Kaip įveikti mikčiojimą ir scenos baimę?

Vilma Makauskienė, VDU nuotr.

Niujorko metro – sausakimšas žmonių. Tą lyg upė vingiuojančios ir skubančios minios šurmulį staiga perskrodžia lietuvės balsas: „Aš esu Vilma, aš mikčioju, ir man reikia auditorijos praktikuotis!” Kaip tą akimirką, sušukusi šūksnį, pasijuto Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja, logopedė Vilma Makauskienė, ji įvardija trumpai: „Jausmas toks, kad šoku nuo dangoraižio”.

Panašų jausmą patiria ir mikčiojimo problemų turintys žmonės, kai jiems tenka stoti prieš auditoriją. Su tuo susiduria daugybė žmonių, ir vaikų, ir suaugusiųjų, tarp jų – ir buvęs JAV prezidentas Joe Biden, su kuriuo Vilma akis į akį susitiko bendrojoje vakarienėje Amerikoje.

Logopedė Vilma šiandien dėkinga visiems, kurie seka J. Biden pavyzdžiu ir kalba apie savo patirtis garsiai ir atvirai: tai teikia vilties, kad stigma išnyks, o kalbėjimo sunkumų turintys žmonės galės be baimės žengti link savo tikslų.

Pradžioje nebuvo, iš ko mokytis

1993 metais, ką tik baigusi logopedijos studijas, V. Makauskienė pradėjo dirbti logopede Centro poliklinikos Vaikų skyriuje  Kaune. Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę, daugelyje sričių trūko šiuolaikiškų žinių, ypač tokiose specifinėse srityse kaip mikčiojimo terapija.

„Anuomet, kai į mane kreipdavosi tėvai dėl vaikų mikčiojimo problemų, nežinojau, ką daryti ir patarti, nes tais laikais buvo prieinama tik rusiška literatūra ir keli puslapiai informacijos lietuvių kalba, o jos nepakako”, – prisimena dabar jau 30 metų darbo patirtį turinti specialistė.

Žinių trūkumas tapo paskata labiau gilintis į mikčiojimo sritį. Po kelerių metų darbo poliklinikoje ji ėmėsi drąsaus žingsnio – atidarė pirmąjį Lietuvoje privatų Logopedinės pagalbos centrą. Kartu studijavo ir psichologiją Vytauto Didžiojo universitete (VDU), suprasdama, kad darbas su kalbos sutrikimų turinčiais žmonėmis neatsiejamas nuo darbo su žmonių emocijomis, šeimų išgyvenimais.

„Konsultuojant šeimas labai svarbu tinkamai papasakoti tiek vaikams, tiek jų tėvams apie situaciją, problemas. Turime pateikti informaciją taip, kad žinia apie kalbos sutrikimų diagnozę jų emociškai nesužlugdytų, nukreiptų juos konstruktyviai ieškoti sprendimų”, – akcentuoja pašnekovė.

Amerikoje – proveržis

Lūžio taškas padėtas 2000-ųjų pradžioje. Amerikos mikčiojimo fondas – didžiausia pasaulyje organizacija šioje srityje – pakvietė lietuvę mokytis į Šiaurės Vakarų universitetą (angl. NorthWestern University). Kaip pirmoji specialistė iš Rytų Europos, ji turėjo papasakoti apie situaciją savo šalyje.

„Kai pradėjau kalbėti apie Lietuvoje dar vis taikomą tylos režimą, iškart gavau pilną lagaminą medžiagos – knygų, publikacijų, DVD įrašų, ką tik tuo metu fondas buvo išleidęs. Fondo prezidentė J. Fraser net susigraudino klausydama apie tai, kaip dirbame Lietuvoje, kokią menką pagalbą tais laikais tegalėdavome suteikti vaikams ir jų šeimoms”, – pasakoja V. Makauskienė.

Vėliau logopedė buvo pakviesta į stažuotes Kanados Albertos universitete, JAV Rytų Vašingtono universitete (Eastern Washington University), Niujorko mikčiojimo terapijos centre, M. Palin mikčiojimo terapijos centre, baigė  metų trukmės Europos mikčiojimo specializacijos studijas ir daugelį kitų profesinių mokymų. Viena užduotis, jai skirta Amerikoje, ypač įstrigo jos atmintyje – sausakimšame Niujorko metro jai reikėjo garsiai sušukti: „Aš esu Vilma, aš mikčioju, ir man reikia auditorijos praktikuotis”.

