Kaip mažinti pedagogų trūkumą ir pritraukti talentingų darbuotojų

Pastarieji dveji metai, kuriuos paženklino COVID-19 pandemija ir karantinas, atvėrė švietimo sistemos skaudulius: staiga pasikeitusi ugdymo aplinka ir metodai pareikalavo iš mokyklų bei pedagogų neįprasto lankstumo, naujų žinių, įgūdžių ir kompetencijų. Naujoji realybė dar kartą parodė, jog dalyje mokyklų, ypač regionų, stipriai trūksta tam tikrų specialistų, o daliai jų nebepakanka įgūdžių bei įrankių dirbti greitai besikeičiančioje aplinkoje.

„2020 metais atrodė, kad visas pasaulis kraustėsi iš proto. Pedagogo darbas tapo neribotas, o tuo pačiu įspraustas į rėmus ir keliantis iššūkius. Nebeliko neįmanomų dalykų ir viskas, kas anksčiau kėlė klausimų, tapo kasdieniška ir įprasta”, – sako pedagogė Miglė Janušauskienė, šiais pokyčių metais pasiryžusi persikvalifikuoti, plėsti savo pedagogines ir dalykines kompetencijas, reikalingas tolimesniam darbui švietime.

Šiuo tikslu, drauge su dar 250 šalies pedagogų, ji prisijungė prie Vytauto Didžiojo universiteto (VDU)  organizuojamų pedagogų perkvalifikavimo studijų projekte „Visuminis pedagoginis ugdymas: mokymosi galimybių plėtra“, kad įgytų profesinių kompetencijų Pradinio ugdymo modulyje.

Visada atrodė, kad galima daugiau                                 

„Trūkstant pedagogų, nuostabu, kad turime galimybę turėti ne  vieną kvalifikaciją – galime tobulėti ir padėti savo mokiniams, pateikdami integruotas  veiklas, planuoti ir įgyvendinti ugdymo turinį suprasdami apie jų tęstinumą. VDU pedagogų perkvalifikavimo projekte aukšto lygio dėstytojai dalijasi savo žiniomis, formuoja pradinio ugdymo sampratą ir padeda tobulėti kiekvienam pedagogui, tiek neturinčiam jokios  patirties, tiek tam, kuris turi ilgametę patirtį“, – sako šiuo metu pradinių klasių mokytoja dirbanti M. Janušauskienė.

Ji atėjo dirbti į vieną iš mokyklų, kurioje reikėjo sukurti naują pradinio ugdymo modelį, tad teko dirbti negailint laiko ir jėgų. Lig tol turėtos žinios ir kelerių metų patirtis atrodė per menka, bet, bendradarbiaujant su kitomis ugdymo įstaigomis, su vadovais jai pavyko sukurti priešmokyklinę grupę mokyklos patalpose. Ją sukūrė tiek fiziškai, tiek teisiškai, pritraukė šeimas ir mokinius, sukūrė ryšius.

„Visada atrodė, kad galime daugiau. Kad aš galiu daugiau. Tad nuolatos tobulinausi, plėčiau savo kompetencijas ir kvalifikaciją”, – pabrėžia ji. 2021 m. rudenį Miglė buvo nominuota Inovatyviausių mokytojų pradinių klasių mokytojo kategorijoje. Buvo pastebėta ir pateko į Iniciatyviausių pradinių klasių mokytojų trejetuką.  O po mėnesio jai buvo pasiūlyta perimti klasės vadovo pareigas, kolegei išėjus vaiko auginimo atostogų.

„Mano pagrindinis tikslas buvo praplėsti savo žinias ir ištobulinti kompetencijas, mažinti atskirtį tarp pradinio ir priešmokyklinio ugdymo bent savo įstaigoje, vėliau gal ir miesto ribose. Tai galimybė suteikti kokybiškesnį priešmokyklinį ugdymą derinant ugdymosi bei žaidimo naudą vaiko raidai su pradinių klasių mokytojų bei ugdytinių tėvų lūkesčiais, jog vaikai būtų paruošti pirmai klasei akademiškai”, – sako M. Janušauskienė.

