Nuostabios rugpjūčio pradžios dienos. Atrodo, klaipėdiečiai ėmė ir užsisakė tokias saulėtas dienas. Ir svečių į šventę prigūžėjo. Vieni čia atvyko parduoti savų darbų, kiti – nusipirkti, treti paprasčiausiai akis paganyti, kad paskui galėtų pasakyti: „O žinai, nieko naujo. Viskas tas pats.“ Arba atvirkščiai: „Šioje šventės mugėje pamačiau daug įdomių darbų, sutikau daug įdomių žmonių.“
Sukiojuosi tarp mugės dalyvių ir negaliu atsistebėti. Atrodo, visi susirinko ne į šventę, o mažiausiai į Seimo ar Vyriausybės posėdį, kuriame svarstoma, padidinti ar sumažinti mokesčius. Visi tokie rimti, susikaupę. Neatsilaikau pagundai ir vienai praeivei pasižiūrėjusi į akis nusišypsau. Moteris pasimeta. Atrodo sprendžia sudėtingą dilemą: atsakyti šypsena ar ne? Einu, žiūriu žmogui į akis ir šypsausi. Tik šypsena labai retas kuris atsako. Nugirdusi, kaip merginos giria rankų darbo kremą prieinu ir nusišypsojusi pasiteirauju: „O ką galėtumėte pasiūlyti, kad bent dešimčia metų atjaunėčiau.“ Merginos labai maloniai, bet rimtomis veido išraiškomis man pradeda siūlyti kremą, bet pokalbį pagyvina šalia prekiaujantis vyriškis. „Žinai, kai grįši namo, pasižiūrėjusi į veidrodį savęs neatpažinsi“, – vos pabandžius pirmąjį mėginuką šypsodamasis smagiai pakomentuoja. Kol mudu šmaikštaujame, merginos lūkuriuoja, paskui pasiūlo naują mėginį. Šalia atsirado būrelis smalsuolių, norinčių išbandyti kremus. Tačiau mugėje smagių pabendravimų nedaug pavyko pastebėti. Visi tokie rimti, susikaupę. Matyt, Klaipėdos meras pamiršo priminti, kad visi, atvykdami į Jūros šventę, nepamirštų šypsenos pasiimti. Juk pats meras eidamas į šventę šypsenos nepamiršta pasiimti. Tad šypsokimės sau, šypsokimės vienas kitam, padovanokime šypseną praeinančiam žmogui, praskrendančiam vėjui, smagiai liuoksinčiam saulės zuikučiui ir pamatysime, kad kiekviena diena, kiekviena šventė nepalyginamai įdomesnė, gražesnė ir turiningesnė už vakarykštę dieną ar pernykštę šventę.
Genovaitė Paulikaitė
