Joks universitetas nebūtų išugdęs manęs tokios

Savanorystė man – tai galimybė padėti aplinkiniams ir tuo pačiu tobulėti pačiai. Per savanorišką darbą įgyta patirtis yra neįkainojama ir žinau, kad joks universitetas manęs nebūtų išugdęs tokios, kokia esu dabar. Būti savanore man yra garbė.

Savanoriauti pradėjau dar būdama paauglė. 1998 m. atėjau į Lietuvos skautijos organizaciją. Keletą mėnesių pati dar žaidžiau skautišką žaidimą ir mane, kaip Lietuvos pilietę, ugdė mano pirmosios vadovės. Tačiau labai greitai pati pradėjau ugdyti jaunus žmones, diegti pilietiškumą. Tad mano savanorystės kelias prasidėjo nuo 15 metų. Iš tiesų, buvau paauglė, kuri galėjo lakstyti su gatvės vaikais, bet mane traukė skautiško judėjimo idėja ir suvokimas, kad vasaros stovykla – tai nėra tiesiog paprasta stovykla, o tai yra stovykla, kurioje visko mokomasi per patirtį, per pažinimą, kiekviena veikla turi prasmę. Taigi, jau 15 m. esu skautiškame judėjime, pradėjusi kopti skautiškos karjeros laiptais vaikų vadovė, mokymų skyriaus vedėja ir kitos pareigos. Šiais metais tapau didžiausios skautiškos organizacijos Lietuvos skautija – vadovė, vyriausioji skautininkė.   

Baigdama mokyklą su savo bendražygiais skautais vis pasvajodavome, kad būtų labai gerai, jog bent vienas universitetas Lietuvoje turėtų skautišką specialybę, kurią galėtume studijuoti. Svajonės ir liko svajonėmis. Tačiau kaip jau ir minėjau, savanoriavimo mokykla – aukščiausio lygio, kurioje niekas tavęs nevertina balais, visi tave priima tokį, koks esi. Pastaruoju metu dažnai susimąstau kokia būčiau dabar ir koks būtų mano suvokimas apie gyvenimą, jeigu nebūčiau atėjusi į skautišką judėjimą, jeigu nebūčiau atsikandusi savanorystės duonos. Savanorystė man – tai terpė, kur mokysiuos visą gyvenimą, ir nesvarbu kokių dalykų: ar bendravimo su publika, ar priėjimo prie mažo vaiko ar tiesiog skautiškų dalykų.

Tik per savanorišką veiklą aš atradau teisingą studijų kelią ir to, ko man ne tik reikia, bet to, ko aš noriu gyvenime. Kai baigiau vieną specialybę ir suvokiau, kad ji ne man, pradėjau mokytis kitos specialybės, bet po kelerių studijų metų vėl suvokiau, kad ir šita specialybė ne man, tada pradėjau savęs vertinimą ir galų gale tik per savanorišką veiklą atradau tą specialybę – kuri mane dabar „veža“. Šiuo metu mokausi andragogikos magistrantūros studijose ir tiesiog galiu pasakyti, kad mėgaujuosi kiekviena praleista minute paskaitose, bendraudama su dėstytojais. 

Mano asmeniniame gyvenime taip pat labai didelę įtaką turi savanoriška veikla. Abu su vyru esame visuomenininkai, todėl ir dukrą ugdome vadovaudamiesi savanorystės principais. Skauto visa veikla pagrįsta savanorystės idėja, kai tu neieškai naudos, nelauki atlygio, nes taip jau yra, kad duodamas kitiems, atgal gauni dvigubai.

Neretai tenka girdėti nuostatą, kad savanorystė turtingų šalių reikalas. Savanoriškos organizacijos galimybės ir pajėgumai išlaikyti savo narius ir talkinančius darbuose savanorius, stipriai priklauso organizacijos vykdomos veiklos kokybė ir galimybės plėstis, augti, stiprėti, apimti daugiau veiklos sričių, galų gale, kaip iš užsienio šalių pavyzdžių matome, veikti ne tik savo, bet ir ekonomiškai silpnesnių valstybių nevyriausybines organizacijas stiprinant, kuriant ir bendradarbiaujant ir per tai tobulėdami patys.

Savanorystė priklauso tik nuo žmogaus mentaliteto. Finansinė padėtis neturi jokios įtakos. Savanoriauti gali ir labai turtingas žmogus ir žmogus, neturintis jokių turtų. Savanorystei reikia suvokimo ir pašaukimo. Savanoriaudamas turi suvokti, kodėl tai darai, turi rasti vidinės ramybės, o svarbiausia – turi turėti širdį.

Ieva Žilinskienė