„Jūra vandenynas“: režisierius Jokūbas Brazys kelia bangas Vilniaus senajame teatre

Jūra vandenynas. Simonos Jankauskaitės nuotr.

Lapkričio 6-ąją Vilniaus senajame teatre – vieno talentingiausių Lietuvos teatro režisierių Jokūbo Brazio spektaklio „Jūra vandenynas“ (pagal Alessandro Baricco romaną) premjera. Režisierius, o ir kiekvienas veikėjas kelia sau esminį klausimą – kaip atspėti jūrą ir jos paslaptį? Ją sužinojus kiekvienas įmintų ir dalį savęs. Jūra tampa abstrakcija, erdve, kurioje persipina žmogaus pažinumo dilema, egzistencinė baimė, troškimas išlikti.

„Jūra vandenynas“ – tai meilės, nuopuolio, keršto istorija

„Jūra vandenynas“ – tai jau antrasis režisieriaus Jokūbo Brazio pastatytas spektaklis Vilniaus senajame teatre. 2024-aisiais scenoje pasirodęs „Kaligula“ pagal A. Camus tapo įvykiu. Šįkart visi ženklai rodo, jog bus ne kitaip.

A. Baricco „Jūroje vandenyne“ (it. „Oceano Mare“) į atokų pajūrio „Almajerio“ viešbutį susirenka visiškai skirtingi žmonės. Kiekvienas su savu pasauliu, išgyvena savo dramą. Tai tarsi kolektyvinės vienatvės seansas ant jūros kranto. Buvimas kartu prie jūros supina ir keičia jų gyvenimus. Kiekvieno atvykusiojo santykis su jūra intymus. Vieni atvažiavo gydytis, kiti – vildamiesi pabėgti nuo problemų, iliuzijų, negandų. Menininkas, visą gyvenimą trokštantis nutapyti jūrą. Mokslininkas, savo gyvenimą pašventęs jūros ribų tyrimui. Moteris, kurią vyras išsiuntęs „gydytis“ išdavystės. Paslaptinga mergaitė, atsiųsta prie jūros išgyti nuo baimės gyventi.

Režisierius J. Brazys kelia klausimą – gal jie čia visi neatsitiktinai? Galbūt šis viešbutis, sanatorija yra skaistykla, niekieno žemė, stalkeriška zona, apleisties šventykla?

Kiekvienas jūroje kažko ieško. Nori ir ruošiasi į ją išeiti. Galbūt pati jūra – tai banali mirtis ir užmarštis? „Jūra vandenynas“ – tai meilės, keršto istorija, kurios fone girdėti širstanti jūra, šmėžuoja bangų dantys, besitaikantys atsikąsti tramplyno atbrailos baseine, tavo sielos, tavo nerimo.

Jokūbas Brazys: „Ieškojau atsakymų ir į esminius savo klausimus“

Spektaklio inscenizaciją pagal A. Baricco romaną „Jūra vandenynas“ rašė pats režisierius. J. Brazys yra linkęs kūrinius laisvai interpretuoti, jo raiška drąsi, nekonformistinė, tyrinėja, čiuopia egzistencinės baimės, beviltiškumo, nykimo, beprotybės temas.

Jokūbas Brazys: „Viešbutis prie jūros tampa skaistykla. Čia neegzistuoja nei laiko, nei erdvės nuovoka. Jūra tampa neišvengiamybe, kurioje viskas prasidėjo ir į kurią reikia sugrįžti. Jūra tampa neapčiuopiama, lieka tik jos idėja. „Jūroje vandenyne“ kiekvienas veikėjas kelia sau esminį klausimą – kaip atspėti jūrą ir jos paslaptį? Ją sužinojus kiekvienas įmintų ir dalį savęs. Aš pats užaugau ant jūros kranto, didžiąją dalį savo gyvenimo bandydamas įminti jos paslaptį ieškojau atsakymų ir į esminius savo klausimus. Būtent stebint jūrą gimė ir „Jūros vandenyno“ sceninės interpretacijos idėja.“

Aktorė Alvydė Pikturnaitė, kuriai teko vienas iš pagrindinių vaidmenų, kaip raktą į spektaklį cituoja režisieriaus mintį: „Pačiame dugne – gražiausios žuvys. Todėl kartais reikia leisti sau paskęsti.“

Alvydė dar prieš premjerą dalinosi įspūdžiais: „Režisierius mąsto atsispirdamas nuo vaizduotės, simboliškai, giliai. Nenupasakojama ir kompozitoriaus Manto Mockaus muzika: prikaustanti, paslaptinga, atitinkanti A. Baricco romano nuotaiką.“

J. Brazys – teatro režisierius, Oskaro Koršunovo bei Eimunto Nekrošiaus mokinys, sukūrė spektaklius pagal Antono Čechovo „Žuvėdrą“, Peterio Shafferio „Equus“, Agotos Kristof „Storas sąsiuvinis“, Albert’o Camus „Kaligulą“, Georges’o Bataille „Akies istoriją“, „Icarus Machine“. Ukrainoje išleido du spektaklius – „Nepalaidoti mirusieji“ ir „Prikaltasis Prometėjas“.

