Istorikė Aistė Petrauskienė – apie radinius partizanų bunkeriuose, vis dar gyvą istoriją ir darbo prasmę

Aistė Petrauskienė. Partizanų bunkerio Daugėliškių miške (Raseinių r.) tyrimų akimirka, 2010 m. G. Petrausko nuotr.

„Nė vienas iš tų žmonių nenorėjo tapti laisvės kovotoju, kovojančiu su ginklu rankoje. Nė vienas. Esu beveik tikra, kad kiekvienas iš tų tūkstančių žmonių būtų rinkęsis auginti vaikus, arti žemę, baigti universitetus, dirbti kažkokius kitokius darbus“, – apie laisvės kovotojus pasakoja Lietuvos nacionalinio muziejaus istorikė dr. Aistė Petrauskienė.  

Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną, gegužės 14-ąją, Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namuose Aistė ves patirtinį užsiėmimą „Surasti, kad kalbėtų“, kurio dalyviai galės patys iš žemių iškasti su partizaniniu pasipriešinimu susijusius daiktus, kurie, anot istorikės, skatina megzti gyvą santykį su šio laikotarpio istorija. Signatarų namai – Lietuvos valstybės laisvės idėją puoselėjantis Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys, o Laisvės kovų istorija – neatsiejama šios idėjos dalis.

Pokalbyje A. Petrauskienė pasakoja ne tik apie netikėtą edukacinį užsiėmimą, bet ir apie pirmąjį prisilietimą prie partizanų bunkerio archeologiniais metodais, vertybinį kiekvieno laisvės kovotojo pasirinkimą ir vis dar gyvą šio laikotarpio istoriją. 

Gegužės 14-ąją, Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną, Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namuose kviečiate į edukacinį užsiėmimą „Surasti, kad kalbėtų“. Koks jis bus tiek edukaciniu, tiek istoriniu požiūriu?  

Tai jau trečias kartas, kai šia minime šią progą. Šiemet nusprendėme atsisakyti įprastos diskusijos formos – norisi gyvesnio, asmeniškesnio santykio su istorija. 

Kartu su Signatarų namų direktore dr. Dalia Strimaityte sumanėme vakarą, kuriame istorijos bus pasakojamos per daiktus – simbolinius, partizanų kovas menančius. Juos dalyviai „atkas“ žemėje archeologų naudojamais įrankiais – mentelėmis ir šepetėliais. Kiekvienas atrastas daiktas taps atspirties tašku pasakojimui apie žmones, jų kovas ir likimus. Nors tai – daiktų kopijos, šalia bus galima išvysti ir autentiškus eksponatus. 

Man pačiai tai irgi bus žaisminga patirtis – nežinau, kuris daiktas bus rastas pirmas, todėl pasakojimą kursime kartu su dalyviais. Už kiekvieno radinio slypi tikros istorijos – jas ir kviečiame atrasti. 

Ką archeologai gali rasti, kai imasi tyrinėti partizaninį karą? Ką tie žmonės paliko? Tikrai net neįsivaizduoju, kokie ten daiktai galėtų būti.  

2009-aisiais su savo būsimuoju vyru, archeologu Gediminu, pradėjome svarstyti, ar archeologija galėtų padėti tyrinėti partizaninį pasipriešinimą – tuo metu tai atrodė drąsi ir kažkiek netikėta mintis, nes šioje srityje Lietuvoje dar nebuvo vykdoma profesionalių tyrimų. Užsienio kolegų palaikymas sustiprino įsitikinimą, kad archeologiniai tyrimai gali atskleisti tai, ko nemini liudininkai ar šaltiniai. Pavyzdžiui, vienas iš paneigtų mitų – esą partizanų bunkeriuose buvo galima vaikščioti stačiomis. Daugumos jų aukštis siekė vos 150 cm. 

2010 m. pavasarį vykdami žvalgyti vienos partizanų stovyklos užsukome į Raseinių krašto istorijos muziejų. Susipažinome su darbuotojais ir po dviejų savaičių jie mums pranešė, kad istorijos mokytojas su mokiniais planuoja atkasti partizanų bunkerį Daugėliškių miške. Nusprendėme kartu su Gediminu Petrausku ir Vykintu Vaitkevičiumi nuvykti apsižiūrėti. Kartu su išminuotojais apžiūrėjome vietą. Nutarėme imtis šios vietos archeologinių tyrimų, nes atrodė, kad vieta pati mus susirado. Galvojome, kad kasinėjimai truks tris–keturias dienas, o galiausiai truko 34-ias. Tai buvo mūsų pirmieji partizaninio karo vietų kasinėjimai – todėl, kaip su pirma meile, čia neišvengiamai yra šiek tiek romantikos (šypsosi). 

