Jono Meko vizualiųjų menų centre atidaroma Audriaus Stonio fotografijų paroda

Rugsėjo 16 d. 18 val. Jono Meko vizualiųjų menų centre (Malūnų g.  8, Vilnius, Lietuva) atidaroma Audriaus Stonio fotografijų paroda. Tai savita fotografinė refleksija, kurioje juntama autorinio  dokumentinio kino patirtis ir filosofinis kasdienybės apmąstymas. Ar skiriasi kinematografinis ir fotografinis žvilgsnis? Autoriaus mintys atskleidžia jo santykį su fotografuojama tikrove ir žvilgsnių pokalbį abipus kameros.

Tai truko vos minutę

Audrius Stonys

Karštą rugpjūčio pabaigos dieną, Bangladešo Džahangirnagaru miesto sankryžoje, ant gatvės tilto laiptelių sėdėjo mažas berniukas. Jis įdėmiai žiūrėjo į chaotiško transporto kamštyje įstrigusį autobusą.

Savo žvilgsnį, o už kelių sekundžių ir foto kamerą, į autobusą nukreipiau ir aš.

Seno, apdaužyto autobuso lange nejudėdamas, lyg iš fotografijos, į mane žvelgė nepažįstamo vyro veidas.

Pirmame plane kinematografiniu greičiu, beveik nespėdami užsifiksuoti kadre, pro šalį lėkė dviračių rikšos, skubėjo praeiviai.

O nepažįstamasis sustingęs stebėjo mane stebintį.

Autobusas pajudėjo ir neabejotinai, visiems laikams, nusinešė su savim į mane žvelgusio žmogaus veidą.

Viskas truko nepilną minutę.

Skirtis tarp fotografijos ir kino nėra tokia jau didelė, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Nei fotografija, nei kinas nesustabdo laiko. Mes žinome, kad laikas nenutrūkstamai teka ir prieš, ir po nuspaudus foto ar kino kameros paleidimo mygtuką. Nei nuotrauka, nei kino kadras neapriboja pasaulio, nesukuria iliuzijos, kad jis egzistuoja tik šitame kadro stačiakampyje.

Tiek kinas, tiek ir fotografija leidžia sugrįžti laike į tam tikrą akimirką. Lyg sapne ar prisiminimų juostoje.

Akimirką, kuri yra tik atskaitos taškas begalei fantazijos kuriamų istorijų ir įsivaizduojamų pasaulių.

Tai, kas būtų praslydę pro akis, išnykę amžinybės tamsoje, fotografijos pagalba vis grįžta. Kas tas žmogus, žvelgęs į mane? Koks jo likimas? Kur jis važiavo ir kas jo laukė? Kur jis dabar, šią akimirką, kai galvoju apie jį?

Mes matėmės nepilną minutę, o išsiskyrėm visai amžinybei. Kokį mano prisiminimą jis pasiėmė su savimi? Kiek tas prisiminimas gyvens? Turbūt ne ilgiau nei išsisklaidys automobilio ratų pakeltos dulkės.

Autobusas pajudėjo ir išnyko signalizuojančių, riaumojančių mašinų chaose.

Ant tilto laiptų liko sėdėti mažas berniukas, nubalnotu keliu, keistai laikydamas į viršų nukreiptą savo delną.

Audriaus Stonio fotografijų paroda Jono Meko vizualiųjų menų centre veiks iki spalio 15 d.

Apie autorių:

Audrius Stonys- kino režisierius, Nacionalinės premijos laureatas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, meno daktaras. Gimė 1966 m. Vilniuje. 1984-1989 m. studijavo Vilniaus valstybinėje konservatorijoje (Lietuvos muzikos ir teatro akademija). 1990-ais stažavosi Jono Meko Kino Antologijos Archyve Niujorke. Nuo 1989 m. kuria dokumentinius filmus, bei dėsto Lietuvoje, Indijoje, Pietų Korėjoje, Bangladeše ir kitose pasaulio šalyse. Audriaus Stonio kūrybai būdingos įvairios kinematografinio ieškojimo formos, atveriančios vaizduotę trapumo ir poezijos pasauliui. Pristatoma pirmoji Audriaus

Stonio fotografijų paroda, kurioje autorius fotografijos pagalba pratęsia savo kino viziją.