Kelionė per muzikos bangas su Wiktoria Wizner

Wiktoria Wizner. Asmeninio albumo nuotr.

Lapkričio 14 d. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras publikai pristatys ypatingą muzikinę patirtį – solistės Wiktorios Wizner (mecosopranas) rečitalį „Jūros sonetai“.

Lenkų operos solistė, nuo 2024 m. rudens dirbanti KVMT trupėje, jau spėjo sukurti reikšmingus vaidmenis: Ragana A. Dvořáko operoje „Undinė“, Bušė E. Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“, Fruma Sorė miuzikle „Smuikininkas ant stogo“, Vienaakė Senė B. Kutavičiaus operoje „Lokys“ ir kt. Klaipėdos festivalio R. Wagnerio „Lohengrine“ Wiktorija atliko Ortrūdos vaidmenį.

Šiame interviu solistė atskleidžia, kaip gimė rečitalio idėja, kaip ji ruošiasi kiekvienai dainai bei ką norėtų, kad klausytojai patirtų šios muzikinės kelionės metu – nuo romantiškos Baltijos pakrantės iki poetiško jūros metaforų pasaulio.

Kas jus įkvėpė sukurti rečitalį, kurio tema – jūra?

Aš kilusi iš Koszalino, Lenkijos miesto prie jūros, ir Baltijos jūros artumas visada buvo svarbi mano gyvenimo dalis.

Mano pirmasis solo pasirodymas kaip operos solistės įvyko Baltijos operos teatre Gdanske, svarbiausiame Lenkijos uostamiestyje. Studijavau Glazge (Škotija), dar viename mieste, kurį formavo jūros artumas ir jūrinė istorija.

O šiandien gyvenu ir dirbu nuostabiame Klaipėdos mieste – Lietuvoje, kur jūros buvimas lemia miesto charakterį.

Net Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro didžioji salė – „Jūra“, o mano rečitalis vyks mažojoje salėje – „Marios“. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi turėdama ryšį su jūra.

Baltijos paplūdimiai visada man buvo artimi. Tai, kad mano gyvenimas tarsi sukasi aplink Baltijos jūrą, simboliška ir labai asmeniška. Nuo vaikystės mane žavėjo šiaurės pakrantės romantika – jos laukinė gamta ir grožis susipynę su neramių bangų pavojais. Mėgdavau klausytis žvejų dainų ir stebėti spalvingus laivus, mėgautis smėlio peizažais.

Šiandien tarp repeticijų dažnai plaukiu keltu į Kuršių neriją, į Smiltynę, ir vaikštau pajūriu. Plati bekraštė Baltijos jūra, išsibarsčiusios kriauklės ir vėjo išpučiamos kopos padeda susikaupti, pailsėti ir semtis įkvėpimo naujiems kūrybiniams projektams. Negaliu įsivaizduoti savęs toli nuo jūros; ji tapo mano gyvenimo dalimi. Esu įsitikinusi, kad daugybė menininkų kūrė klausydamiesi bangų mūšos.

Nevaldoma ir nuolat kintanti jūra tarsi atspindi mano vidines būsenas. Žmonės dažnai apibūdindavo mane kaip „laisvą“ menininkę – anksčiau nežinojau, ar tai pagyrimas, bet dabar manau, kad tai buvo didžiausias komplimentas, kurį galėjau gauti.

Kaip apibūdintumėte Edwardo Elgaro ir Rogero Quilterio kūrinius, kurie skambės rečitalyje?

Manau, kad Edwardas Elgaras puikiai perprato mecosoprano balsą ir jo esmę. Tai puikiai matyti jo dainų cikle: jis leidžia atlikėjui tyrinėti visą savo „instrumento“ gilumą ir diapazoną, atskleidžiant spalvų įvairovę, kurios galbūt net nežinojai egzistuojant.

Šį ciklą daro ypatingu gebėjimas kalbėti apie daugybę dalykų vienu metu: jūrą, gamtą, emocijas ir poeziją – visa tai puikiai sukomponuotoje muzikoje.

Iš pradžių ciklas buvo parašytas simfoniniam orkestrui, tačiau mums atliekant jis įgauna naują gyvenimą jautrios nuostabaus pianisto Milo Longo interpretacijos dėka.

Šis ciklas nėra realistiškas jūros vaizdavimas, tai greičiau poetinė meditacija apie ją – jūra kaip gyvenimo, ilgesio, dvasingumo, gamtos galios ir laiko tėkmės metafora.

Šioje muzikoje jūra tampa tiek elementaria jėga, tiek sielos veidrodžiu, atspindinčiu emocines būsenas – kartais ji motina ir prieglobstis, kartais laukinė ir nenuspėjama jėga. Ji simbolizuoja begalybę ir laisvę, bet kartu ir melancholiją bei nepasiekiamą geismą.

Vienai dainai net panaudotas Elgaro žmonos sukurtas tekstas, o tai suteikia kūriniui asmeniškumo.

Šioje muzikoje jūra tampa tiek elementaria jėga, tiek sielos veidrodžiu, atspindinčiu emocines būsenas – kartais ji motina ir prieglobstis, kartais laukinė ir nenuspėjama jėga. Ji simbolizuoja begalybę ir laisvę, bet kartu ir melancholiją bei nepasiekiamą geismą.

Elgaras leidžia patirti tą išskirtinai anglišką subtilumą ir spalvas harmonijose ir tekstūrose. Balsas čia nėra solistas, stovintis atskirai nuo fortepijono, jis tampa integralia kraštovaizdžio dalimi, dar vienu instrumentu šioje išraiškingoje muzikinėje jūros scenoje.