„Jausmas toks, tarsi šokčiau nuo dangoraižio”, – jausmą, užplūdusį tą akimirka, prisimena logopedė. Būtent per iššūkį ji suprato esminę tiesą: norint padėti klientams įveikti baimes, reikia pačiai per jas perlipti.

Šis principas tapo V. Makauskienės darbo filosofijos pamatu: „Didžiausias tikslas – augti pačiai, įveikiant savo ribotumus, ir pamatyti, kad nieko nėra neįmanomo”.

Šiandien Vilma yra Tarptautinės logopedų asociacijos (IALP), mikčiojimo komiteto narė. Ji prisipažįsta, kad tai yra labai garbinga pozicija: komitete ji dirba kartu specialistais iš Japonijos, Australijos, Amerikos, Taivano ir kt.

Garsūs žmonės padeda kovoti su stigmomis

Viena įspūdingiausių Vilmos profesinių patirčių – labdaros vakarienė Niujorke, skirta Amerikos mikčiojimo centrui (American Institute for Stuttering). Nedideliame renginyje, kuriame dalyvavo apie 60 žmonių, tarp dalyvių buvo ir tuometis JAV viceprezidentas Joe Biden.

„Prezidentas Joe Biden labai šiltai ir atvirai kalbėjo apie savo vaikystės patirtis. Vaikystėje jis mikčiojo, ir būdavo tokių momentų, kai, atsistojęs prieš didesnę auditoriją, sunkiai begalėjo prašnekėti. Jo šeima buvo ambicinga, turtinga, tėvai anuomet sakė, kad užaugęs jų sūnus tikrai keliaus į politiką arba verslą, kur reiks daug bendrauti, sakyti viešas kalbas. Taigi J. Biden nuo pat mažų dienų treniruodavosi vienas prieš veidrodį, o vėliau jam padėjo specialistai“, – prisimena jo pasakojimus logopedė.

V. Makauskienė sako, kad garsūs žmonės, viešai kalbėdami apie mikčiojimo problemas, su kuriomis patys asmeniškai susidūrė, atlieka itin svarbią misiją keičiant visuomenės požiūrį. Ed Sheeran, Bruce Willis, Nicole Kidman, Samuel L. Jackson, Emily Blunt – visi jie viešai kalbėjo apie savo mikčiojimo patirtis.

„Garsių žmonių pasisakymai padrąsina, jautiesi ne vienas su savo problema. Tai mažina stigmą ir padeda žmonėms, turintiems tokių pačių bėdų, pasitikėti savimi. Ypač tai svarbu vaikams ir paaugliams, kuriems šie garsūs žmonėms – jų autoritetas ir įkvėpimo šaltinis”, – teigia specialistė.

Pavyzdžiui, Holivudo aktorius Bruce Willis pasakojo, kad mokykloje lankomas dramos būrelis jam buvo vienintelė vieta, kur jis galėjo šnekėti be užsikirtimų. Panašiomis istorijomis dalijosi ir kiti garsūs aktoriai bei dainininkai.

„Kai žmonės vadina, dainuoja, kalba su savimi, ta problema stebuklingai dingsta. Matyt, tai daugelį žmonių, turinčių mikčiojimo problemų, paskatino tapti aktoriais, dainininkais, kad savo problemą paverstų stiprybe”, – pasakoja V. Makauskienė.

Kalba jų kalba

Vilmos klientų sąraše – ir žinomi verslininkai, sportininkai, aktoriai. Pašnekovė prisimena, kad vienas žinomas krepšininkas, reguliariai lankydamas jos užsiėmimus, savo komandai sakydavo, kad važiuoja pas ją mokytis anglų kalbos. Jis nenorėjo savo komandos draugams prisipažinti, kad sprendžia mikčiojimo problemas – ši stigma dar vis stipriai juntama mūsų visuomenėje.   

Su vienu Nacionalinio Kauno dramos teatro aktoriumi ji dirbo apie dvejus metus. Niekas nežinojo, kad jis mikčioja, bet kai jam reikėdavo garsiai skaityti tekstus atliekant savo vaidmenį, jis užsikirsdinėdavo, o tame tekste žodžių keisti negalėdavo. Darbas su logopedijos specialiste padėjo išspręsti dirbti trukdančią problemą.

Darbe su įvairių sričių specialistais svarbus ne tik profesionalumas, bet ir gebėjimas rasti bendrą kalbą. „Su vienu krepšininku, kuris pas mane lankėsi, daug kalbėjomės ir apie augalus, kokias gėles sodinti, netgi esame apsikeitę sodinukais. Dirbant su žmogumi, svarbu atrasti, kas jam patinka, kokius pomėgius jis turi, kas jį nuramina”, – dalijosi patirtimi pašnekovė.