Mums pasisekė – atradome bunkerį, kupiną ne tik daiktų, bet ir gyvų istorijų. Vis dar gyvuojantis ryšininkas Albinas Kęstutis Bersėnas-Stirniukas (šiuo metu 97 metų amžiaus) padėjo mums suprasti kontekstą, o tarp čia žuvusiųjų buvo ir Leonardas Vilhelmas Grigonis-Užpalis – vienas 1949 m. vasario 16-osios deklaracijos signatarų. Gausūs radiniai: Gediminaičių stulpai, sagos su Vyčiu, durtuvas su slapyvardžiu, net puodynė, kurią atpažino tas pats ryšininkas, suteikė daug atradimo džiaugsmo. Tokie momentai tiesiog panaikina laiko distanciją. Iš tardymo protokolų vėliau paaiškėjo, kad tą vakarą ryšininkas jiems dar buvo atnešęs maisto. Per 34 dienas surinkome daugiau nei 1000 radinių – daug jų išliko todėl, kad bunkeryje buvo kilęs gaisras ir sovietinė apieška buvo nutraukta. Laikas tarsi sustojo ir laukė, kol kas nors vėl viską prakalbins. 

Vienas radinys privertė mus sustoti – kolega, manydamas radęs įprastą keramikos šukę, netikėtai aptiko kaukolės fragmentą. Susišaudymo metu, kai partizanams liko paskutinės kulkos, supratę, jog neatsilaikys, tesėdami priesaikos žodžius, likusias kulkas paleido į save. Dviejų žmonių kaukolių fragmentai buvo sprogimo jėgos išplėšti. Žinojome, kad tai – žūties vieta, bet tiesioginis prisilietimas prie mirties akimirkos viską keičia. Žuvusiųjų kūnai buvo išvežti į Kauną ir iki šiol nežinoma, kur jie palaidoti. Todėl šie keli kaulai, iškilmingai palaidoti Ariogaloje, tapo simboliniu jų kapu – kaip ženklas, kad jų kova nebuvo pamiršta. 

Vienas iš žuvusių partizanų slapyvardžiu Banga ilgą laiką buvo laikomas nežinomu kovotoju – kaip ir daugelis kitų. Tik atkakliai naršydami archyvus galiausiai išsiaiškinome, kad tai Romualdas Misevičius iš Geručių kaimo. Susisiekėme su vietiniu gyventoju ir netrukus nuvykome pas jo 90-metę seserį, kuri apie brolį nieko nebuvo girdėjusi nuo 1948-ųjų. Tokiais momentais supranti, kad išeini iš įprastos istoriko darbo aplinkos. Tai suteikia istorijai žmogišką veidą ir prasmę mūsų darbui. 

Kiekviena partizaninio karo vieta – ar tai būtų bunkeris, ar kautynių laukas – slepia netikėtus atradimus. Jose juntamas sustabdytas laikas: mirties akimirka ar apleidimo momentas. Mokslininko žvilgsnis gali šias vietas prakalbinti iš naujo. Studijuojant mokė, kad istorija turi būti objektyvi, bet ilgainiui supratau – istorija visgi yra subjektyvi.  

Gal galėtumėte pasakyti, kiek jau atkasta ir ištyrinėta bunkerių, o kiek dar jų likę?  

Praėjusių metų vasarą buvo tyrinėtas devintasis partizanų bunkeris. Kiek jų tiksliai buvo, mes nežinome. Galėtume įsivaizduoti – nuo pačių mažiausių iki didžiausių – turbūt daugiau nei 10 tūkst.  

Ir tik devyni yra ištyrinėti?  

Tiek bunkerių yra tyrinėta archeologų, o atkasta yra gerokai daugiau. Kartu su noru įamžinti partizanų atminimą Nepriklausomybės pradžioje bunkeriai buvo masiškai atkasinėjami tam, kad juos atstatytų ir jie taptų atminimo įtvirtinimo formomis. Norėta, kad jaunimas galėtų užeiti į bunkerius ir pajustų jų dvasią.  

Užtruko laiko suvokti, kad bunkerių nederėtų atkasinėti bet kaip ir kad jie slepia svarbias istorijas. Laimei, šiandien tai yra uždrausta: be archeologų joks bunkeris autentiškoje vietoje negali būti atkasamas. Apie 30 bunkerių buvo tiesiog atkasta, be jokio archeologų įsikišimo. Tarp tokių ir Jono Žemaičio-Vytauto bunkeris Šimkaičių miške.  

Sakėte, kad už kiekvieno daikto slypi pasakojimas apie žmogų. Kodėl mums prasminga žinoti tas istorijas? Kodėl nepakanka datų ar sausų faktų, kad suprastume laisvės kovų laikotarpį?  

Šio laikotarpio istorija yra apie vertybes. Ne apie karybą, ne apie ginklų istoriją, ne apie fortifikaciją, o apie žmonių pasirinkimus. Mėgstu sakyti: nė vienas iš tų žmonių nenorėjo tapti laisvės kovotoju, kovojančiu su ginklu rankoje. Nė vienas. Beveik esu tikra, kad kiekvienas iš tų tūkstančių žmonių būtų rinkęsis auginti vaikus, arti žemę, baigti universitetus, dirbti kažkokius kitokius darbus. Tačiau taip susiklostė, kad jie buvo lemties nustumti pasirinkti kitokį gyvenimą.  

Šioje istorijoje galime apčiuopti žmones su jų likimais, pasirinkimais, gyvenimais, galime matyti jų veidus, daugiau sužinoti apie jų gyvenimus prieš pasirenkant tapti laisvės kovotojais, jungti šias žinias su jų likimais laisvės kovų metu. Bunkeriuose slepiasi daugybė istorijų, kurių nėra mūsų vadovėliuose: nuo moterų istorijų iki ištisų partizanaujančių šeimų istorijų. Man regis, kad šias mums įprastas nespalvotas partizanų fotografijas pildydami emocijomis, asmeninėmis istorijomis gauname gerokai ryškesnį, įdomesnį, spalvingesnį, sudėtingesnį vaizdą.   

Matyt, šiuo metu ypač svarbu rasti tapatumą su sunkiais, tvirtais, oriais žmonių pasirinkimais. Dabartyje esančiam žmogui surasti ryšį su kitu žmogumi praėjusiame laike kur kas lengviau nei rasti ryšį su plikais istoriniais faktais.  

Neabejotinai. Būtų utopiška ir naivu tikėtis, kad laisvės kovotojai taps įkvėpimu visiems žmonėms, bet tie, kuriems rūpi pilietiškumas, neabejotinai laikys šiuos žmones pavyzdžiais. Tai gali būti šauliai, kariuomenės struktūros atstovai arba žmonės, vedami pilietiškų norų ir idėjų. Dabartiniai geopolitiniai įvykiai neabejotinai paskatina prisiminti, iš kur kyla laisvės ar kovos už laisvę idėja. 

Partizanų vertinimas net ir praėjus trims nepriklausomybės dešimtmečiams vis dar nevienareikšmis. Esame girdėję įvairiausių pasakojimų, ir su potekste „būta visokių“, tačiau prasidėjęs karas Ukrainoje, manau, sustiprino mūsų partizanų pasakojimą. Pradedame drąsiau į jį žiūrėti ir jį vertinti. Dargi – suprasti, kodėl vienas ar kitas kritikuotinas sprendimas, žvelgiant iš mūsų šiltų fotelių, nebeatrodo taip paprastai įvertinamas.  

Kaip skirtingai buvo vertinami partizanai mūsų istorijoje?

Pasakojimas apie partizanus dar kurį laiką bus gyvas. Su kolegomis esame kalbėję, kad turi nuo istorinių įvykių praeiti koks 100 metų, kad koks nors pasakojimas nusistovėtų – kai nebelieka gyvosios atminties, tiesioginių palikuonių ir patyrusiųjų tą laikmetį.  

