Kaip profesorius Adomas Hrebnickis Rojų žemėje sukūrė

A. Hrebnickio namas ir biustas. Janinos Čirikienės nuotr.

Jei šiam tekstui reikėtų parinkti tris raktinius žodžius, jie galėtų būti – Adomas, obuolys, Rojus. Tamsta, malonusis skaitytojau, be abejo, pamanytum, kad pasakosime biblinę žmonijos atsiradimo istoriją, tačiau šį kartą suklystum, nes istorija bus visai kita. Ko gero, įmanoma tik Lietuvoje – pasaulyje pripažintoje pasakų, legendų ir paslapčių šalyje. Mistikos tradicija, nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų pareinanti, Oskaro Milašiaus kažkada gyvai išjausta, tebegyvuojanti ir šiandien, visada skatino praeities kūlgrindų ieškoti ir jas radus naują ateities paslaptį kurti. Turbūt tik Lietuvoje pragaro prieangis gražiai ir žaismingai gali virsti Rojaus sodais ne tik svajose, bet ir medžiaginėje kasdienybėje. Taip, daug kartų aprašyta Velnynės virsmo Rojumi istorija tebetraukia savo paslaptingu žavesiu, yra tebegyva, nes velnių bandymas tą vietą susigrąžinti bolševikmečiu taip ir nepavyko, ir Rojus žemėje tebėra, savo stebuklu geresnės ateities viltį tebežadindamas. Tačiau apie viską iš pradžių.

Prieš apsilankydami Ignalinos rajono Rojaus kaime esančioje gamtininko prof. Adomo Hrebnickio sodyboje-memorialiniame muziejuje, pirmiausia užsukame į Senojo Dūkšto kapines, kur žymusis Lietuvos botanikas ir jo dukra Marija palaidoti. Kapinės, kurių teritorijoje buvusioje bažnyčioje palaidotas ir dailininkas Jonas Rustemas, jaukiai apleistos. Takas į jas nenušienautas, pačiose kapinėse žolė siekia kelius. Tiesa, matosi, kad kai kuriose vietose kažkada dalgiu pereita, tačiau vidurvasario dienos sapno įspūdžio atsikratyti nebuvo lengva. Tyliai ir migdančiai dūzgė vasaros vabalėliai virš muziejininkų aptvarkytų kelių kapelių, tarsi ramybę sudrumsti bijodami. Ar kokią paslaptį atskleisti…

Iš Senojo Dūkšto pasukame į Rojų, esantį vaizdingo Beržininkų ežero pietvakarinėje pakrantėje. Čia ir yra profesoriaus Adomo Hrebnickio memorialinis muziejus, šiandien priklausantis Ignalinos krašto muziejui.

Ką mes prisimename apie prof. Adomą Hrebnickį? Tai žymiausias Lietuvos sodininkas pomologas, visą savo gyvenimą pašventęs obuolių, kriaušių, vyšnių, slyvų veislėms tyrinėti. Adomas Hrebnickis gimė 1858 m. sausio 6 d. (pagal seną kalendorių 1857 m. gruodžio 24 d.) Ciotiškės palivarke, Lepelio apskrityje, Vitebsko gubernijoje. Tėvai – Stanislavas Hrebnickis ir Konstancija Saniščia, nepasiturintys dvarininkai. 1870–1878 m. A. Hrebnickis mokėsi Daugpilio realinėje gimnazijoje, o ją baigęs aukso medaliu įstojo į Peterburgo miškų institutą. 1883 m. parašė diplominį darbą apie krakmolo įtaką medžiams. Darbas buvo įvertintas aukso medaliu. Pasiūlius instituto vadovybei, nuo 1884 m. liko dirbti šiame institute botanikų Ivano Borodino ir Nikolajaus Monteverdės asistentu.

