Kaip Kūčios tapo apsirijėlių švente

Gruodžio mėnuo, Adventas, Kalėdos, Naujieji metai, žiema – kuo šis mėnuo, šventės, metų laikas yra ar buvo ypatingi maitinimosi požiūriu?

Adventas

Adventas jokiu būdu nėra žydiškos krikščionybės religinis laikotarpis, atneštas mums iš Vakarų Europos ir priverstinai „apkrikštijus“, o teisingiau – praplovus smegenis įdiegtas svetimo gyvenimo būdas. 

Adventas yra senas, skaičiuojantis mažiausiai keliolika tūkstančių metų mūsų protėvių (prolietuvių – sarmatų, aisčių, vokiečio Neselmano nutarimu pavadintų baltais) gyvenimo laikotarpis, kai būtina badauti ir tuo išsivalyti organizmą nuo vasarą ir rudenį valgytų gėrybių organizme nusėdusių šlakų ir toksinų. Kitas badavimas (organizmo išvalymas nuo šlakų ir toksinų) vyksta per Gavėnią, po sūdytų ir riebių žiemos valgių.

Kūčios

Kūčios – bene seniausia mūsų protėvių šventė ir keliolika tūkstančių metų senesnė už krikščionybę, už bažnyčią (božežicije) ir net už Kristų.

Kūčios – mūsų sarmatų (aisčių, baltų) genčių šeimyninė šventė, kai šeimos nariai susirenka prie šeimos židinio, prie ugnies – pagerbti ir pašlovinti Gabijos, o jei ją gerbi ir dar garbini, tai jokiu būdu negalima jos tą vakarą išnaudoti: virti, kepti, ar dar kitaip ugnies pagalba apdoroti aukojamo maisto.

Aukojimas lietuviuose nuo senų seniausių amžių vyko per kūną Perkūnui, kuris grąžindavo savo palaiminimą perkūnu Žemei, o ji savo kūnu (per kūną) teikdavo gėrybes mūsų kūnui, – visiems suprantamas, aiškus, kilnus ciklas. Jokių stabų, jokių bažnytinių statinių, jokių svetimo ir lietuviams ypač negailestingo dievo vietininkų pamokslų, mokymų ir nurodymų.

Kūčių vakarui, Gabijos pagerbimui gaminami patiekalai iš grūdų, sėklų, riešutų, daržovių, vaisių, grybų, – tie valgiai Kūčių vakarą būdavo atnašaujami lietuvių (sarmatų, aisčių, baltų) gamtos dievybėms.

Kūčioms silkę ir žuvį valgė tik žydišką krikščionybę išpažįstantys į Lietuvą sugužėję ispanų, italų, prancūzų ir vokiečių dvasininkai bei vienuoliai, ir ypač jėzuitai, kurie protu nežibantiems lietuviams įdiegė tą, kas niekada nebuvo Lietuvai būdinga.

Per Kūčias, kad ir kiek valgių būtų, o jų neturi būti daug ir jokiu būdu ne 12(!!!), o ne daugiau devynių (žiūr. elnias devynragis), nes mūsų protėviai keliolika tūkstančių metų gyveno sveiki ir laimingi pagal mėnulio kalendorių, nei atsirado krikščionybė su savo lotynišku Grigaliaus kalendoriumi ar 12 žydų krikščionybę propaguojančių žydų apaštalų…

Ant  Kūčių stalo neturi būti žuvies, silkės, kiaušinių ir valgių su kiaušiniais, šiukštu bet kokia mėsa (žvėriena, naminių gyvulių, paukštiena, majonezas, kečupas, dresingai ir kitas parduotuvinis šlamštas).