Alessandro Baricco: „Svarbiau ne tai, kas pasakojama, o kaip pasakojama“

Italų literatūros fenomenas A. Baricco yra prasitaręs: „… yra trys žmonių rūšys: gyvenantys prie jūros, besiveržiantys į jūrą ir mokantys iš jos sugrįžti gyvi.“

A. Baricco yra parašęs 14 romanų, studijavo filosofiją ir muzikologiją, ilgai dirbo muzikos kritiku dienraštyje „la Repubblica“. Pasaulinę šlovę jam pelnė 1996-aisiais išleistas romanas „Šilkas“. Pats rašytojas yra sakęs, jog jam dažnai svarbiau ne tai, kas pasakojama, o kaip pasakojama. Jo kūriniai dažnai statomi pasaulio teatrų scenose. 1993-iaisiais išleidus romaną „Jūra vandenynas“ dėl pasakojimo struktūros A. Baricco imtas net vadinti literatūros kubistu. Beje, romaną „Jūra vandenynas“ į lietuvių kalbą vertė Inga Tuliševskaitė.

Reikia pasakyti, kad spektaklio kūrybiniame procese A. Baricco tekstas tampa ne literatūrine interpretacija, o jūros ir žmogaus santykio tyrimo įrankiu. Aktorė Jekaterina Makarova: „Mes romaną perskaitėme daug kartų, skersai ir išilgai. Galima justi, kad jį rašė žmogus, pažįstantis ir mylintis jūrą – tai man svarbiausia.“

Aktoriai, „Jūros vandenyno“ procesas

Spektaklyje vaidina tiek Vilniaus senojo teatro (Liuda Gnatenko, Artūras Aleksejevas, Dmitrijus Denisiukas, Arturas Svorobovičius, Jekaterina Makarova, Maksimas Tuchvatulinas, Igoris Abramovičius), tiek kviestiniai aktoriai (Džiugas Grinys, Alvydė Pikturnaitė, Gustas Vičkačka). Kiekvienas jų priverstas atsakyti į klausimą – kaip įminti jūrą? Kiekvienas čia ieško savo ritmo, savęs – kaip banglentininkai ieško savo bangos.

Aktorius Igoris Abramovičius šmaikštus ir atvirai ironiškas: „Tai (spektaklis – VST past.) tobulas vaistas hidrofobams, anemikams, melancholikams, impotentams, piktadariams, vienišiams, pavyduoliams ir bepročiams.“

Jekaterina Makarova repeticijų procesą vadina magišku: „Repeticijos su Jokūbu Braziu visada labai įdomios. Jo mąstymo būdas netikėtas, jose gimsta originalūs sprendimai. Atrandame posūkių, kurių pati nebūčiau atradusi. Džiugu, kad susirinko kūrybinga komanda, su jais norisi būti drąsiam“.

Artūras Aleksejevas spektaklio procesą vadina laukimu: „Vaidmens gimimas kaip žūklė tamsoje: jūrą girdi, bet lauki, kol ji pažvelgs į tave atgalios. Režisierius duota kryptį, įvardina akimirką, o aš tada tiesiog turiu būti ten, kai to reikia.“

Dmitrijus Denisiukas: „Kol kas dar nelabai suprantu, kas aš toks, lyg beprotis, lyg pats ponas Dievas. Ieškom, čiuopiame mikrobus. Stilistika labai įdomi – toks puikus neaiškumo jausmas, terra incognita. Tai tarsi ledas, ant kurio lipi ir bijai įlūžti. Nors ne – nebijau įlūžti, nes žinau, kad ten bus pašildytas, drungnas vanduo.“

Spektaklis rodomas lietuvių kalba su rusiškais titrais. Vilniaus senasis teatras – kitoks teatras: daugiakalbis, daugiažanris, veržlus.

///

Kūrybinė grupė: režisierius ir inscenizacijos autorius – Jokūbas Brazys, scenografė ir kostiumų dailininkė – Karolina Fiodorovaitė, kompozitorius – Mantas Mockus, šviesų dailininkas – Karolis Zajauskas, videomenininkas – Paulius Janušonis, scenografės asistentė – Augustė Smaliukaitė.

Vaidina: Džiugas Grinys, Alvydė Pikturnaitė, Liuda Gnatenko, Artūras Aleksejevas, Dmitrij Denisiuk, Artur Svorobovič, Jekaterina Makarova, Maksim Tuchvatulin, Igoris Abramovičius, Gustas Vičkačka.

Vilniaus senojo teatro informacija

Daugiau apie spektaklį: https://vsteatras.lt/spektakliai/jura-vandenynas