Kelionė Kazimiero Jauniaus gyvenimo keliu

Vieni, keliaudami per pasaulį, palieką ryškų per šimtmečius išliekančius pėdsakus. Apie juos rašomos knygos, kuriami filmai, statomi paminklai. Kitų atminimą užkloja laiko dulkės, iš po kurių bėgant metams vis sunkiau pamatyti nuveiktus darbus, suvokti jų tikrąją vertę. Panašus likimas ištiko ir kalbininką, kunigą, profesorių Kazimierą Jaunių. Šiek tiek straipsnių, gimtoji sodybvietė Lembo kaime, keli kuklūs eksponatai sodyboje esančioje klėtelėje.

Pokalbyje su Lietuvos istorijos instituto XIX amžiaus istorijos skyriaus mokslo darbuotoja dr. Vilma Žaltauskaite Kazimiero Jauniaus asmenybę skleidėme ne tik išaiškintais faktais, bet ir įvertinant XIX–XX a. pradžios Lietuvos istorines, kultūrines aplinkybes, kurios galėjo turėti įtakos jo gyvenimui.

Kunigystė: apsisprendimas ar galimybių pasekmė?

„Kazimieras Jaunius yra XIX amžiauspo 1863 m. sukilimo dvasininkas ir vienas iš pirmųjų įstojusių į Žemaičių (Telšių) kunigų seminariją, kuri jau buvo perkelta į Kauną. Besimokančiųjų priėmimas į seminariją prasidėjo 1870 metais, o jis įstojo 1871 metais,– Kazimiero Jauniaus gyvenimo svarbiausius faktus apžvelgia istorikė dr. Vilma Žaltauskaitė. – Ar jis tarp stojančiųjų buvo kuo ypatingas?  Nuo daugelio kitų jis skyrėsi tuo, kad buvo baigęs gimnaziją. Jis buvo baigęs septynias klases Kauno gubernijos gimnazijoje. Su tokiu išsilavinimu tada į kunigų seminariją stodavo labai nedaug jaunuolių, nes priimdavo ir po keturių gimnazijos klasių.

Kitas, man į akis kritęs dalykas – Jaunius gimė 1849 metais, o į seminariją stojo 1871-aisiais. Taigi jis stojo jau brandesnio amžiaus. Tuomet daugelis jaunuolių į kunigų seminariją stodavo sulaukę 17–19 metų. Jaunius stojo jau būdamas 22-jų, tad, galime sakyti, labiau apsisprendęs.

Kita vertus, tuometinėje Lietuvoje, siekiantiems aukštesnio išsilavinimo, nelabai ir buvo kur stoti. Arba kunigų seminarija, arba studijos kituose imperijos miestuose. Taigi Kazimieras Jaunius tuo metu buvo ir tipiškas, ir netipiškas“.

Šventimų paslaptis

Kaip teigia istorikė, XIX a. besimokantiems seminarijoje šventimai būdavo suteikiami ne iš karto, o pamečiui. Vienais metais seminaristui suteikdavo vienus, kitais metais – kitus šventimus. „Kazimierui Jauniui visi šventimai buvo suteikti 1875 metais per lapkričio mėnesį. Nuo tonzūros iki kunigystės. Kodėl jam nebuvo suteikti visi šventimai kartu su kitais bendramoksliais, lieka klausimas. Ar buvo abejojama jo pašaukimu, ar jis jau seminarijoje buvo labai originalus,– pastebėjimais dalijasi istorikė.–  Kita vertus, kad jis buvo išsiskirianti asmenybė, rodo ir tai, kad seminarijos vadovybė jį, dar nebaigusį seminarijos, po pirmo ar antro kurso, bandė išsiųsti į Romos katalikų dvasinę akademiją Sankt Peterburge. Tačiau pasaulietinė valdžia užprotestavo. Tai rodo, kad jo žinių lygis buvo aukštas, leidžiantis mokytis akademijoje. Tada jis neturėjo jokių šventimų, nors visi jie ir nebuvo privalomi siunčiant į akademiją“.