Studijuodamas A. Hrebnickis draugavo su Vladu Stankevičiumi, kilusiu iš Lietuvos. Žiemos ir vasaros atostogas dažnai praleisdavo savo draugo tėviškėje Beržininkuose, netoli Dūkšto. Čia jis susipažino su draugo seserimi Stanislava Stankevičiūte ir ją vedė. Uošvis kraičio davė 24 ha žemės, ant kurios prof. A. Hrebnickis pastatė namą ir 1890–1904 m. įveisė sodą. Ta vieta vietinių vadinta Velnyne – ji buvo kalvota, pelkėta, akmenuota ir netinkama žemdirbystei. Prof. A. Hrebnickis savo vienkiemį norėjo pavadinti Staniškių vardu, tačiau šis pavadinimas neprigijo, nes vienkiemį visi ėmė vadinti Rojumi. Nuo 1922 m. šis pavadinimas ir buvo įteisintas dokumentuose.

Nuo 1902 m. A. Hrebnickis – Peterburgo miškų instituto sodininkystės ir daržininkystės profesorius. Žiemomis jis profesoriavo institute, vasaros atostogas praleisdavo savo sode. Nemaža obuolių veislių jis surado, aprašė ir daugino medelyne. Vertingiausia profesoriaus surasta veislė, Beržininkų ananasas, kitos jo išvestos veislės – ono pepinas, Ilgai išsilaikantysis, Panemunės baltasis. Sakoma, kad išvis sode buvo per tūkstantį vaismedžių veislių.

Per Pirmąjį pasaulinį karą A. Hrebnickis gyveno Peterburge. Jau po spalio perversmo, 1922 m. Miškų instituto taryba jam suteikė nusipelniusio profesoriaus garbės vardą. Tačiau tais pačiais metais A. Hrebnickis su šeima išvyko iš Petrogrado ir apsigyveno savo vienkiemyje Lietuvoje, Rojuje. Rašė straipsnius, dalyvavo parodose. 1939 m., kai Vilniaus kraštas grįžo Lietuvai, A. Hrebnickis buvo pakviestas dirbti etatiniu Žemės ūkio rūmų patarėju sodininkystės klausimais. Mirė Rojuje, įpusėjęs devintą dešimtį, 1941 m. spalio 13 d. 1959 m. buvo nutarta įsteigti prof. A. Hrebnickio memorialinį muziejų ir pastatyti paminklą. Muziejus čia atidarytas 1961 metais. Tais pačiais metais atidengtas ir paminklas, kurį sukūrė skulptorius Leonas Žuklys.

1892 m. išleista populiariausia A. Hrebnickio knyga – „Vaismedžių sodo priežiūra“. Jos išėjo net septyni leidimai. Profesorius parašė apie 100 straipsnių sodininkystės mokslo ir praktikos klausimais.

Ką šiandien galime rasti pasiskaityti apie Adomą Hrebnickį? Ignalinos krašto muziejaus direktorė dr. Regina Mikštaitė-Čičiurkienė pasakoja: „Apie prof. A. Hrebnickį ir jo sodą yra išleistos dvi knygos. Pirmoji knyga „Yra Rojus žemėje“ skaitytojams pristatyta 2012 m. Ši knyga – tai visų metų laikų Rojuje nuotraukų rinkinys. Leidinyje buvo panaudotos ir J. Kundroto mintys apie gamtą. Antroji knyga „Rojus vakar ir šiandien“ išleista 2018 m. Abiejų knygų sudarytoja – Renata Veličkienė. Knygoje panaudotos nuotraukos iš prof. A. Hrebnickio memorialinio muziejaus ir jo proanūkio Andrzejaus Remjano asmeninio archyvo. Be abejonės, nauja knyga, kaip ir kūdikio gimimas, yra labai laukiama. Labai norėtųsi sudaryti leidinį, kuriame bus prof. A. Hrebnickio įveistame sode išlikusios obelų veislės ir pan.“

Gyvenamajame name iš dalies išsaugota profesoriaus tuometinė namų aplinka, veikalai, rankraščiai, namų apyvokos bei asmeniniai daiktai, nuotraukos, dokumentai, vaisių ir uogų muliažai, vitražai. Profesoriaus kambarys-kabinetas-miegamasis išliko toks, koks buvo jam gyvam esant: darbo stalas, lova, šachmatai. Išvis eksponatams skirti penki kambariai. Pasak dr. R.Mikštaitės-Čičiurkienės, muziejus unikalus tuo, kad jame eksponuojami ne tik originalūs prof. Adomo Hrebnickio asmeniniai daiktai, bet ir jo darbo įrankiai, užrašai, ranka pieštuku nubraižyti sodo įveisimo žemėlapiai. Vienas iš unikaliausių eksponatų – profesoriaus užrašų knygutė, kurioje schematiškai sužymėtos sode esančios obelų veislės. Yra ir kambarys, kur gyveno dukra Marija ir kur šiandien eksponuojami jos tapyti paveikslai.