Partizanų istorijai reikšmę ir įtaką turėjo sovietmetis ir valdžios vykdyta propaganda. Kol vyko partizaninis karas, buvo daug karinės propagandos, tačiau sovietinės valdžios siekis diskredituoti partizaninį judėjimą tęsėsi ir jau pasipriešinimui pasibaigus, perėjo į ideologinę propagandą. Lietuvos nacionalinis muziejus saugo buvusio Revoliucijos muziejaus archyvinę medžiagą ir ją tyrinėjant galima pamatyti, kaip 7-ajame XX a. dešimtmetyje skiriama daug dėmesio šiai temai iš propagandinės pusės. Buvo specialiai renkama medžiaga, surengtos kelios parodos iškalbingais pavadinimais, pavyzdžiui, „Buržuaziniai nacionalistai – pikčiausi lietuvių tautos priešai“ su ją lydinčiu leidiniu „Būkit motinų prakeikti už nekaltą kraują“. Ši tema nebuvo užmiršta, bet buvo aiškiai formuojamas pasakojimas. Ir tai, deja, davė lauktų rezultatų. Turėjo užaugti viena Nepriklausomos Lietuvos karta, kuri pradėtų su savo tėvais diskutuoti ir kelti klausimą, galbūt jų pasakojimas yra klaidingas ir formuotas propagandos.  

Žinoma, esti ir kitų atvejų šeimose, pavyzdžiui, partizanai vykdė karo lauko teismo sprendimą ir nužudė jų artimuosius, tokiu atveju pasakojimas apie „banditizmą“ eis iš kartos į kartą.  

Kalbėdama apie propagandos padarytą įtaką turiu omenyje žmones, kurie iš esmės nebuvo susiję nei su viena, nei su kita puse ir kuriems sovietmetis labai sėkmingai įdiegė, kad partizaninis pasipriešinimas buvo „banditizmas“, ir kurie net ir ne iš piktos valios toliau rutulioja šį pasakojimą.  

Atkūrus Nepriklausomybę, suprantama, buvo imtasi kontrpropagandos. Ne kuriant pasakojimą apie kovojančią Lietuvą, bet visų pirma paneigiant tai, kas buvo skleista sovietmečiu. Paneigti faktus, net jei jie ir klaidingi, visuomet yra sudėtingiau. Žinoma, dar buvo nemažai gyvų laisvės kovotojų, prasidėjo įamžinimas, įpaminklinimas, bandymas susigrąžinti prarastą atmintį, pagaliau buvo galima ir gedėti. Šis etapas buvo labai stiprus pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį. Vėliau – gili duobė.  

Sakyčiau, kad nuo 2010-ųjų vėl pradeda atsirasti idėjų ir renginių, susijusių su partizanų atminimu. Pavyzdžiui, ilgus metus truko Trakinių partizanų renginys, jau 14-tą kartą vyks stovykla „Laisvės kovų atmintis“, sukurtas grupės „Skylė“ ir Aistės Smilgevičiūtės muzikinis albumas „Broliai“ ir kiti. Virsmas toks, kad iš istorinio pasakojimo pereinama į meninę, visuomeninę plotmę, kai ta tema gali tapti kažkuo daugiau nei vadovėlio medžiaga.   

Rašydama disertaciją taip pat stengiausi pažvelgti į partizaninį karą kitaip, nei buvo įprasta. Vėliau su kolega Vykintu Vaitkevičiumi kartu išleidome ir knygą „Lietuvos partizanų valstybė“. Norėjome pažvelgti į partizanus per vadovybės lygmenį ir remiantis jų dokumentais, jų pasakojimais. Kėlėme klausimus, kaip jie patys save suprato ir traktavo. Tuo metu tai buvo hipotezė, bet dabar jau atrodo, kad savaime aišku – jie turėjo savo valstybę, vadovybę, įstatymus, būrė, gynė, rūpinosi savo visuomene. Tad šiuo metu yra ir toks partizanų valstybės pasakojimas, bet tai nereiškia, kad po 20-ies metų neatsiras dar koks naujas pasakojimas. Nepaisant to, kad istorija pasakoja apie praeitį, ji – gyvas kūnas. Viliuosi, kad tas vakaras, į kurį kviečiu, ir bus apie tai.  

Daugiau informacijos apie patirtinę paskaitą „Surasti, kad kalbėtų“ galite skaityti čia: https://lnm.lt/renginiai/patirtine-paskaita-surasti-kad-kalbetu/