Pasak dr. Vilmos Žaltauskaitės, klausimų kelia ir jo išvykimo studijuoti į Romos katalikų dvasinę akademiją Sankt Peterburge laikas.  „Akademijos dokumentai rodo, kad jis ten mokėsi nuo 1875 metų, bet šventimus gavo Kaune tų pačių metų lapkričio mėnesį. Vadinasi, jis į Sankt Peterburgą galėjo išvažiuoti pačioje 1875 metų pabaigoje arba turėjo grįžti į Kauną šventimams gauti, – svarsto mokslininkė.– Tačiau nėra duomenų, rodančių, kad jis būtų važinėjęsis iš Sankt Peterburgo į Kauną ir iš Kauno į Sankt Peterburgą.  Kai bažnytinė valdžia, suderinusi su pasaulietine,siųsdavo iždo išlaikomus studentus, jiems kelionės nekainuodavo. Viskas būdavo apmokama iš iždo. Manau, kad Kazimieras Jaunius ir buvo iždo išlaikomas studentas“.

Neatskleista disertacijos tema

„Kazimieras Jaunius buvo teologijos mokslų kandidatas, bet neradau, kokia buvo jo disertacijos tema, – išsiaiškintais faktais dalijasi istorikė. – 1879 metais jis baigė akademiją. Iš tų metų iki mūsų dienų išlikusi nuotrauka, kurioje jis sėdi apsisiautęs togą. Į togos atlapą yra įsisegęs ženklą, rodantį, kad jis yra teologijos mokslo kandidatas.  Iš to, kad baigęs mokslus jis buvo sugrąžintas į Kauną, rodo, kad Romos katalikų dvasinėje akademijoje Sankt Peterburge, o ir savo vyskupijoje, jis buvo gerai vertinamas. Tuo metu ne kiekvienas teologijos magistras arba kandidatas gaudavo tokį paskyrimą. Labai dažnai studijas baigę dvasininkai gaudavo vietą – vikaro tarnystę – nedidelėje parapijoje kokiame mažame miestelyje. Kaunas tuo metu buvo vyskupijos centras.  Be to, atvykęs į Kauną jis gimnazijoje dėstė tikybą. Tai dvasininkui užtikrindavo gana dideles pastovias pajamas. Šiaip tikybos dėstymas kokioje kaimo vadinamojoje „liaudies mokyklėlėje“ buvo neapmokamas oficialiai. Kiek aukų surinkdavo, tiek ir gaudavo. Dėstantiems tikybą gimnazijoje ar progimnazijoje būdavo mokamas atlyginimas. Po kelerių metų Kazimieras Jaunius buvo pakviestas dėstyti ir į kunigų seminariją. Tai nemenkas jo įvertinimas. Vėliau jis buvo paskirtas vyskupo sekretoriumi. Mečislovas Leonardas Paliulionis vyskupu tapo 1883 metų pavasarį.  Tais metais pagal Popiežiaus Leono XIII ir imperijos susitarimą buvo paskirti nauji vyskupai. Matyt, Paliulionis žinojo Kazimiero Jauniaus akademinį išprusimą ir pasikvietė jį į savo pagalbininku“.

Lietuvių kalba domino kaip mokslo objektas

„Išlikusiuose  Dambrausko prisiminimuose teigiama, kad Kazimieras Jaunius nebuvo kruopštus sekretorius. Vėliau jis buvo sugrąžintas dėstytoju į kunigų seminariją. Iki 1892 metų jis dėstė seminarijoje ir dėstė ne vieną dalyką. Tarp jų – ir lietuvių kalbą.Tuomet Kauno kunigų seminarijoje pasaulietinė valdžia leido pamokslų sakymo meną – homiletika – dėstyti ir lietuvių kalba. Niekur kitur, vadinamajame Šiaurės vakarų krašte, lietuvių kalba nebuvo dėstoma, tik šioje seminarijoje.  Kazimieras Jaunius buvo vienintelis dėstytojas mokęs pamokslų sakymo meno lietuvių kalba ir per šią veiklą jis ir atsiskleidžia kaip lietuvių kalbos tyrinėtojas, – pasakoja Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoja dr. Vilma Žaltauskaitė. – Tačiau iš esamų šaltinių apie Kazimiero Jauniaus gyvenimą ir veiklą supratau, kad jam nebuvo svarbus lietuvių tautinis judėjimas. Jam lietuvių kalba buvo įdomi kaip mokslo objektas. Ir tam jis skyrė daug dėmesio, tuo sužavėdamas jaunus klierikus, kuriems lietuvių kalba buvo svarbi kaip tautinio atgimimo, tautinio judėjimo dalis. Visas lietuvių tautinis judėjimas buvo paremtas lietuvių kalbos išskirtinumo samprata, teisių jai viešajame gyvenime paieška ir teigimu. Juk tai buvo spaudos lietuviškais rašmenimis draudimo laikas, kurį valdžia įvedė 1864/1865 metais“.