Su vaikais bei paaugliais ji taip pat kalba jų kalba – nevengia jaunimo vartojamo žargono, slengo. Vilma domisi populiariais kompiuteriniais žaidimais, tokiais kaip „Fortnite” ar „Minecraft”, kad turėtų bendrų temų ir galėtų kalbėtis vaikams ar jaunuoliams rūpimomis temomis.

Mokslo metų pabaigoje ji nuperka jiems dovanų – LEGO, „Minecraft” ar kokį kitą žaidimą kaip padėką už įdėtas pastangas, kruopštų bendrą darbą, ir siunčia juos net į atokiausius Lietuvos rajonus.

Kaip jautriai pranešti apie diagnozę?

Dirbant su vaikais itin svarbu gebėti tinkamai bendrauti ir su jų tėvais. Čia neįkainojamas Vilmos turimas psichologės išsilavinimas.

„Išgirsti apie vaiko diagnozę – traumuojanti patirtis. Visi tėvai nori, kad jų vaikui sektųsi, kad jis būtų sveikas, laimingas. Tokia diagnozė kaip autizmas ar vėluojanti kalbos raida jiems asocijuojasi su visiška nesėkme gyvenime”, – paaiškina specialistė.

Anot jos, svarbu padėti tėvams atrasti tas stipriąsias puses, ką vaikas moka, ką jis gali, paaiškinti, kokio pobūdžio yra sutrikimas ir kokios pagalbos reikia. Vilmai kartas nuo karto tenka pamokyti ir savo kolegas, dirbančius su šeimomis, kaip tėvams pranešti nedžiuginančią žinią, koks turi būti kalbėjimo tonas, kūno kalba, kad ši žinia tėvų negniuždytų.

Kiekvienas atvejis yra unikalus

Terapijos pas logopedę trukmė gali būti labai skirtinga, ji priklauso nuo daugelio veiksnių. Kartais užtenka 10-12 susitikimų, o kartais bendras darbas tęsiasi dvejus, trejus ar daugiau metų.

Dirbant su vaiku nuotoliu, į užsiėmimus gali jungtis ir tėvai ar seneliai – jie gali stebėti, kaip vaikui sekasi, užduoti klausimus, matyti, kokių sunkumų kyla.

Vilma prisipažįsta, kad jai labai svarbus tėvų įsitraukimas, jų grįžtamasis ryšys: „Iš tėvų sulaukiu didelio supratingumo, padėkos ir džiaugsmo, kad priėmiau į užsiėmimus jų vaiką, kad nereikėjo laukti eilėje pusmetį ar ilgiau, kad problema yra sprendžiama. Ir mes ją sprendžiame tiek laiko, kiek tik reikia. Tėvai supranta, kad kai kurios problemos neišsisprendžia akimirksniu, reikia kantraus abipusio darbo”.

Jų reikia ir reikės

Šiandien V. Makauskienė dalijasi savo profesine patirtimi su VDU Švietimo akademijos Specialiosios pedaoginės pagalbos: logopedijos bakalauro bei Kalbėjimo ir kalbos terapijos magistrantūros programos studentais. Anot jos, tai labai prasmingas darbas – norisi dalintis su būsimais specialistais, ką reikėtų daryti ir kaip, kad nereikėtų mokytis vėl iš tų pačių klaidų.

„Dvejojau, ar būti dėstytoja, ar likti tik praktike – prisipažįsta ji. – Tačiau studentų reakcija parodė, kad sprendimas teisingas: studentai yra motyvuoti, smalsūs, klausinėjantys, imlūs naujoms žinioms”.

Specialistė sako, kad logopedo specialybė yra labai paklausi, vos baigę studijas jaunuoliai jau kviečiami dirbti.

Ji optimistiškai žvelgia į logopedijos ateitį Lietuvoje: „Mūsų visuomenės gyvenimo trukmė ilgėja, vis daugiau turime senyvo amžiaus žmonių, kurie fiziškai dar pajėgūs gyventi ir save apsitarnauti, tačiau kasdienybę apsunkina demencijos požymiai, rijimo sutrikimai, insultas ir kt. Logopedų reikia darželiuose, mokyklose, gydymo įstaigose, trūksta galinčiųjų dirbti ir su kūdikiais, ir senyvo amžiaus žmonėmis. Nuoširdžiai skatinu jaunus žmones rinktis logopedijos studijas, nes tai yra puiki profesija – galime padėti žmonėms nuo gimimo iki gilios senatvės. Šios profesijos atstovų reikia ir reikės”.