Su savanoryste artimiau susipažinau gana neseniai. Man sunku spręsti apie situaciją visoje Lietuvoje, bet galiu pasidalinti savo asmenine patirtimi. Negaliu atsistebėti, bet sutinku daug žmonių, kurie nori padėti vieni kitiems ir neprašo už tai jokio atlygio. Visa tai puiku, bet mano manymu, tai vyksta šiek tiek chaotiškai. Manau, kad yra mažoka informacijos apie savanorystę. Galėtų visa savanorystės veikla būti daugiau koordinuota. Svečiuodamasis Prienų bendruomenės Savanorių centre išgirdau apie savanorių mokymus ir jų veiklą. Norėtųsi šią idėją išplėtoti ir Jonavoje. Savanoriai galėtė padėti ne tik vargstantiems, bet ir bendradarbiauti su vyriausybinėmis organizacijomis ir savivaldos institucijomis. Toks bendradarbiavimas mažintų konkurencijos pojūtį tarp vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų. Kažkodėl norisi darbą už atlygį ir savanorystę palyginti su atlygintina ir neatlygintina kraujo donoryste.
Steigdami VšĮ „Paneriečiai“ manėme, kad tai bus tik bendruomenės laisvalaikio užimtumo centras, kad gausime labdaros ir išdalinsime bendruomenei. Neilgai trukus nusprendėme, kad atsisakome labdaros gavimo ir dalinimo. Žinoma priimame mums būtiniausius daiktus, nes be jų neišgyventume, bet mūsų tikslas duoti, o ne imti. Džiugu girdėti iš vaiko lūpų, kad užaugęs norėtų būti savanoriu. Kol kas man nedaug teko sutikti turtingų savanorių. Manau, kad pasiturintys žmonės daugiau pinigais ir labdara atiduoda duoklę savo sąžinei, o neturtingi eina padėti vieni kitiems.
Kartą žiūrėjau filmą, kuriame mokytojas mokiniams uždavė užduotį sugalvoti kaip pakeisti pasaulį. Vienas berniukas sugalvojo padaryti tris gerus darbus trims žmonėms ir jų paprašė padaryti tą patį. Darydami neatlygintinus darbus tampame mažesniais savanaudžiais. Kuo daugiau vietos užims gėris, tuo mažiau vietos liks blogiui.
Darius Ulkštinas
