„Kaip ąžuols drūts“: F. Bajoro jubiliejų pasitinkant

Spalio 7-ąją kompozitorius Feliksas Bajoras ruošiasi minėti garbingą, anaiptol ne kiekvienam sulaukti lemtą 90-mečio jubiliejų. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre šia proga spalio 3, 4 ir 5 dienomis rodoma šio autoriaus opera-baletas „Dievo avinėlis“.

Devyniasdešimtmetį kompozitorius Feliksas Bajoras pasitinka ne tik peržvelgdamas ir redaguodamas anksčiau parašytus darbus, bet ir kurdamas naujus. Toks ilgaamžis žmogaus kūrybiškumas – retas. „Kaip ąžuols drūts“ – šie poeto Jurgio Zauerveino žodžiai itin tinka F. Bajoro asmeniui.

Kompozitoriaus kūrybos medis – labai šakotas: jame rasime visą muzikos žanrų paletę. Pats autorius labiausiai vertina savo simfoninius darbus, tokius kaip „Exodus I“ (1994), Koncertą smuikui ir orkestrui (1999) ir, žinoma, operą-baletą „Dievo avinėlis“ (1982).

„Iš nieko niekas negimsta…“

Likimas lėmė, kad „Dievo avinėlis“ (Rimanto Šavelio libretas, papildytas Sigito Gedos ir Marcelijaus Martinaičio eilėmis) yra įsibrėžęs kaip su autoriumi kančios kelius nuėjęs, bet visgi įgyvendintas opusas. Tam autorių ruošė ir 1965–1989 m. darbas muzikinės dalies vedėju Jaunimo teatre, ir darbas su būsimaisiais aktoriais tuometėje konservatorijoje: „Juk aš teatrui gimęs, pats anksčiau galvojau studijuoti aktorystę, bet reikia, galvoju, baigti smuiką, čia juk visai kita sritis“, – pasakoja kompozitorius.

Visgi drąsa imtis tuo metu nepageidaujamos pokario partizaninių kovų temos buvo gerokai per ankstyva. Tad visą operą-baletą „Dievo avinėlis“ (neskaitant režisieriaus Jono Vaitkaus fonograminio pastatymo Lietuvos akademiniame dramos teatre 1991 m.) išvydome tik prabėgus keturiems dešimtmečiams po kūrinio atsiradimo.

„Iš nieko – niekas negimsta. Kūrinyje atsispindi nuotaika, kurioje esame. Mintys, kurias išsakome. Muzika yra visa tai, kas literatūroje – tarp eilučių. Čia dar daugiau vietos palikta klausytojo fantazijai“, – teigia „Dievo avinėlio“ pastatymą LNOBT, kuriamą muzikos vadovo Gintaro Rinkevičiaus ir režisieriaus bei choreografo Martyno Rimeikio, atidžiai stebėjęs F. Bajoras.  

Operos partitūra tarsi tapyta užuominomis: vietomis tik užsiminta ir palikta klausytojui papildyti savo patirtimi ir žinojimu. Ji nesiriboja greta būnančiais, bet priima ir anapusybėje esančiųjų godas ir teisybes.

F. Bajoras, kaip reta kas, geba didelę dalį reikšmių perteikti ritmu. Kompozitorius jį laiko pagrindiniu kūrybos elementu. Ir operoje atlikėjai turi melodinių tarpusavio bendrumų, bet ritmika kiekvieno individuali, o tai rengiant partijas yra didžiulis slenkstis.

„Muzika – ne sudurstyti garsai…“

„Visa mano kūryba paremta vaizdu arba idėja. Atsijungiu nuo pašalinių garsų, įsivaizduoju save įvykio centre ir įsiklausau į tuo metu ten skambančią muziką. Kaip sakė Einsteinas, tik spėk užrašyti, kas tau diktuojama. Gal viskas jau yra sukurta? Reikia tik pasiimti?“ – retoriškai klausia autorius.

F. Bajoro kūryba niekada nėra šiaip sau. Ji skleidžia žinią, ji kviečia atsiliepti, provokuoja muzikantus vis naujai perskaityti partitūrą. Ji nėra daiktas savyje, užbaigtas ir uždarytas penklinėse. Ji atvira naujam žvilgsniui. Ne visi kūriniai vienodai lengvai atrakinami, kartais turi irtis pirmyn ir atgal, kol užčiuopi, kur link veda kompozitorius, ypač darbuose, kur tų linijų daugiau. O pinti jas kompozitorius mėgsta ir geba, savo tiesa dalydamasis su menamais pašnekovais. Tad nors dabar mažai kontaktuoja su aplinkiniais, vis dėlto savo intencijomis lieka labai visuomeniškas: jam rūpi, kad tiek muzikų bendruomenė, tiek platesni klausytojų sluoksniai išgyventų tą siekiamą ėjimą šviesos link.

„Muzika – ne sudurstyti garsai, tai ne gražus mostas, tai mintys, kurias atlikėjas turi pateikti kaip savo. Dėl to jautiesi kūrėju, kol vyksta kūrimo procesas. Tuomet girdi muziką, įsiklausai į kiekvieną jos vingį, ji skamba mintyse mėnesį, pusę metų, įgauna idealius bruožus“, – teigia F. Bajoras.

Savo gyvenimo ir kūrybos jubiliejų pasitinkantis kompozitorius neatsieja nuo to, kas svarbu mums visiems: „Puoselėjame savo kultūrą, kad išreikštume save, kad neišnyktume, kad praplėstume žinojimą, nes žinojimas, kaip ir siela, ta nematoma materiali kūno ir visatos dalis, nemiršta. Mes kuriame savo kultūrą, nes esame turtingi tradicijomis, pajėgūs gyventi ir išlikti, nes ji mums reikalinga kaip oras. Be jos tauta – mirusi. Tenežūna ji, ne laiku gimusi.“

„Dievo avinėlio“ spektakliuose LNOBT spalio 3, 4 ir 5 dienomis pagrindinius vaidmenis atliks operos solistai Steponas Zonys, Kamilė Bontè, Raimondas Juzuitis, Karolis Kašiuba ir baleto solistas Ernest Barčaitis. Dainuos LNOBT choras (vadovas – Česlovas Radžiūnas), gros Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas meno vadovo Gintaro Rinkevičiaus.

Rūta Gaidamavičiūtė