Ji metė veterinariją, nes per daug mylėjo gyvūnus. Ir rado save tarp vaikų

Sausio mėnesį, kai bendrakursiai aktyviai ruošėsi egzaminų ir atsiskaitymų sesijai, veterinarijos studentė Gertrūda Laurinavičiūtė priėmė netikėtą sprendimą. Ilgus metus savanoriavusi gyvūnų prieglaudose ir svajojusi tapti veterinarijos gydytoja, vieną dieną ji nusprendė mesti veterinarijos studijas.

„Galiausiai supratau, kad rūpinimasis gyvūnais nėra tik apie meilę jiems, o veterinaro darbas nėra tik apie darbą baltu chalatu. Kai matai, kaip žmonės elgiasi su savo augintiniais, kokie gyvūnai būna apleisti ir nuskriausti, reikia stiprios širdies visa tai atlaikyti ir emociškai nepalūžti. Pasidarė per sunku, man labai visų tų gyvūnų gaila”, – nuoširdžiai prisipažįsta G. Laurinavičiūtė.

Metusi veterinarijos studijas, ji laikinai įsidarbino vaikų darželyje mokytojo asistente  – nešiojo maistą, padėdavo vaikams apsirengti, vėliau prižiūrėdavo juos žaidžiančius lauke, padėdavo atlikti užduotėles ir kt. Ir būtent tai, ką patyrė darželyje, tapo lemiamu posūkiu jos tolimesniame profesiniame kelyje.

Ši patirtis išmokė pažinti save

Gertrūdos kelias į savanorystę prasidėjo dar ankstyvoje paauglystėje. Ji neatlygintinai dirbo ne tik gyvūnų prieglaudose, bet ir labdaros organizacijoje „Maisto bankas”, talkino įvairiose socialinėse iniciatyvose, vasaros stovyklose. COVID-19 pandemijos ir karantino laikotarpiu, kai daugelis sėdėjo užsidarę namuose, ji vis viena skubėdavo pas keturkojus draugus.

„Šunis juk kasdien reikia maitinti ir vedžioti, nepaisant to, kad įvestas griežtas karantinas”, – sako ji.

Didžiausi iššūkiai buvo ne fiziniai, o emociniai. Gertrūda sako, kad lankantis gyvūnų prieglaudose reikėjo daug stiprybės, kad kaskart, pamačius vargšus nuskriaustus gyvūnus, neapsipiltų ašaromis.

Tačiau savanorystė tapo tikra gyvenimo mokykla: „Tai padėjo man pažinti save – atrasti savo stipriąsias ir silpnąsias puses, ką aš galiu ir ko negaliu. Ilgainiui supratau, kad gyvenime turiu ne plaukti pasroviui, o klausytis savo širdies balso, išnaudoti tai, ką galiu daryti geriausiai”.

Darželis parodė naują kelią

Po to, kai metė studijas ir įsidarbino darželyje, ji pažino įvairaus amžiaus vaikus – ir mažuosius, 1-3 metų vaikus, ir priešmokyklinukus.

Nors tuo metu dar neturėjo didelės pedagoginės patirties, būdama su vaikais ji jautėsi ne pavargusi, o kaip tik – pasikrovusi. „Buvimas su vaikais, jų nuoširdumas, klausimai apie dangų, dinozaurus ar kodėl vėjas pučia – man tai tapo kasdienė terapija”, – pasakodama šypsosi Gertrūda.

Darbas su vyresnėliais, juos mokant, sprendžiant su jais užduotėles, jai pasirodė esant arčiau širdies, nei rutina ir žaidimai su pačiais mažiausiais. Taigi ji tikslingai rinkosi, ką toliau norėtų studijuoti.  

Pasuko į pedagogiką – su tikėjimu ir pagarba vaikui

Rudenį Gertrūda pradėjo studijuoti pradinio ugdymo pedagogiką ir ankstyvosios užsienio kalbos mokymą Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje Vilniuje. Nors viskas – nuo teorijos iki pirmųjų pamokų praktikos metu – pirmaisiais studijų metais buvo nauja, entuziazmo ir smalsumo netrūko.

„Atliekant praktiką pirmame kurse, stebint pamokas, apėmė labai stiprus jausmas: aš noriu būti ta, kuri vaikams kuria saugų ir jaukų pasaulį”, – sako ji.

Pirmąją praktiką ji atliko trečiokų klasėje – iš pradžių stebėjo mokytojos darbą, vėliau pati pravedė kelias pamokas savarankiškai.

„Pasirodo, pamokų metu yra sunkiausia planuoti laiką. Galvoji, kad viena ar kita veikla truks dešimt minučių, o vaikai ją padaro per tris minutes. Tada staiga reikia keisti planą, keisti pamokos turinį ir eigą. Vaikai džiugino – atrodė labai susikaupę, įsitraukę, supratau, kad tikrai noriu tai daryti visą likusį gyvenimą”, – savo įspūdžius prisimena VDU Švietimo akademijos studentė G. Laurinavičiūtė.