Reikalauja iš savęs maksimumo

Pedagogų perkvalifikavimo Etikos modulio klausytoja Judita Misevičienė iki studijų dvejus metus niekur nedirbo – ieškojo, kuo iš tiesų norėtų užsiimti: skaitė knygas, rašė, buvo pradėjusi kai kuriuos kūrybinius darbus, svarstė apie savarankišką veiklą. Be to, prasidėjo karantinas, kurio metu trys jos vaikai pradėjo mokytis iš namų, tad darbų netrūko, pagalbos reikėjo jei ne vienam, tai kitam.

Tuomet pamačiusi būsimų VDU studijų skelbimą, pagalvojo, kad tai vertinga galimybė šiek tiek atitrūkti nuo namų, skirti laiko sau, įgyti papildomą specialybę šalia turimos – teatro mokytojos.

„Viena iš šių studijų sąlygų buvo ta, kad turėjau būti dirbanti švietimo įstaigoje. Tuo metu mane kaip tik pakalbino dirbti vienas privatus darželis. Net nesitikėjau, kad man taip patiks dirbti su metukų–dvejų amžiaus vaikais ir jų šeimomis. Pastebėjau esminį pokytį santykyje į darbą, lyginant su tuo, kuris buvo dirbant mokykloje, ir tas pokytis, manau, įvyko šių studijų dėka: dabar darbe visas aplinkybes priimu tokias, kokios yra, nieko nekritikuoju, tiesiog iš savęs reikalauju maksimumo. Pastebėjau, kad būtent šis santykis užkrauna labai pozityvia energija“, – pasakoja J. Misevičienė.

Nuo šių metų pradžios ji pradėjo dirbti Nacionalinėje švietimo agentūroje, kurioje ji kuruoja modulį „Postmodernioji etikos didaktika kaip tarpdalykinis ugdymas: literatūra ir vizualieji menai“. „Vesti nuotolinius užsiėmimus man buvo visiškai nauja sritis, bet vėlgi – nuotolinių studijų metu susidraugavau su kamera ir įgijau drąsos kalbėti, tad viskas klostėsi sklandžiai“, – pokyčiais džiaugiasi J. Misevičienė.

Studijos paskatino domėtis mokslu grįstu švietimu

Jau 32 metus mokytoja dirbanti Jūratė Dubickė, Socialinės pedagogikos modulio klausytoja, nuolat jautė, kad jai trūksta turimos pedagoginės praktikos jos vizijų realizavimui. Studijos pedagogų perkvalifikavimo modulyje dar labiau suaktyvino jos norą įgyti naujų kompetencijų, žinių ir teikti pagalbą ne tik mokiniams, bet ir jų šeimoms, kolegoms.

„Esu vyresnio amžiaus, užauginusi tris dukras. Nebijau iššūkių, konkurencijos. Asmeniniu pavyzdžiu siekiu parodyti, kad kiekvienas žmogus turi išskirtinių gebėjimų, kad gali įveikti sunkumus, jei turi tikslą, siekia jo įgyvendinimo“, – kalbėdama apie poreikį mokytis visa gyvenimą, pabrėžia J. Dubickė.

Projekto veiklos paskatino ją aktyviai dalintis asmenine bei pedagogine patirtimi, daugiau domėtis mokslu grįstu švietimu ir ieškoti sąsajų su švietimo pokyčiais. Šiuo metu ji dirba mokytoja pagal savo specialybę, jaučia didelį vidinį augimą ir profesinį pakilimą.

