Jei gali, visada daryk gerą

Savanoriauti pradėjau daugiau kaip prieš dešimt metų. Įstojau į Raudonojo Kryžiaus draugiją, nes norėjau žmonėms, kuriems reikalinga pagalba, padėti. Tai oficiali savanoriavimo pradžia, bet padėti žmonėms stengiausi nuo pat vaikystės. Gal tai mano būdo bruožas?.. Gal todėl, kad labai mėgstu bendrauti? O gal ir todėl, kad jaučiu labai didelį vidinį malonumą, galėdama padėti, bendraudama su žmogumi.

Šiandien Telšiuose nemažai vienišų žmonių. Reikalinga pagalba, kai jie suserga. Tačiau nereikia nė ligos. Kiek mūsų mieste žmonių, kurie yra vieni tarp keturių sienų, nes vaikai išvažiavę į užsienį arba žmogus susiklosčius aplinkybėms liko vienišas. Žinoma, yra socialiniai darbuotojai, kurie tokius žmones lanko, jiems padeda susitvarkyti buities reikalus. Tačiau kiekvienam žmogui reikia didesnio bendravimo, negu jam gali skirti socialinis darbuotojas, reikia, kad kažkas daugiau pas jį ateitų, kartu su juo pasėdėtų prie puodelio arbatos, pasikalbėtų. Sekmadieniais gal net kartu su juo ir poterius kažkas pakalbėtų.

Žinoma, kai lankai vienišus žmones, turi būti viskam pasirengęs. Prieš kelerius metus turėjau labai gerą kaimynę. Ji jau buvo garbingo amžiaus. Per kiekvieną šventę ją kviesdavomės pas save į svečius. Juk sakoma, kad svečias į namus – Dievas į namus. Labai miela ir supratinga moteris. Mato, kad kažką skubi daryti, siūlosi padėti, žinoma, matai, kad jai mažoka sveikatėlės, bet malonus tas jos gerumas. Ji buvo kaip ir mūsų šeimos narė. Pablogėjus sveikatai ją norėjo pasiimti giminaičiai, bet atsitiko nelaimė, močiutei lūžo ranka ir giminaičiai nutarė, kad geriau jai bus senelių namuose. Močiutė atsisakė ten vykti, tada giminaičiai pasakė, kad jos daugiau nebežiūrės. Mes ir toliau draugavome, įveikėme visus sunkumus. Abi laukėme jos 90-ojo gimtadienio. Tačiau trūko vos vieno mėnesėlio… Pas mane užėjo ją globojanti socialinė darbuotoja ir pasakė, kad negali įeiti. Abi pradėjome belstis į duris, į langą, bet durų mums niekas neatidarė. Staiga lange pasirodo jos katinėlis. Jis nugaryte prastumia užuolaidą ir mes pamatome, kad ji ramiai guli savo lovelėje jau atsisveikinusi su šiuo pasauliu. Tarytum miegotų. Ji buvo labai pamaldi moteris, niekada prie stalo nesėsdavo be maldos ir nepakildavo nuo jo nepersižegnojusi. Galvoju, už tą pamaldumą Dievas jai davė labai ramią mirtį.

Esu tokios nuostatos: jei gali, visada daryk gerą. Savanorystė mumyse turi būti įaugusi. Tik pastaruoju metu yra atitolimas, tarp vaikų, senelių, tėvų. Šiandien daugeliui aktualiau materialinė gerovė negu dvasiniai dalykai. Vakarais einu gatve, žiūriu į languose degančius žiburėlius ir galvoju, kuriame bute šilčiausia, nes ne turtai, ne prabanga kuria namų šilumą ir jaukumą. Žinoma, gerais darbais girtis nereikia, bet gerais pavyzdžiais skatinti kitus žmones padėti kitiems, skleisti savanorystę reikėtų. Reikia žmones skatinti padėti vienas kitam.

Regina Chmieliauskienė

Trečiojo amžiaus universiteto vadovė