Mamos pavyzdys – mokytojos idealas

Gertrūdos mama jau 24 metus dirba pedagogikos srityje – ji yra dorinio ugdymo ir tikybos mokytoja, neseniai įgijusi ir specialiojo pedagogo kvalifikaciją. Mamos patirtis ir palaikymas jai buvo itin svarbūs renkantis ir savo profesiją.

„Mama labai realistiškai papasakojo, kokie sunkumai laukia mokytojos darbe, bet ji akcentavo, kad visi tie sunkumai yra įveikiami. Suprantu, kad mokytojo darbas reikalauja nuolatinio mokymosi, tobulėjimo, bet tai mane kaip tik ir motyvuoja”, – įsitikinusi ji.

Paklausta apie tai, kokia mokytoja ji pati norėtų būti, Gertrūda net nedvejodama atsako, kad nori būti tokia, kokia yra jos mama: „Mano mama yra labai šiltas žmogus, visada buvo ir yra atsidavusi mokiniams. Jos buvę auklėtiniai, dabar jau suaugę žmonės, sutikę ją gatvėje iki šiol mielai apkabina, pasako, kad pasiilgo. Noriu ir aš būti tokia, kurios mokiniai nepamiršta.”

Pašnekovė neabejoja, kad pradinių klasių mokytojas yra žmogus, kuris ne tik perteikia vaikams žinias, bet ir stipriai prisideda formuojant jų vertybes, charakterį, asmenybę: „Tai pirmasis jų mokytojas mokykloje. Jei klasėje vaikams bus jauku, gera, įdomu, jei jie jaus mokytojo šilumą ir dėmesį, toks bus ir jų santykis su mokslu. Tai neabejotinai formuoja jų požiūrį į mokymąsi, pasaulį, požiūrį į santykius, pasitikėjimą”.

Automobiliai, žirgai ir… meilė

Atsilaisvinusi nuo darbų, Gertrūda skiria laiko kiek neįprastiems pomėgiams. Vienas jų – automobilių sportas. Ji nuo pat mažumės su savo tėčiu aktyviai lankydavosi automobilių sporto varžybose, o vėliau ir pati sėdo prie lenktyninio automobilio vairo.

„Drauge su tėčiu praleisdavome varžybose ne vieną savaitgalį. Mane ši veikla labai įtraukė. Būdamas vaikas netgi spėliodavau iš garso, kokia tai mašina, koks modelis. Pamenu, kai vieno gimtadienio proga tėvai iš sutaupytų pinigų nupirko man automobilį varžyboms. Sekėsi neblogai – lenktyniaudama pelniau ne vieną svarbų titulą ir apdovanojimą. Tačiau pats didžiausias mano laimėjimas – ne taurės, o šiame sporte sutiktas mylimas žmogus”, – pažinties istoriją su savo būsimu vyru prisimena G. Laurinavičiūtė.

Dar vienas jos ilgametis pomėgis – jodinėjimas žirgais. Jodinėti ji pradėjo būdama vos trejų metukų. Nors kelio trauma vėliau pristabdė aktyvias treniruotes, Gertrūda planuoja šią vasarą vėl grįžti į žirgyną.

„Visada buvau gan drovus ir tylus žmogus, – prisipažįsta ji. – Tačiau kai aš jodinėju, stebiu automobilių varžybas ar pati vairuoju, čiaušku nesustodama – šie pomėgiai išmokė mane drąsos daryti tai, kas man patinka, laisvai bendrauti, varžytis, drąsiai klausti, nepasiduoti”.

Linkis sau kantrybės ir jautrumo

Nors Gertrūda dar tik baigė pirmuosius mokslo metus universitete, ji jau nekantrauja atlikti dar vieną praktiką mokykloje, o ir svajoja apie mokytojo darbą. Paklausta, ko sau palinkėtų kaip būsimai mokytojai, Gertrūda nedvejoja: „Būti kantriai, jautriai ir supratingai. Vadovautis ne tik protu, bet ir širdimi. Ir niekada neužmiršti – kiekvienas vaikas turi savo pasaulį, o mokytojo darbas yra ne tik jį suprasti, bet ir padėti vaikui augti.”

Darbas su vaikais padeda augti ir pačiam mokytojui. Kaip, beje, ir savanorystės veikla. Gertrūda pataria žmonėms, ypač paaugliams, kuo daugiau savanoriauti – tai dovanoja daug vertingų patirčių, o ir padeda pažinti save bei galbūt netgi atrasti savo tikrąjį pašaukimą. 

Nerijus Žeronas