Dėl savanorystės mano nuomonė yra tokia, kad Lietuvoje ji tik pradeda rastis. Kai kurios asociacijos, viešosios įstaigos tikrai atlieka didelį darbą, negaudamos už tai jokio atlyginimo. Tai tiesiog žmonių aktyvumo pasireiškimas. Tačiau šis procesas tikrai nėra taip plačiai paplitęs, kaip kitose Vakarų šalyse.
Gal ne pats geriausias būtų pavyzdys, bet, pavyzdžiui, kiekviena Austrijos savivaldybė (jos yra daug mažesnės, nei Lietuvoje) turi savo savanorių gaisrininkų komandą ir žmonės pagal grafiką budi ir padeda nelaimės atveju. Jeigu kiltų dideli gaisrai, didelės nelaimės, tada įsijungtų žemių ar net federalinės pajėgos.
Lietuvoje gaisrininkai – gelbėtojai taip pat yra dviejų kategorijų – priklausantys Vidaus reikalų ministerijai ir savivaldybių. Tai štai tie savivaldybių gaisrininkai ir būtų savanorių atitikmuo, tačiau iki pat šiol vyksta gana aršus mūšis dėl finansavimo, socialinių garantijų ir pan.
Analogijų galima rasti ir daugiau, tačiau tai susiję ir su žmonių ekonominio-socialinio gyvenimo sąlygomis. Kai žmonių pajamos nedidelės, reikia galvoti, kaip užsidirbti pragyvenimui. Savanorystei, mano nuomone, daugiau erdvės atsiranda tada, kai žmogus turi pakankamą pajamų šaltinį ir gali skirti laiko savęs įprasminimui, savo gebėjimų atidavimui kitiems.
Savanorystė yra teigiamas dalykas, tarp kitų priežasčių, ir dėl to, kad ugdo žmogų, kuriam ne tas pats, kaip gyvename, kaip tvarkomės. Tai vadinamosios pilietinės aktyvios visuomenės auginimas, iš ko laimi ir pats žmogus, ir visa visuomenė.
Ar gali šį procesą paskatinti valstybė? Valstybė, visų pirma, – tai mes. Jei kalbame apie valstybės institucijas, tai geriausias skatinimas būtų pagarba tiems žmonėms, kurie veikia kaip savanoriai, atkreipimas dėmesio į jų darbus, įvertinimas ir panašiai. Didžiulį darbą, pavyzdžiui, atlieka asociacijos, besirūpinančios dingusiais žmonėmis, priglaudžiančios iš sekso vergijos ištrauktas merginas. Teko ne kartą bendrauti su šių organizacijų atstovais ir jie skundėsi, kad dėmesio jiems trūksta. Kartais reikia ir materialinės paramos. Jeigu savanoriai uždarbio ir nereikalauja, tai jie negali teikti socialinės paslaugos be minimalaus finansavimo. Ypač svarbu santykiai su vietos savivaldos institucijomis, valstybės socialinės pagalbos sistema.
Kita vertus, yra svarbus ir mentaliteto faktorius. Niekada neužsiims savanoryste toks žmogus, kuris dirba nelegaliai, atostogauja Maljorkoje ir kas mėnesį pasiima bedarbio pašalpą (visa tai aprašyta praėjusio savaitgalio Lietuvos ryte).
Stasys Šedbaras
Lietuvos Respublikos Seimo narys