O štai antrasis aukštas kol kas neįrengtas. Tačiau muziejaus direktorė galvoja, kad ten galėtų būti kūrybinės, kultūrinės veiklos erdvė, vykti kūrybinės stovyklos, seminarai, skaitymai. Nuo antro aukšto terasos kažkada atsivers romantiškas tvenkinių ir parko vaizdas, kurį šiandien dar užstoja krūmai. Dr. R.Mikštaitė-Čičiurkienė sako, kad sodas dar yra gyvas, t. y. žydintis ir vedantis vaisius. Šis sodas ne vieną dešimtmetį buvo paliktas likimo valiai. Iki dabar iš 14 ha viename plote yra iškilę nepilni 4 ha sodo. Džiugu, kad Ignalinos rajono savivaldybės administracija skiria nemažai dėmesio šio sodo dalies įteisinimui. Po to bus sodo tvarkymo ir obelų identifikavimo darbai ir t. t. O parkas, be abejonės, yra sodybos puošmena. Tačiau tik jo dalis, esanti gyvenamojo namo fasadinėje pusėje, yra prižiūrima. Mažiau dėmesio buvo skiriama parko daliai už tvenkinio. Tikiu, kad ateityje bus išvalytas nevertingų krūmų ir medelių sąžalynas, trukdantis vešėti ten esantiems ąžuolams, išryškės esanti liepų alėja. Tiesa, muziejaus darbuotojų ir talkininkų jėgomis jau ir šiandien išvalyta parko dalis, kurioje nuostabioji liepų alėja bent iš dalies atvėrė savo grožį.

Kieme, šalia pagrindinio namo stovi klėtis – pirmasis Profesoriaus namelis, kuriame jis gyveno, kol buvo pastatytas didysis namas. Klėtis atnaujinta, šiuo metu tenai vyksta Ignalinos rajone, Janionių kaime gyvenančio dailininko Rimanto Medeišio paroda. Šiuo metu, kaip pasakoja direktorė, prof. Adomo Hrebnickio memorialinio muziejaus lankytojai gali dalyvauti keliuose edukaciniuose užsiėmimuose: „Rojaus paslaptys“, „Žemės menas Rojuje“ ir „Piešiame lapais“. Užsiėmimų metu muziejaus lankytojai skatinami ugdyti aktyvumą, kūrybiškumą, atskleisti praeities ir šiuolaikinio pasaulio sąsajas. Vykdomi ir kiti užsiėmimai iš bendro Ignalinos krašto muziejaus edukacijų sąrašo. Be abejonės, ateityje bus plečiamas edukacinių užsiėmimų skaičius, įtraukiant naujas temas.

Dr. R.Mikštaitė-Čičiurkienė, kalbėdama apie ateitį, mąsto: „Senovėje sakydavo: „Gera gaspadinė duonos raugo paslapties neatkleisdavo, o ją tik perduodavo savo dukroms“. Tad ir aš detaliai neatskleisiu, kokie norai ir sumanymai bus ateityje įgyvendinti. Tik galiu pasakyti, kad labai norint viską galima. Tačiau tai yra komandinis, planingas ir kryptingas darbas. Darbas, reikalaujantis didelių finansinių resursų, žinybinių institucijų bendradarbiavimo ir sutarimo. Labiausiai trokštame, kad šis memorialinis muziejus ir išlikęs unikalus selekcinis sodas taptų traukos centru, apie kurį kalbėtų, rašytų bei dažnai lankytų“.

Ar išsipildys šis direktorės noras? Žinoma, juk pamatėme, kad iš velnynės Rojų padaryti galima, o štai iš Rojaus velnynę, ten, kur yra gera žmogaus valia – ko gero nebeįmanoma…

Audrys Antanaitis

Straipsnių ciklas apie regionuose esančius mažuosius muziejus pagal projektą „Dideli mažieji Lietuvos muziejai“ yra rengiamas bendradarbiaujant su Lietuvos muziejų asociacija.