ir gavosi ornamentas, – apie savo kūrybinį kelią pasakoja menininkas. – Glazūrą ant molio dedu teptuku, lašas po lašo. Su glazūromis taip pat eksperimentuoju. Kartais jas ir pats pasidarau. Nenusakomas malonumas, kai pavyksta sukurti tai, ką matei savo vaizduotėje. Būna ir mielų ir atsitiktinumų, nes menas kartais nenuspėjamas. Kūrybinis smūgis gerai, bet pakoreguoja techniniai dalykai. Niekada neleidžiu sau dirbti per prievartą. Tai neduoda rezultatų. Šviesi galva, pailsėję kūnas ir rankos pirmas žingsnis gero rezultato link.“

Edukacija Liubavo laisvalaikio salėje. Lipdomos Užgavėnių kaukės.

Penkios mūzos viename

Virgilijus Bespalovas pajuokauja, kad į jo gyvenimą įsisuko penkios mūzos. Tad be poezijos ir keramikos, jo namuose jau senokai apsigyveno tapybos mūza. „Mano tapyboje vyrauja abstrakcija… spalvos, šviesa…Atvirutinė tapyba man neįdomi. Tam yra fotoaparatai. Menas, kuris išaugęs iš menininko sielos, yra gyvas, o sukurtas pagal formatą, kad ir koks tobulas, yra negyvas“, – svarsto pašnekovas.

Dar viena Virgilijaus mėgstama sritis – fotografija. 2009 metais jis surengia pirmąją fotografijos parodą „Žolės neraviu“. Per trejus metus jo nuotraukos eksponuotos devyniose parodose.

„Dar rašau dainas. Pats parašau jų tekstus, sukuriu muziką. Vaikystėje grojau septinstyge gitara. Po to iš klausos išmokau groti ir šešiastyge. Prisipažinsiu, akordų nežinau, viskas iš klausos“, – pasakoja Virgilijus.

Laimei užtenka smulkmenų

Apie Virgilijaus Bespalovo kūrybą yra parašytas ne vienas straipsnis, sukurtas ne vienas filmas.
Apie jo kūrybą 2009 metas Marijampolės televizija sukūrė dokumentinį filmą.
Antrą dokumentinį filmą apie Virgilijaus kūrybą sukuria Kauno televizija 2017 metais. „Niekada nesuabejoju tuo, ką darau, ir gerbiu visas manyje gyvenančias mūzas. Paklaustas apie pasiekimus galiu atsakyti, kad vis dar mokausi“, – kalba menininkas. O paklaustas, ar jis yra laimingas susimąsto: „Laimė toks dalykas, kad gali būti laimingas ir kasdieniniuose reikaluose. Tarkim, kad ir pjaudamas žolę. Laimė vidinė būsena. Nežinau kaip ieškoti tos laimės. Man tai labai abstraktu… Aš laimingas, kad mano draugai laimingi, kad kūryboje jiems sekasi… Daug smulkių dalykų, miniatiūrų, šešėlių, atspalvių, pustonių …Kartais net visas esamas chaosas sukuria laimės pojūtį, pasijunti laimingas, kad esi gyvas. Mano gyvenime visos mažos smulkmenos sukuria laimę.“

Iš Virgilijaus archyvų: