Kaip atrodys Lietuvos žemės ūkio atsparumas ateityje? Euro2040 ūkininkų profilių analizė

GERO ŪKININKO penktojo čempionatos ambasadorius – Petrėnų šeimos ūkis. Ž. Morkvėno_nuotr.

Pastaraisiais metais vis dažniau girdime žodį „atsparumas“. Atsparios turi būti valstybės, bendruomenės, verslai, visuomenė — ir, žinoma, žemės ūkis. Klimato kaita, rinkų svyravimai, geopolitiniai įvykiai, brangstantys ištekliai keičia ūkininkavimo realybę taip greitai, kad tradiciniai metodai, siekiant išlaikyti stabilią ūkininkavimo veiklą, ne visada veikia. O kur dar įvairūs nauji vėjai Briuselyje, kartais stipriai pučiantys į vieną pusę (Žaliasis kursas), o kartais staiga pakeičiantys kryptį (orientavimasis į apsirūpinimą maistu ir pan.).

Viena iš naujų Europos Komisijos inciatyvų – suklasifikuoti Europos ūkius į tam tikras grupes, siekiant tikslingiau skatinti žemės ūkio modernėjimą. Vienas iš tokios iniciatyvos rezultatų – Euro2040 ūkininkų profiliai, kurie, kaip tikimasi, dominuos ES žemės ūkyje po 15 metų. ES mano, jog tokių tipų bus 12: adaptyvusis, korporatyvinis, intensyvusis, tėvoninis, kontroliuojamos aplinkos, ląstelinis, socialinės rūpybos/sveikatinimo, gyvenimo būdo, atkuriamasis, miesto, laisvalaikio ir bendruomenės aprūpinimo. Naujas Lietuvos mokslininkų tyrimas rodo: deja, Centrinėje ir Rytų Europoje galima išskirti dar 2 ūkių tipus: „sofos ūkininkai“ ir „ES paramos medžiotojai“. ES tikisi, jog ūkių profiliavimas ne tik padės vystyti žemės ūkį, diegti inovacijas, bet kartu ir saugoti kaimo kultūrą, tradicijas, garantuoti užimtumą kaimiškuose regionuose. Kaip papildomas ir itin svarbus tikslas yra išskiriamas ir žemės ūkio atsparumo didėjimas. LSMC Ekonomikos ir kaimo vystymo instituto mokslininkai atliko tyrimą, siekdami išsiaiškinti, tiek, kas bendrai lemia žemės ūkio atsparumo didėjimą, tiek ir tai, kurie Euro2040 ūkių profiliai dominuos Lietuvos žemės ūkyje 2040, bei kurie iš jų pasižymės didžiausiu ir mažiausiu atsparumo lygiu. Atsparumas – tai nėra tik ūkio gebėjimas po audros atsikurti. Tai gebėjimas veikti taip, kad net stiprus smūgis neparklupdytų – atsilaikyti, prisitaikyti ir, jei reikia, netgi keisti veiklos modelį į geresnį. Tai reikštų, jog atsparus ūkis geba absorbuoti smūgius (pvz., blogus metus, kainų kritimą); greitai atsigauti po sunkumų; prisitaikyti keičiant technologijas ar veiklos struktūrą; transformuotis, jei reikia – pereiti prie naujesnių, tvaresnių, pelningesnių praktikų. Šiandien atsparus ūkis yra tas, kuris mąsto į priekį: investuoja į dirvožemį, įvairina veiklą, taupo išteklius, stiprina žinias ir bendradarbiauja. Lietuvai tai itin svarbu, Lietuvoje dominuoja smulkūs ir labas smulkūs ūkiai, o jie yra labiau pažeidžiami derliaus šuolių, kintančių supirkimo kainų, brangstančių trąšų ir kuro, pokyčių subsidijų schemose, sezoniškos darbo jėgos trūkumo ir pan.

Tai kas gi lemia ūkio atsparumą?

1. Dirvožemio sveikata ir tausojančios technologijos. Mokslininkai pabrėžia, kad sveikas dirvožemis – tarsi ūkio turtas, kuris lemia stabilų derlių ir mažesnį poreikį brangioms trąšoms. Tokios priemonės kaip: sėjomaina; tarpiniai augalai; mėšlo ar komposto naudojimas; minimalaus žemės dirbimo sistemos (beariminės technologijos ir pan.) padeda palaikyti dirvožemio derlingumą net sudėtingomis klimato sąlygomis.

• Veiklos ir klientų diversifikavimas. Ir nors kartais turėti vieną ir du nuolatinius didelius produkto pirkėjus ūkininkams yra patogu (dažnas sako, jog yra ūkininkas, o ne verslininkas, tad tik džiaugiasi, jog nereikia nuolat ieškoti klientų, su jais derėtis, rengti sutarčių ir t.t.), tyrimas rodo, kad ūkiai, kurie turi kelias produkcijos šakas ir kelis pirkėjus, yra gerokai atsparesni rinkų svyravimams (pvz., jei vienas supirkėjas bankrutuoja, ar metai nedėkingi daržovėms, bet puikūs grūdams). Suprantama, jog tai reikalauja ir didesnių investicijų į techniką (dažnai reikia specifinių mašinų), gilintis į skirtingų kultūrų auginimo subtilybes ir pan., tačiau pastebėtina, jog ilgiuoju laikotarpiu rūpinantis ūkio sveikata, tai atsiperka.

• Priklausomybės nuo importuojamų žaliavų mažinimas. Ir nors globaliame pasaulyje būti visiškai autonomiškais vargiai ar pavyks, vis tik tie ūkiai, kurie mažiau priklausomi nuo esminių produktų importo, demonstruoja aukštesnius atsparumo rodiklius. Pastebėtina, jog, pvz., trąšų kainoms stipriai šoktelėjus, kai kurie ūkininkai buvo priversti svarstyti, ar tikrai ūkininkavimo veikla bus rentabili. Pagrindinės rekomendacijos: ieškoti alternatyvių trąšų (mėšlas, kompostas), investuoti į energijos taupymą (saulės elektrinės, tiksliosios žemdirbystės technologijos).

• Mažesnė priklausomybė nuo subsidijų. Nors parama padeda, pernelyg didelė priklausomybė gali silpninti ūkio konkurencingumą ir versti stovėti vietoje, o ne tobulėti. Todėl labiau atsparūs tie, kurie išlaiko pajamų stabilumą be nuolatinės paramos injekcijų. Kartais net yra sakoma, jog nuolatinė išorinė parama „užrakina“ ūkius neefektyvumo spąstuose. Juk kam modernizuoti, gerinti veiklos procesus, ieškoti naujų rinkų ar plėsti klientų ratą, jeigu galima pasistengti geriau atitikti paramos kriterijus? Taip pat yra minima ir finansinės pagalvės svarba. Ūkiai, turintys prieigą prie kreditų, atsargų ir draudimo, krizes išgyvena lengviau

• Žinios, mokymai ir bendradarbiavimas: Tyrimas atskleidė, kad bendruomeniškumas, kooperacija ir žinių mainai padeda ūkiams greičiau spręsti problemas ir mažinti sąnaudas, ypač smulkiesiems. Juk dirbant kartu lengviau: pirkti techniką, derėtis dėl supirkimo kainų, dalintis informacija ir patirtimi, kartu reaguoti į krizes. Taip pat įrodyta: ūkininkai, kurie nuolat tobulina žinias, greičiau priima technologijas ir efektyviau valdo ūkį.

Akivaizdu, jog ūkių ateitį lems ne vien technika ar ūkio dydis. Kur kas svarbiau – gebėjimas prisitaikyti, keisti veiklą, mažinti priklausomybę nuo importo ir išlaikyti finansinį stabilumą.

O kaipgi atrodo Lietuva ir tie Euro2040 ūkininkų profiliai pas mus?

Mokslininkų atliktas tyrimas parodė, jog tiek ir dabar, tiek ir 2040 metais Lietuvoje dominuos intensyviojo tipo ūkiai (dabar 43,5 proc., bus 41,8 proc. nuo visų ūkių). Antrasis šiuo metu labiausiai paplitęs ūkių tipas – tėvoninis (sudaro 16,2 proc.), tačiau ateityje numatomas itin ženklus tokių ūkių mažėjimas, tikint, jog 2040 metais jų dalis sieks tik iki 5,3 proc. Trečio pagal populiarumą dabar – atkuriamojo (8,7proc.) populiarumas turėtų šiek tiek padidėti ir siekti 12.6 proc. visų ūkių. Iš viso manoma, jog 2040 m. Lietuvoje 5 ūkių tipai – intensyvusis, atkuriamasis, korporatyvinis, adaptyvusis ir socialinės rūpybos/sveikatinimo, – sudarys net 82 proc. visų ūkių.

Ir nors bendras didžiausias augimas procentine išraiška numatomas miesto tipo ūkių, jų reikšmė Lietuvos žemės ūkyje vis vien bus minimali, o toks reikšmingas augimas bus dėl itin žemos palyginamosios bazės. Mat šiuo metu Lietuvoje jų beveik nėra. Tas pats pasakytina ir apie ląstelinį profilį, kurio tokia neženkli plėtra šiek tiek nustebino mokslininkus. Mat laikytina, jog taip bus neišnaudojamas jau dabar Lietuvos turimas potencialas biotechnologijų bei mikrobiologijos srityse, o juk tokio tipo ūkininkavimo sukuriama pridėtinė vertė yra itin aukšta.

Per ateinančius 15 metų galima tikėtis tiek pozityvių poslinkių Lietuvos žemės ūkio sektoriaus žemėlapyje (tikimasi, jog ženkliai mažės „sofos ūkininkų“, didės socialinės rūpybos, atkuriamojo ūkininkavimo profilių reikšmės), tačiau pastebima, jog nesiimant reikšmingų intervencijų iš valstybės pusės, neigiamos tendencijos žemės ūkyje pačios neišnyks (ir toliau dominuos intensyvusis žemės ūkis, stipriai alinantis dirvožemį, priklausantis nuo kelių auginamų kultūrų (javai, rapsai), bei jų kainų svyravimų pasaulinėse rinkose, turintis santykinai mažai finansinio lankstumo (dėl didelių finansinių įsipareigojimų kredito institucijoms)), bet kai kurios ir sustiprės. Tikimasi, jog ženkliai sumažės tėvoninių ūkių, kurie ne tik pasižymi kultūros ir ūkininkavimo papročių perdavimu iš kartos į kartą, žmonių pasilikimu kaimiškose vietovėse, bet ir dideliu įsitraukimu į vietos bendruomenių veiklą, ne tik dėl jau susiformavusių socialinių ryšių (dažnai tėvų ūkį perimantys jaunosios kartos ūkininkai būna užaugę šiose vietovėse, sukūrę bendruomeniškus ryšius su mokyklos, kaimynystės draugais/pažįstamais, jaučia didesnį prieraišumą ir įsipareigojimą artimajai aplinkai), bet ir to, jog dažnai gretimose vietovėse tėvoninio tipo ūkininkai būna susiję giminystės ryšiais.

Nepaisant to, kad visiems nagrinėjamiems ūkininkavimo profiliams būdingas aukštas atsparumo lygis (>45  proc. galimos maksimalios vertės), mažiausiai atsparūs iš jų būtų intensyvūs ir atkuriamieji profiliai. Intensyvus profilio tipas būtų mažiau atsparus dėl santykinai mažo finansinio lankstumo rodiklio, kurio žemas lygis būtų ypač būdingas šio tipo ūkiui. Be to, tokio ūkininkavimo profilio neatsparumas būtų susijęs su santykinai dideliu sezoninių ir nuolatinių darbuotojų santykiu bei maža ne žemės ūkio pajamų dalimi. Tuo tarpu atkuriamojo ūkininkavimo profilio mažesnis atsparumas būtų susijęs su bendrojo pelno marža, daugiau nei perpus mažesne už maksimalią vertę, ir subsidijų dalimi bendrose pajamose, daugiau nei perpus didesne už minimalią vertę.

Kaip matyti iš paveikslo, ekonomiškai atspariausi ūkininkavimo profiliai yra kontroliuojamos aplinkos (69  proc. maksimalios vertės, net 50  proc. atsparesni, palyginti su intensyviu) ir socialinės rūpybos (67  proc. maksimalios vertės). Nepaisant to, kad jų bendrojo pelno marža būtų daug mažesnė nei kitų, minėtų ūkininkavimo profilių rodikliai – sezoninių ir nuolatinių darbuotojų santykis bei klientų diversifikacijos lygis – būtų labai geri. Kontroliuojamos aplinkos ūkininkavimo profilio atveju pastebėta, kad skolos santykis būtų vienas mažiausių tarp visų analizuotų profilių, o priklausomybės nuo importuojamų žaliavų (kuro, trąšų, augalų apsaugos priemonių, veterinarinių vaistų ir kt.) rodiklis būtų vienas mažiausių socialinės rūpybos profilio atveju. 2040 m. santykinai didelio žemės ūkio atsparumo ūkininkavimo profiliai būtų miesto, ląstelinis ir tėvoninis. Tuo tarpu korporatyvinis prisijungtų prie mažiau ekonomiškai atsparių gretų –vertė yra mažesnė nei 50 procentų maksimalios galimos.

Apibendrinant

Šiuo metu pirmaujančią poziciją Lietuvos žemės ūkyje užima intensyvus ūkininkavimo profilis, kurį lemia gana didelės pelno maržos, o kiti profiliai gerokai atsilieka. Nors šio profilio tvarumas abejotinas, tikimasi, kad jis ir toliau dominuos ateinančius 15 metų. Per šį laikotarpį Lietuvoje prognozuojamas pastebimas poslinkis link tvaresnių ūkininkavimo profilių, tokių kaip atkuriamieji, adaptyvūs ir socialinės rūpybos, o tai rodo vis didesnį aplinkosaugos priežiūros ir socialinės atsakomybės žemės ūkyje svarbos pripažinimą ir atspindi pasaulines tendencijas link tvaresnės ir aplinkai draugiškesnės ūkininkavimo praktikos. Tačiau neprognozuojama, kad šis poslinkis artimiausiu laikotarpiu dramatiškai pakeis žemės ūkio praktiką, nes tikimasi, kad intensyvus ūkininkavimo profilis išliks beveik tokiame pačiame lygyje. Buvo įvertintas kiekvieno iš 14 ūkininkų profilių atsparumas, ir paaiškėjo, kad trys populiariausi ūkininkų profiliai, apimantys daugiau nei 66  proc. visų ūkių, taip pat turėtų būti mažiausiai atsparūs, o tai rodo galimas rimtas atsparumo problemas visame sektoriuje ateityje. Pagrindiniai iššūkiai, su kuriais susiduria populiariausi intensyviojo profilio ūkininkai, yra didelė priklausomybė nuo importuojamų žaliavų ir sezoninių darbuotojų, taip pat žemas diversifikacijos lygis. Priešingai, antras pagal populiarumą ūkininko profilis – atkuriamasis – turėtų spręsti didelės priklausomybės nuo subsidijų problemas ir didinti bendrojo pelno maržas, kad padidintų savo ekonominį stabilumą. Prognozuojamas reikšmingas tėvoninių ūkininkų profilių dalies sumažėjimas gali turėti socialinių ir ekonominių pasekmių. Būtent tokio tipo ūkininkavimas pabrėžia šeimos ūkininkavimą, ūkio perdavimą iš tėvų vaikams, tradicinių ūkininkavimo būdų išlaikymą, tradicijų puoselėjimą, socialinių ryšių su kitais kaimo bendruomenės nariais palaikymą ir kt. Prognozuojamas beveik visiškas tokio tipo ūkininkavimo išnykimas Lietuvoje iki 2040 m. gali ne tik prisidėti prie kultūrinių tradicijų erozijos kaimo regionuose, bet ir pakeisti visą kaimo gyventojų gyvenimo būdą, pagrįstą stipriais socialiniais ryšiais ir bendruomenės parama.

Šį tyrimą finansavo Lietuvos mokslo taryba (LMT). Sutarties numeris: S-VIS-23–2.

Priedas: Tirti Euro2040 ūkininkų profiliai

Adaptyvusis

Ūkio apibūdinimas. Ūkių verslo modeliai grindžiami prasmingos patirties, susijusios su maistu, atsinaujinančia energija ir kitomis prekėmis bei paslaugomis, siūlymu. Tai didina vartotojų gerovę ir prisideda prie jų gyvenimo prasmės suvokimo. Šie ūkiai fokusuojasi į klientus, kuriems „gyvenimo projektavimas“ ir „kuruojama patirtis“ yra ypač svarbūs. Maisto gamyba išlieka svarbia verslo dalimi, tačiau ji papildo ūkio teikiamas pramogas ir bioekonomiką (biogamybą, bioplastiką). Ūkis valdomas nepriklausomų verslo partnerių.

Kuriama vertė. Optimalus visų ūkio išteklių panaudojimas, teikiant įvairias prekes ir paslaugas atsižvelgiant į paklausą. Prekių ir paslaugų paketas dažniausiai siejamas su tam tikra “tema” (pvz.: vietinį kultūrinį paveldą reprezentuojantis, durpynų, sveikos gyvensenos, atsinaujinančia energija paremtas ar pan.).

Pagrindiniai ūkininko bruožai. Kūrybingas, smalsus, atviras, išradingas, lankstus, kooperatyvus.

Korporatyvinis

Ūkio apibūdinimas. Ūkis – korporatyvinio verslo padalinys, prisidedantis prie korporacijos funkcionavimo tiekiant standartizuotos kokybės ingredientus galutinių produktų gamybai.

Kuriama vertė. Kokybiškų, tačiau pigių produktų gamyba.

Pagrindiniai ūkininko bruožai. Profesionalus vadovas, nesantis nei ūkio savininku, nei partneriu.

Intensyvusis

Ūkio apibūdinimas. Didelis, intensyvus specializuotas ūkis.

Kuriama vertė. Aukštos kokybės pigių žaliavinių žemės ūkio produktų, skirtų pasaulinėms tiekimo grandinėms, gamyba.

Pagrindiniai ūkininko bruožai. Inovatyvus, orientuotas į pelną, anksti ir greitai įvaldo naujas technologijas, nepriklausomas ūkio valdytojas.

Tėvoninis

Ūkio apibūdinimas. Įvairūs verslo modeliai, dažnai nepelningi arba mažai pelningi, įstrigę veikloje dėl įdėtų investicijų, priklausomi nuo subsidijų ir/ar pajamų iš ne žemės ūkio sektoriaus.

Kuriama vertė. Įvairi – išlaikyti ūkį, išgyventi, perduoti ūkį kitai kartai, t.t. 

Pagrindiniai ūkininko bruožai. Konservatyvus, remiasi tradiciniais ūkininkavimo metodais, vengia permainų, balansuoja ant ribos „tęsti veiklą ar išeiti“. Intensyviai užsiima paramos politikos lobizmu, prieštarauja naujiems standartams ir taisyklėms, ypač jei jos reikalauja naujų investicijų.

Kontroliuojamos aplinkos

Ūkio apibūdinimas. Daugiausia vertikalus ūkininkavimas miestuose ir priemiesčiuose (be dirvožemio).

Kuriama vertė. Patikimas šviežios, kliento poreikiams pritaikytos produkcijos tiekimas aukščiausios klasės klientams (restoranams, mažmenininkams, farmacijos pramonei), dažniausiai miestuose. Greitas reagavimas į paklausos pokyčius.

Pagrindiniai ūkininko bruožai. Intensyviai technologijas naudojantis antrepreneris.

Ląstelinis

Ūkio apibūdinimas. Didelės įvairovės sintetinio gyvūninių baltymų pagrindu kuriamo maisto/ingredientų gamyba.

Kuriama vertė. Alternatyva žemės ūkiui, kelianti mažiau aplinkos ir gyvūnų gerovės problemų; alternatyvūs ingredientai maisto perdirbėjams.

Pagrindiniai ūkininko bruožai. Biotechnologijų antrepreneris, lankstus ir adaptyvus, arba didelės maisto kompanijos žemės ūkio produktų gamybos vadovas.

Socialinės rūpybos/sveikatinimo

Ūkio apibūdinimas. Ekstensyvi maisto produktų gamyba, socialinių ir sveikatinimo paslaugų teikimas.

Kuriama vertė. Verslo modelis orientuotas į sveikatos paslaugų, susijusių su žemės ūkio veikla, teikimą (gamta ir rankų darbas veikia kaip sveikatinimo priemonė). Dažnai mišrūs ūkiai, kurių produktų mišinys tinkamas sveikatinamajam ūkininkavimui ir neapmokytų žmonių darbui.

Pagrindiniai ūkininko bruožai. Socialiai orientuotas, rūpinasi žmonių sveikata bei gamta, empatiškas, atviras.

Gyvenimo būdo

Ūkio apibūdinimas. Migrantai iš miesto vietovių imasi žemės ūkio veiklos (dažnai ne visa darbo dieną), pirkdami žemės ūkio paslaugas, kurių nenori/negali atlikti patys. Jie paprastai būna vienoje kaimo vietovėje kelerius metus, o paskui persikelia į kitas vietoves, ieškodami kitokios patirties.

Kuriama vertė. Miesto ir kaimo aplinkos susiejimas, miesto vartotojams suteikiant tiesioginį ryšį su kaimo vietovėmis ir jų teikiamais privalumais, bei miesto tendencijų pristatymu kaimo aplinkoje. 

Pagrindiniai ūkininko bruožai. Motyvacija paremta savirealizacijos, akiračio plėtros, gyvenimo kokybės gerinimo siekiais. Lankstūs, kūrybiški, turintys įvairios patirties.

Atkuriamasis

Ūkio apibūdinimas. Pagrindinis veiklos principas - aplinkos tvarumas (viršijant vyraujančius reikalavimus).