Projektas padeda geriau suprasti mokinius

„Didžiausias iššūkis – mokėti suprasti mokinius, žinoti, kaip jiems padėti tobulėti. Svarbu mokėti bendrauti su skirtingomis vaikų grupėmis: su sergančiais įvairiomis ligomis ar išgyvenančiais sunkias emocijas. Parodyti jiems, koks gražus yra pasaulis“, – sako Plungės technologijų ir verslo mokyklos neformaliojo švietimo organizatorė ir Informacinių technologijų mokytoja Alma Galminienė. Būtent šie iššūkiai ją paskatino ieškoti naujų žinių. Po ilgų paieškų ji rado jai tinkantį VDU Švietimo akademijos projektą „Visuminis pedagoginis ugdymas: mokymosi galimybių plėtra”, kuriame pasirinko Socialinės pedagogikos modulį, nes ši galimybė ją labiausiai sužavėjo.

„Šis projektas padėjo man į gyvenimo iššūkius pažvelgti kitu kampu. Bendravimas su mokiniais tapo daug lengvesnis, gebėjimas dirbti su kitokiais vaikais, turinčiais ypatingų poreikių, elgesio ar emocinių sutrikimų, nebeatrodo toks sudėtingas ir baugus. Sustiprinau savo žinias ne tik kaip socialinis pedagogas, informacinių technologijų mokytoja, bet ir kaip neformaliojo švietimo organizatorius. Išmokau į savo veiklas įtraukti vis skirtingesnius mokinius, kurie geba vienas kitą papildyti, drauge organizuoti, įgyvendinti veiklas, pažinti kitus, priimti ir padėti vaikams, kai jiems iškyla problemų“, – sako Alma.

Ateityje ji norėtų tęsti socialinės pedagogikos studijas magistrantūroje. Vykstant mokinių integracijai, socialinių pedagogų poreikis labai išaugo: „Tikiu, kad ši specialybė reikalinga ne tik norint dirbti socialiniu pedagogu. Studijos padėjo man atverti duris į daugelio vaikų gyvenimą, jų pažinimą“.

Studijos atnešė didelį indėlį į pedagoginio darbo kokybę

Ieva Labutienė, VDU projekto Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo modulio klausytoja, yra dirbusi pardavėja, administratore, vadybininke, kadaise užsiiminėjo juvelyrika, administravo internetinius puslapius. Nuo mažumės žaidė rankinį, šiuo metu yra Lietuvos rankinio veteranų prezidentė.

„Visą pasaulį užklupusi COVID-19 pandemija sustingdė daugelio iš mūsų gyvenimą. Norėjosi pokyčių – taip jau susiklostė aplinkybės, kad įsidarbinau darželyje. Tik pradėjus dirbti, po kelių dienų man pasiūlė studijuoti ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo modulyje. Studijos tokiame amžiuje, kai tau 42 metai, yra iššūkis. Sutikau, nes tikėjau, jog šios studijos man duos begalinį žinių bagažą, kurį pritaikysiu ugdydama vaikus. Ir neklydau, kiekvieno dėstytojo skaitomos paskaitos buvo nuostabios! Studijos į pabaigą, o aš toliau jau mąstau, ką mokytis, kur tobulintis. Mokytojos darbas yra be galo svarbus, kiekvienos naujos dienos iššūkis yra motyvuojantis dar labiau gilintis į žinias ir ieškoti išeities”, – apie savo karjeros posūkius pasakoja I. Labutienė.

Pasak jos, ji yra pavyzdys savo pačios vaikams, kad, norint kažką pasiekti, reikia mokytis. Tam nėra riba nei amžius, nei socialinė padėtis: „Planuoju ir toliau tobulėti profesinėje srityje. Be studijų, dalyvauju organizuojamuose seminaruose, konferencijose, projektuose. Pati didžiausia vertė – doras ir pilietiškai išugdytas vaikas. Ikimokyklinio ugdymo įstaiga yra pirma ir, manau, svarbiausia pakopa į vaiko ateitį. Gera būti to dalimi”.

Nerijus Žeronas