„Jei planuojate rengti paramos Švento Pranciškaus onkologijos centrui renginius, nepamirškite mūsų. Mielai prisidėsime“, – prieš kelias dienas gavau Šiaulių „Juventos“ progimnazijos, dalyvavusios savanorystę skatinančioje programoje „Tu ir aš – kartu mes galia“, mokytojos Jūratės Ančerevičiūtės laišką, kuris ir paskatino pasikalbėti su Švento Pranciškaus onkologijos centro direktore Aldona Kerpyte. Su direktore kalbasi Genovaitė Paulikaitė
–Prieš metus interneto svetainei www.manokrastas.lt parengėme pirmąją publikaciją apie Švento Pranciškaus onkologijos centrą. Kas per tuos metus pasikeitė?
–Per tą laiką nuveikėme labai daug darbų. Jau beveik baigtas statyti Šv. Pranciškaus onkologijos dienos centras – Informacijos ir meno terapijos centras. Kovo mėnesį bus baigta statyba, bet dar keletą mėnesių vyks centro parengimas darbui, baldų, techninės įrangos įsigijimas ir t.t. Lankytojams centrą atversime pavasarį – gegužės mėnesį, kai vyks ir tradicinė mūsų gražioji paramos akcija „Vilties bėgimas 2013“ Klaipėdoje.
Nuveikėme daug darbų, kad šiais metais pradėtume ir antrosios centro dalies statybą. Šiame pastate atvykę ligoniai su artimaisiais galės apsigyventi keletą dienų ir gauti pagalbą, pailsėti po sunkaus gydymo ar artimojo netekties. 2014m. pastačius šią centro dalį, bus pastatytas visas centras, pirmasis tokios veiklos centras ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos valstybėse.
Praėjusiais metais įvyko daug paramos akcijų, renginių, pristatančių Šv. Pranciškaus onkologijos centrą. Akcijas organizavo savanoriai, ypač pasižymėjo moksleiviai, rengdami akcijas savo mokyklose, miestuose: Klaipėdoje, Kaune, Jurbarke, Nidoje, Mažeikiuose, Radviliškyje, Skuode, Šiauliuose, Telšiuose, Plungėje, Kretingoje, kt. Lietuvos miestuose, kaimuose. Džiugu, kad centro veikla ir pagalba Lietuvos žmonėms rūpinasi mūsų išeiviai lietuviai Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje, Australijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Esame visiems dėkingi už vienybę, supratimą, pagalbą ir paramą.
–Dažnai pradėjus kalbėti apie Švento Pranciškaus onkologijos centrą tenka išgirsti klausimą: ką jis darys. Tad dar kartą priminkime centro planuojamą veiklą.
–Dažnai žmogus, išgirdęs vėžio diagnozę, pasimeta, išsigąsta, suserga depresija, tiesiog nežino, kaip išgyventi šį laikotarpį. Labai dažnai žmonės galvoja apie mirtį, išgyvena vienatvę ir nerimą dėl savo ateities. Mes lauksime tokių žmonių ir jų artimųjų, kurie kartu patiria sunkumus su savo ligoniu, kad padėtume išgyventi „kelionę su vėžiu“. Čia dirbs savanoriai, jau išgyvenę šią ligą, įveikę sunkumus, kurie pasidalins savo patirtimi ir padės kitiems. Centre dirbs broliai pranciškonai, kurie padės atstatyti dvasinę darną vėžiu sergančiųjų ir jų artimųjų dvasiniame gyvenime.
Psichologai ir socialiniai darbuotojai padės sušvelninti psichologines, socialines ligos pasekmes. Bus teikiama informacinė pagalba apie onkologinius susirgimus, gydymo ypatumus ir gyvenimą su vėžio liga.
Bus teikiamos ir papildomos terapijos: meno – muzikos, dailės, šokio, judesio, darbo ir kt. Bus įrengti informacijos, vaikų žaidimo, relaksacinio masažo, pokalbių kambariai, arbatinė, kirpyklėlė, kurioje bus galima nusikirpti plaukus ir prisitaikyti perukus, salė konferencijoms, konsultacijoms su gydytojais ir kt.
–O ką centras daro dabar?
–Šiandien mes dar negalime suteikti tiek paslaugų, todėl priimame žmones pokalbiams ir dvasinei – psichologinei pagalbai Kretingos Pranciškonų vienuolyne, kuriame dirbame nuo 2009 m. Nuo 2001 m. Kretingoje kas mėnesį renkasi onkologinių ligonių ir jų artimųjų bendruomenė „Vilties piligrimai“, kurie padeda vieni kitiems gyventi su šia liga ir įveikti kartu šią ligą.
–Kaip šiandien jaučiate centro poreikį?
–Lietuvoje kasmet suserga apie 18 tūkst. žmonių vėžiu. Nėra nei ligoninėse, nei kur kitur tiek pagalbos centrų ar organizacijų, kurie galėtų padėti žmonėms. Džiugu, kad pacientų organizacijos pačios daug rūpinasi pagalba, kad kuriasi asociacijos, organizacijos, buriasi savanoriai. Daug žmonių ateina į centrą Kretingoje, skambina, rašo ieškodami patarimo, užuojautos, supratimo, išklausymo, buvimo kartu iš įvairiausių Lietuvos miestų ir gyvenviečių.