Kuriama vertė. Maksimalus įvairių ekosistemos paslaugų teikimas. Tikslinė rinka – sąmoningi vartotojai, tiesiogiai su jais susisiekiant ir kuriant „bendro reikalo“ jausmą.

Pagrindiniai ūkininko bruožai. Stipri aplinkosauginė ir socialinė motyvacija, žmones ir žemės ūkį laiko tos pačios ekosistemos susijusiomis dalimis.

Miesto

Ūkio apibūdinimas. Produkcijos auginimas dirvožemyje miesto vietovėje atvirame lauke, šiltnamyje ar ant stogo. Ūkiai dažnai veikia užsakomųjų (abonentinių paslaugų) pagrindu, kurios garantuoja nuolatines pajamas, kai didžioji dalis produkcijos atitenka abonentams. Kita veikla apima: švietimą ir mokymą (apie maistą, žoleles ir biologiją), alternatyvių erdvių veiklai gryname ore suteikimą ir kt. Kitame miesto ūkininkavimo spektro gale - visiškai automatizuotas ūkis ant stogo, teikiantis produkciją restoranams, vietiniams prekybos centrams/mažmenininkams, bendruomenei ir pavieniams asmenims.

Kuriama vertė. Miesto ekosistemų praturtinimas / kūrimas, vietinio maisto, specialių augalų, socialinių paslaugų teikimas.

Pagrindiniai ūkininko bruožai. Antrepreneriai, socialiai atsakingi, smalsūs, lankstūs, prisitaikantys.

Laisvalaikio

Ūkio apibūdinimas. Smulkūs ūkiai, ekstensyvūs, tikslai susiję labiau su užimtumu, o ne ūkio pelningumu. Pagrindines pajamas gauna iš kitų šaltinių. Verslo modeliai įvairūs.

Kuriama vertė. Vertė slypi pačioje žemės ūkio veikloje.

Pagrindiniai ūkininko bruožai. Atkaklus, orientuotas į veiklos įsisavinimą.

Bendruomenės aprūpinimo

Ūkio apibūdinimas. Maži ūkiai, sklypai, sodai namų erdvės miesto ar kaimo aplinkoje. Tikslas – maisto gamyba savo šeimai/savo bendruomenei. Dalis užaugintu/pagaminto maisto bendruomenėje keičiama į kitus produktus/paslaugas.

Kuriama vertė. Maisto gamyba, perdirbimas.

Pagrindiniai ūkininko bruožai. Globėjas, orientuotas į mažus, stipriais ryšiais pasižyminčius tinklus.

Sofos ūkininkai

Ūkio apibūdinimas. Ūkio, kaip tokio, nėra. Siekiama gauti bent minimalias išmokas.

Kuriama vertė. Ūkininkavimui beveik neskiriama laiko. Tiek pajamų šaltinis, tiek laisvalaikio praleidimo būdai (hobis) nėra niekaip susiję su žemės ūkiu. Turimas žemės ūkio paskirties plotas prižiūrimas minimaliai, retkarčiais nupjaunant žolę (bijant, jog antraip sklypas bus pripažintas apleistu) ar iškertant natūraliai išdygusius krūmynus/ jaunuolynus (kad nebūtų pripažinta miško naudmenomis).

Pagrindiniai ūkininko bruožai. Ūkininkavimu nesidomi, dažnai žemės sklypą laiko kaip ilgalaikę investiciją, dar papildomai suteikiančią papildomų naudų (lengvatos būsto statybai ir t.t.)

Viešosios paramos medžiotojai

Ūkio apibūdinimas. Deklaruojamos egzotinės kultūros (grybai, prieskoninės žolelės, egzotinės daržovės) siekiant gauti kuo daugiau tiesioginių išmokų. Dalyvaujama kuo daugiau skirtingų žemės ūkio/kaimo rėmimo programų. Verslo modelis orientuotas į maksimalų paramos įsisavinimą.

Kuriama vertė. Pagrindinis pajamų šaltinis - ne realizuotos produkcijos vertė, o įvairios išmokos žemės ūkiui/ kaimiškiems regionams remti. Kartais derlius net nėra nuimamas. Tai ne tik sutaupo derliaus nuėmimo kaštus, bet ir įgalina atsisakyti sėjos/sodinimo darbų sekančiais metais.

Pagrindiniai ūkininko bruožai. verslus, komunikabilus, rizikuoti nebijantis, dažnai turintispaltų socialinių kontaktų tinklą, asmuo.

Straipsnio autoriai Mangirdas Morkūnas, Artiom Volkov, Agnė Žičkienė, Elzė Rudienė