Neturi būti duonos, pyragų, bandų, bandelių, jėzuitiškų kūčiukų, kiaušinių, sviesto, grietinės, nieko valgomo su cukrumi, nieko kepto, virto, troškinto ar kitaip terminiai apdoroto maisto – tai yra jau pilvo vergų valgiai, pataikaujant žydų krikščionybei ir padlaižiaujant savo besočiam pilvui, ėdrumui, siekiant besaikio apsirijimo…

Atvirai kalbant net kalėdaitis (plotkelis) yra duoklė žydų duonai – macai, o ne Kristaus duonai, nes Kristus mokydamas, kad mistume jo kūnu – duona, rodė ne žydišką apeiginę duoną – macą, o grūstų grūdų džiovintą paplotėlį, ne vyną, kurį siūlo nūdieniai nuo Kristaus mokymo nutolę dvasiškiai, o vynuogių sultis…

Mano galva, kunigai turėtų atidžiau perskaityti Bibliją ir Senąjį Testamentą ir davatkoms nurodyti, kad jos keptų ne žydiškas macas (tai Jehovos garbintojų, o ne krikščionių reikalas), o Kūčioms ruoštų džiovintų sėklų ir vaisių paplotėlius. Jei nemoka, lai mokosi, o ne pamėgdžioja judaistus…

Ant Kūčių stalo negali būti ir bulvių, nes bulvės lietuvių mityboje atsirado tik XVI amžiuje.

Pagrindinis apeiginis sakralinis Kūčių stalo valgis yra KŪČIA – mirkyti grūdai, pagardinti aguonomis, riešutais ir medumi. Kiti valgiai – sėklos, riešutai, grūstų grūdų su įvairiausiomis sėklomis paplotėliai, ne kepti, o džiovinti, kad ruošiant Kūčių stalą, nereikėtų kurti ir deginti ugnies. Būtinai ant Kūčių stalo dedamas medus, nes medus sarmatiškame lietuvių tikėjime yra sotaus ir saldaus gyvenimo simbolis. Taip pat šviežios ir džiovintos daržovės, vaisiai ir uogos, jų sultys, riešutai, sėklos, visaip paruošti rauginti (bet ne marinuoti) grybai, daržovės, vaisiai. Ir jokių apsirijimų!!! Šiuos devynis valgius galima tik paragauti

Kitų valgių jokiu būdu po Advento badavimo valgyti negalima, – sunegaluosite, netgi Giltinę prisišauksite…

Kūčia yra pagrindinis lietuviškų Kūčių valgis. Gaminamas paprastai, nes kūčiai reikia  vienos stiklinės rugių arba kviečių grūdų, 100 g išgliaudytų lazdyno riešutų, 100 g džiovintų spanguolių arba bruknių. O aguonų pienui 100 g aguonų, 50g medaus ir litro šaltinio vandens.

 Tris paras reikia mirkyti grūdus šiltoje vietoje keičiant vandenį. Jei grūdai pradės daigintis – tuo geriau. Riešutus kočėlu sukočioti, kad gautųsi įvairaus dydžio gabalėliai, džiovintas spanguoles arba bruknes išmirkyti.. Aguonų pienui aguonas nuplauti, sutrinti (galima sumalti) su medumi ir užpilti šaltinio vandeniu.

Kūčią galima patiekti archaiškai moliniuose dubenėliuose ir ąsotyje su mediniais šaukštais, galima patiekti ir šiuolaikiškai krištolo ar porceliano induose su sidabriniais ar paauksuotais šaukštais

Kūčia ruošiama prieš patiekiant į stalą. Išmirkę grūdai sumaišomi su riešutais ir išmirkusiomis spanguolėmis arba bruknėmis. Kiekvienas iš dubenėlio į savo lėkštę dedasi kūčios ir užsipila aguonų pienu. Kas mėgsta tirščiau, kas mėgsta skysčiau, kas mėgsta saldžiau – pasisaldina medumi.

Kokios mitybos filosofijos laikytis per adventą?

Reikia ne filosofijos, o supratimo apie savo kūną, savo fiziologiją, kas žmogui naudingą ir kas žalinga. Reikia suprasti, kad „maisto“ produktus gaminantieji ir ypač parduodantieji gamina ne maisto produktus, o jiems didelius pinigus atnešančius gaminius, todėl maisto prekių parduotuvėse žmogui naudingų maisto produktų išvis nėra!!!