Kreipiasi ir užsienyje gyvenantys lietuviai.
–Įsimintiniausios centro veiklos akimirkos?
–Pačios įsimintiniausios akimirkos – viltį susigrąžinę sergantieji po pokalbių, bendrų pabuvimų su kitais ligoniais, po onkologinių ligonių vasaros stovyklos ir kt. susitikimų. Gera matyti vaikus, kurie džiaugiasi, kad pasveiko mamytė, tėvelis, močiutė, kad šeima atlaikė gyvenimo išbandymą, susivienijo, sustiprėjo, kad išgyveno netekties kančią, tai keliaujančio į Amžinybę ramybė ir viltis susitikti Dievą, jo kančios išgyvenimas ir išgryninta meilė artimiesiems, gyvenimui, ir t.t.
Įsimintiniausios akimirkos – tai savanoriai, dovanojantys savo laiką ir širdį, kad padėtų kitam, kad patys taptų atsakingais ir brandžiais, ieškantys ir randantys tikrąją gyvenimo ir tarnavimo savo bendruomenėse prasmę. Tai vienybę su sergančiaisiais išreiškiantys Vilties bėgimo dalyviai, motociklininkų kelionė per Lietuvą, baidarininkų, dviratininkų maratonai, kitų akcijų organizatoriai, tai aukojantys paramą žmonės ir organizacijos, kurių net nepažįstame, nesame matę, tai broliai pranciškonai, laiminantys sergančiuosius, sesės vienuolės, maldoje mus užtariančios, visi, kurių veidai ir širdys švyti darant gerus ir gražius darbus kitiems.
Tai Šv. Pranciškaus onkologijos centro pirmųjų pamatų sutvirtinimo vilties akmenėliais šventė, tai koplyčios konsekravimas, tai susitikimai su žmonėmis paramos akcijose, parapijose, tai projektų laimėjimai ir daugelis kitų nuostabių akimirkų.
–Švento Pranciškaus onkologijos centras yra pasirengęs visas paslaugas teikti nemokamai, o tai reiškia, kad centrui išgyventi teks ieškoti lėšų. Kas galėtų būti pagrindinis centro išgyvenimo šaltinis?
–Paslaugos ligoniams ir jų artimiesiems bus teikiamos nemokamai. Užsienio šalyse puikūs pagalbos onkologiniams ligoniams centrai veikia taip pat nemokamai jau daugybę metų, yra išlaikomi tų šalių gyventojų aukomis.
Tas, kas pats aukoja, tas ir pats ar jo šeimos narys, artimas giminaitis, geras draugas, bendradarbis, kaimynas gauna nemokamą pagalbą. Mūsų centro veikla taip pat finansuojama iš rėmėjų aukų, tačiau valstybė iš Europos Sąjungos fondų taip pat skyrė paramą centro statybai.
Pagrindinis Šv. Pranciškaus onkologijos centro išgyvenimo šaltinis bus savanoriškos rėmimo akcijos, aukos, visų žmonių pagalba. Būtume labai dėkingi visiems, jei kuo daugiau žmonių įsijungtų į šią pagalbą.
–Kaip galite apibūdinti Lietuvos žmonių požiūrį į pagalbą, prisidedant savanoriška veikla ar savo lėšomis?
–Mano nuomone, Lietuvos gyventojai tikrai jau mokosi aukoti, yra supratingi, dosnūs, geranoriški. Ypač populiarėja savanorių rengiamos akcijos, organizuojami renginiai, pagalba. Manau, kad keičiasi mūsų mentalitetas, gyvenimo kultūra, auga solidarumo jausmas su tais, kuriems reikalinga pagalba.
–Kas galėtų paskatinti žmones labiau padėti vieni kitiems?
–Remiamų organizacijų sąžininga veikla, atvirumas visuomenei, informacijos, kam reikalinga pagalba sklaida ir gavusių pagalbą žmonių džiaugsmas ir dėkingumas. Taip pat teikiančių pagalbą žmonių moralinis ir dvasinis pasitenkinimas, išgyventas džiaugsmas dėl kito žmogaus laimės, dėl savo šalies žmonių gyvenimo. Jei gali kitos tautos būti solidarios ir pasirūpinti savo gyventojais, kodėl negalime mes ? Juk už mus to nepadarys niekas, jei to nepadarysime patys.
Už nuostabius paramos Švento Pranciškaus onkologijos centrui 2012 metais dėkojame Europos socialinio fondo ir Lietuvos Respublikos lėšomis finansuojamo projekto TAPK programos „Tu ir aš – kartu mes galia“ dalyvavusioms Mažeikių, Radviliškio, Šiaulių miesto ir rajono, Skuodo, Nidos, Plungės bei savanorystę skatinančiame projekte dalyvavusiems Švento Antano Paduviečio parapijos Telšių dekanato Šeimos centrui, mokykloms ir kitoms organizacijoms.
Nuotrauka: Švento Pranciškaus onkologijos centro koplyčioje jau aukojamos šventos mišios, čia vyksta sakralinės muzikos popietės