Rogero Quilterio muzika, priešingai, kalba intymesniu balsu. Jo kūriniai labai asmeniški, jie pasakoja apie pažeidžiamumą, švelnumą ir trapų grožį, kuris man ypač artimas. Elgaro pasaulis yra simfoninis ir platus, o Quilterio – introspektyvus ir subtilus.

Jo dainos iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti paprastos, tačiau jos reikalauja didžiulio susikaupimo ir valdymo. Mecosopranui jos tiek iššūkis, tiek dovana: žemesnis registras leidžia tekstui atsiskleisti su šiluma ir gilumu, o melodijos paprastumas nepalieka vietos menkai iliuzijai – tik tiesai.

Kartu Elgaras ir Quilteris kuria du kontrastingus, bet vienas kitą papildančius anglų dainos portretus. Vienas tarsi žiūri į išorę – į jūros platybes ir žmogaus dvasią; kitas – į vidų, į širdį ir jos tylų apmąstymą.

Gal jaučiate ypatingą ryšį su anglų meninės dainos repertuaru? Kaip šis programos pasirinkimas dera su jūsų menine kelione?

Jaučiu labai stiprų asmeninį ryšį su šiuo repertuaru. Šie kūriniai nebuvo ypač žinomi Lenkijoje, kai pradėjau savo muzikinį kelią.

Artėjant mano magistrantūros studijų pabaigai, nuostabi mano profesorė Beata Gramza pasiūlė man gilintis į britų vokalinę muziką. Ji supažindino mane su Rogero Quilterio daina „Prie fontano“ (By a Fountain Side) ir ji iš karto užkariavo mano širdį.

Kuo daugiau atradau Quilterio kūrinių, tuo labiau supratau, kiek daug jis jų parašė – visi pažymėti nepaprasta romantizmo nuojauta, lengvumu, persipynusiu su gilia nostalgija. Likau sužavėta ne tik jo muzika, bet ir jo pasauliu, tiek, kad savo baigiamajame rečitalyje įtraukiau jo ciklą ir parašiau magistro darbą apie jo dainas, siekdama jas padaryti prieinamesnes Lenkijos auditorijai, verčiant ir interpretuojant dažnai archaizmu alsuojančius anglų tekstus.

Nuo tada Quilterio kūriniai man yra labai brangūs. Persikėlusi į Jungtinę Karalystę turėjau galimybę atrasti dar daugiau turtingo ir nuostabaus britų kompozitorių repertuaro.

Draugo dėka pirmą kartą susidūriau su Elgaro „Jūros paveikslėliais“ (Sea Pictures): jis paklausė, ar norėčiau išmokti šį kūrinį ir atlikti su Edinburgo orkestru.

Kai tik pirmą kartą jį išgirdau, supratau, kad mano širdis priklauso Elgarui amžinai. Buvau visiškai sužavėta jo muzikos gilumo ir lyrizmo.

Turiu daug britų kompozitorių kūrinių, kuriuos labai mėgstu dainuoti ir noriu dalintis jais su klausytojais visame pasaulyje. Didžioji dalis šio repertuaro vis dar išlieka gana nežinoma Europoje, o gaila…

Tikiuosi padėti tai pakeisti, parodyti, kokia turtinga ir jaudinanti yra ši muzika. Be to, pats anglų kalbos pasirinkimas suteikia tam tikrą prieinamumą: tai kalba, kuri šiandien pažįstama daugeliui klausytojų, leidžianti jiems tiesiogiai susijungti su šių dainų poezija ir emocija.

Gal galėtumėte papasakoti apie pasiruošimą šiam rečitaliui?

Daugumą šių dainų esu atlikusi anksčiau, tačiau antroje rečitalio dalyje įtraukiau keletą naujų kūrinių, kad papildyčiau jūrinę temą.

Anglų kalba man labai artima – augau ją vartodama su vienu iš tėvų, o vėliau studijos ir darbas Jungtinėje Karalystėje padėjo geriau suprasti jos meninius niuansus.

Mėgstu skaityti anglų poeziją originalo kalba, nes vertimai niekada nepajėgia perteikti tikro žodžių skambesio ir galios. Kruopščiai ruošiuosi, nagrinėdama archajiškus posakius ar istorinius tarimo ypatumus.

Šioje kelionėje man labai svarbus koncertmeisteris Milo Longo – jis intuityviai supranta mano muzikines intencijas ir įneša savo idėjų. Šis rečitalis yra mūsų bendro darbo, muzikinio dialogo ir meninės partnerystės rezultatas.

Ką norėtumėte, kad žiūrovai pajustų ar išsineštų iš šio rečitalio – „muzikinės kelionės per jūrą“?

Norėčiau, kad žiūrovai pajustų, jog mes visi esame jūros žmonės, kad jūra paliečia kiekvieno mūsų gyvenimą tiek matomais, tiek nematomais būdais, o jos įtaka gali pasireikšti pačiomis įvairiausiomis formomis.

Su šiomis dainomis keliausime per labai skirtingus „jausmų vandenis“: nuo švelnios jūros lopšinės iki perlų ir koralų stebuklų, paslėptų vandenyno dugne; nuo jūrininkų ir žvejų kovos su stichijomis iki meilės švelnumo, ilgesio poezijos ir pasakiškos jūros grožio.

Tikiu, kad kiekvienas ras dalelę savęs bent vienoje iš šių dainų arba galbūt atras kažką naujo.

Jūra primena, kad nesvarbu, iš kur mes kilę – mes esame tarpusavyje susiję. Nesvarbu, ar tai Baltijos pilkos bangos, ar Airijos jūros gilumas, ar Viduržemio šiltas turkio spalvos vanduo – jausmas, kurį ji sukelia, yra universalus: nuostabos ir bendrystės jausmas.

Žaneta Skersytė