Išmokau neskubėti gyventi

Kalbantis apie savanorystę, galėčiau parašyti jos apibrėžimą, jog tai veikla, už kurią mes negauname atlygio, tačiau mano nuomone savanorystė yra kur kas daugiau – tai dvasinė vertybė, kurią reikia puoselėti. Savanorystė yra labai kilnus žygdarbis, kurį galime ir turime atlikti kiekvienas. Šiuolaikinėje visuomenėje nusistovėjęs stereotipas, jog reikia tik imti, bet juk žymiai maloniau, kai tu gali kažką duoti kitam. Davimas kitam to, ko jis neturi, nekalbu apie materialines vertybes, duoda ir mums žymiai daugiau nei mes patys galime pagalvoti.

Savanorystė yra labai naudinga visiems: ir tiems, kurie savanoriauja, ir tiems, kuriems ši pagalba yra teikiama. Savanoriauti galima visur, absoliučiai visose srityse. Visur pilna skelbimų, jog ieškoma savanorių. Tai lyg plintanti „epidemija“, kuria užsikrečia vis daugiau žmonių, tik žinoma tai – teigiama epidemija. Galbūt net drįsčiau teigti, jog savanoriams tai yra žymiai naudingiau, nes visų pirma įgaunama neįtikėtina gyvenimiška patirtis, antra plečiasi pažinčių ratas, o visų svarbiausia – puoselėjamas dvasinis pasaulis. 

Savanorystė reikalinga visur. Bet galbūt ji reikalingiausia žmonėms, kuriems trūksta kitų žmonių. Senelių namai, vaikų namai, neįgaliųjų dienos užimtumo centrai, vieniši žmonės namuose, kuriems reikalinga pagalba, nes patys negali apsidirbti kasdienių buitinių darbų. Ir man pačiai teko savanoriauti. Keletą vasarų savanoriavau neįgalių vaikų stovyklose. Padėdavau prižiūrėti bei užimti sutrikusio intelekto vaikus. Išties galiu tik pasidžiaugti, jog turėjau tokią galimybę, nes labai daug išmokau. Svarbiausia turbūt tai, jog išmokau neskubėti gyventi ir džiaugtis pačiais mažiausiais dalykais pasaulyje, supratau, jog tobuliausi dalykai yra tie, kuriuose yra įdėta daug širdies ir meilės, o ne tie, kuriuos nusiperkame parduotuvėse. Man dar ir iki šiandien yra malonu, kai susitinku vaikus iš stovyklų, jie šypsosi ir krenta į glėbį – nesuvaidinti jausmai, o jų dabar taip maža! Savanoriaudami suprantame vieną dalyką, jog gailėdami kitų mes niekada jiems nepadėsime. Didžiausia pagalba yra dėmesys ir šiluma, šypsena bei elementari pagalba, kad tiems žmonėms būtų geriau ir smagiau žengti šio gyvenimo keliu.

Kaip Lietuvoje paskatinti savanorystę? Manau, jog imtis savanorystės žmones labiausiai motyvuoja susitikimai ir pokalbiai su žmonėmis, kurie jau yra savanoriavę, nes jie gali papasakoti savo patirtį, savo išgyvenimus, emocijas, gali pateikti svarių argumentų, kaip tai pakeitė jų gyvenimus. Manau, jog padėtų ir didesnė informacijos sklaida.

Vaida Kazulytė