Gyvenimo skersvėjuose

„Nesu psichologė, bet skaitant atsiminimus apie dvasininką Kazimierą Jaunių susidaro įspūdis, kad tai buvo sudėtinga psichologiniu požiūriu asmenybė. Jo vėlavimas į šv.  Mišias, nebendravimas su studentais, uždarumas“, – svarsto mokslininkė.

Teigiama, kad kilus nesutarimams Kaune, Kazimieras Jaunius pasiprašė perkeliamas į Mogiliavo arkivyskupiją ir 1892 metais išvyksta į Kazanę. „Akademiniu požiūriu tai nebuvo prastas sprendimas. Kazanė buvo universitetinis miestas, kuriame mokslui atsidavęs Kazimieras Jaunius galėjo labiau atsiskleisti kaip kalbos tyrėjas. Tačiau katalikų kunigui Kazanė buvo užkampių užkampis ir vargų vargo vieta. Į Kazanę po 1863-iųjų sukilimodvasininkai buvo ir tremiami, o tame krašte katalikų buvo nedaug, todėl katalikų kunigui išgyventi buvo labai sunku. Minima, kad klebonas iš parapijos gaudavo 50 rublių, o vikaras 30 rublių. Žemaitijos vyskupijoje pačios žemiausios klasės kunigas, o klasių buvo penkios, per metus gaudavo 230 rublių oficialų atlyginimą. Ir dar būdavo parapijiečių aukos už patarnavimus, šv. Mišių aukos. Dvasininko pajamos buvo pakankamai didelės. Jaunius Kazanėje, kaip ir visi kiti dvasininkai, kurie ten buvo ištremti,skurdo. Manau, Kazanė jam psichologiškai visiškai nepadėjo. Netgi priešingai. Ir nereikia stebėtis, kad ten gyvendamas jis pakriko. Be to, tuo metu psichinės ligos dvasininkams nebuvo naujiena. Ne vienas klierikasdėl to nebuvo įšventintas ir ne vienas kunigassu tuo susidūrė, kartais net buvo uždaromas į vienuolyną priežiūrai ir poilsiui. Toje kartoje galima aptikti ne vieną dvasininką su panašia biografija,– skaudžią Kazimiero Jauniaus gyvenimo etapą apžvelgia dr. Vilma Žaltauskaitė. – Kad vėliau jis buvo pakviestas į Sankt Peterburgo Romos katalikų dvasinę akademiją, o dar vėliau bendravo su Kazimieru Būga, turbūt tai buvo jo akademinio darbo viršūnė. Po kelerių metų jis buvo priverstas iš akademijos išeiti. Bandė glaustis Sankt Peterburge, bet kaip dvasininkas jis vėl neturėjo pajamų. Ir vėl jis pasmerktas skurdo daliai. Gyvenimas skurde ir dar dideliame mieste neprisidėjo prie jo sveikatos. Kol tu eini kunigo tarnystės pareigas, tu esi išlaikomas, bet kai prarandi tarnystės pareigas – atsiveria skurdas. Tačiau Jauniui, kaip galima spręsti iš įvairių išlikusių ir surastų šaltinių, dvasininko tarnystė nebuvo svarbiausiu gyvenimo užsiėmimu. Kazimieras Jaunius rinkosi mokslininko kelią. Deja, tais laikais mokslinė veikla dvasininkui nebuvo privalumas, juo labiau, kad ne visi vertino jo tyrimų objektą“.

Primename, kad iki balandžio 30 d. 24 val. laukiame idėjų, kaip atgaivinti Lembo kaime, Šilalės rajonas.

Karolina Baltmiškė

Nuotr. iš Vikipedijos