Nuo prekių lūžtančios lentynos rodo ne maisto produktus, o vien tik jų surogatus – žmogaus sveikatai pavojingus ėdalus ir gėralus. Manau visus nūdienos maisto prekių parduotuves reikėtų vadinti ĖDESIŲ SANKROVOMIS, o visokias picerijas, makdonaldus ir kitus greito ėdimo-rijimo taškus ne restoranais – ĖDYKLOMIS.

Senovės lietuviai per Adventą, tai yra pasninkaudami, mityboje nevartojo mėsos, paukštienos, žuvienos, kiaušinių bei karštai apdorotų valgių. Pasninko laikotarpiais mūsų protėviai mito grūdais, sėklomis, riešutais, šviežiais, raugintais arba džiovintais vaisiais ir uogomis, grybais, daržovėmis, o gerdavo tik vandenį arba rūgpienį. Pienas išvis mityboje buvo nevartojamas, netgi draudžiamas.

Ir sveiki buvo, nei vaistinių buvo, nei vaistų reikėjo, nes bet kokias kvarabas nugindavo augalų arbatomis, nuovirais.

Lietuvos mitybos specialistai manęs dažnai klausia ir stebisi, kodėl ant Kūčių stalo senovės lietuviai nedėjo duonos, nes duona – šventas dalykas lietuvių mityboje. Atsakau, – sarmatų (mūsų proprotėvių) tikėjime gamtos dievybės buvo aukštesnio rango, nei mitybos dievybės. Ir todėl Kūčių vakaro subuvimas yra ne pilvavergystė ir sotus prisivalgymas. Kūčių vakaras yra Gabijos (ugnies) dievybės pagerbimas, o tai yra pats švenčiausias ritualas mums – indoeuropiečiams nuo pačių seniausių laikų, kuris turėtų būti atgaivintas ir puoselėjamas kiekvienuose lietuvių namuose.

Antra vertus, Adventas trunka visą mėnesį, tiek pat trunka ir badavimas. Mitybos specialistais pasiskelbusieji turėtų įsivaizduoti kas atsitiktų žmogui, jei jis  po ilgo badavimo suvalgytų riekę duonos. Mūsų protėviai žinojo, koks gundantis yra duonos kvapas ir skonis, ir kokiu bevaliu tampa žmogus, atsidavęs savo alkiui. Po ilgesnio badavimo kelios suvalgytos riekės duonos sukelia ne tik skausmus skrandyje, viduriuose, bet ir prišaukia Giltinę. Apie panašius mirtinus atvejus tiek rusų, tiek vokiečių konclageriuose yra ypač daug rašyta, net buvo specialūs tyrimai daromi…

Ir nereikia išradinėti dviračio, ir nereikia skelbtis sveikos mitybos išradėjais, šaukliais, žinovais, pranašais, net ekstrasensais, nes visą tai prieš keliolika tūkstantmečių mūsų probočiai atrado, patikrino ir vartojo savo gyvybei palaikyti, sveikai gyvensenai įtvirtinti.

Tik, deja, prievarta įdiegta nauja tikyba ir jos skelbėjai mūsų sveiką, darbingą ir karingą tautą pavertė ligota bailia biomase, o vėliau kita komunistinė religija (abi religijos yra sukurtos žydų netikėlių tautoms pavergti) lietuvius pavertė nuolankiai pataikaujančiais ir padlaižiaujančiais „činovnikams“ nemąstančiais vergais.

Ačiū dievams, kad dabar giliai glūdėję genai atgaivina lietuvių ir pasąmonę, ir sąmonę. Ir tikiu, kad pakeitę savo mitybos iškreiptus papročius tikrais sveiko gyvenimo mitybos būdais lietuvių tauta išliks ir išsaugos savo išskirtinę tapatybę, tautinę nepriklausomybę, tikrąją, o ne dirbtinę drąsą ir darbštumą.

Pridėkime dar Motiejaus Valančiaus laikų lietuvių nusistatymą negerti. Meskime rūkyti. Tada tapsime pačia sveikiausia, protingiausia, darbščiausia ir versliausia tauta pasaulyje.

Aš tuo tikiu, nes žinau tikrąjį lietuvio būdą.

Vincentas Sakas,

Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas,