Išleistas 70 metų namuose saugotas dienoraštis – unikalus tremties Igarkoje liudijimas

Igarkos lietuvių tremtinių kapinėse. 1956 m. LNM

Lietuvos nacionalinis muziejus išleido tremtinio Jono Janušausko „Igarkos dienoraštį“ – išskirtinę tremtį už Šiaurės poliaračio liudijančią publikaciją. Autorius jį rašė trejus metus be perstojo, skrupulingai fiksuodamas kiekvienos tremtyje išgyventos dienos įvykius ir net menkas smulkmenas, todėl beveik trijuose šimtuose puslapių užfiksuota informacija atskleidžia naujų detalių apie tremtinių gyvenimą Sibire.

Dienoraščio autorius Jonas Janušauskas (1914–1996), stipraus Šimkaičių valsčiaus (dabar Jurbarko r.) ūkininko sūnus, buvo ištremtas su tėvais, savo ir sesers šeima – iš viso su dešimčia artimųjų. Dienoraštis rašytas kasdien trejus metus: nuo įsodinimo į traukinio vagoną 1948 metų gegužės 22 dieną iki 1951 metų birželio 30 dienos.

„Galima manyti, kad fiksuoti savo gyvenimą autorius apsisprendė jau pirmosiomis dienomis: po gegužės 22-osios įrašo, kurį greičiausiai užrašė kiek vėliau, tęsia 26 dieną ir nuo tada įrašai nuoseklūs. Tiesa, paskutinio pusmečio įrašai lakoniški, trumpi, kartais tik sakinys ar du – apie darbo pradžią, orą“, – pasakoja publikaciją rengusi Lietuvos nacionalinio muziejaus istorikė Virginija Rudienė.

Rankraštį į Lietuvą parsivežė pats autorius, tačiau artimiesiems apie jį pasakė tik Atgimimo metais. Į muziejų prieš keletą metų jis pateko kaip trijų Janušauskų šeimos kartų atstovų – autoriaus sūnaus Algimanto, vaikaičio Povilo ir provaikaičio Arno – dovana. Tokio dienoraščio egzistavimas tuomet gerokai nustebimo tyrėjus: nors tremtį atspindinčių atsiminimų gausu, dienoraščio pobūdžio šaltinių esama išties nedaug, o istoriniu požiūriu jie yra patys vertingiausi.

„Kol kas tai yra vienintelis žinomas dienoraštis, rašytas Igarkoje, vienoje iš atšiauriausių ir santykinai didžiausio lietuvių mirtingumo tremties vietų. Kasdienę tremtinių gyvenimo realybę autorius fiksavo itin įtaigiai, taigi turime trejų pirmųjų, sunkiausių tremties Igarkoje metų, didelės lietuvių šeimos kasdienio gyvenimo kroniką. Tai autentiškas tremtyje išgyventų dienų liudijimas, užrašytas tą pačią įvykių dieną, todėl paveikus ir patikimas“, – sako V. Rudienė.

Dienoraštyje, kitaip nei įprasta skaityti atsiminimuose ar autobiografijose, skrupulingai fiksuojama tremties kasdienybės autentika, todėl skaitytojai netruks įsijausti į bedžiaugsmę rutiną, kuri visgi stebina žmogaus sugebėjimu ją ištverti, surasti šviesos ir vilties prošvaisčių mažuose dalykuose.

Leidinys iliustruotas fotografijomis ir dokumentais iš Janušauskų šeimos  archyvo, Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių ir Lietuvos ypatingajame archyve saugomų tremties bylų.

Dienoraštis yra vertingas šaltinis istorikams, sovietinio laikotarpio, ypač tremties, tyrinėtojams, taip pat ir kitų specialybių tyrėjams: psichologams, kalbotyrininkams, ekonomistams, etnologams. Jis vertas būti perskaitytas visų, besidominčių tautos praeitimi, vertinančių tikrą, be pagražinimų ir perdėto jausmingumo papasakotą tremties istoriją.

Leidinys bus pristatytas vasario 19 d. 18 val. Istorijų namuose, T. Kosciuškos g. 3, Vilniuje. Dalyvaus publikacijos rengėja Virginija Rudienė, istorikas dr. Antanas Terleckas, autoriaus artimieji. „Igarkos dienoraštį“ galima įsigyti Lietuvos nacionalinio muziejaus elektroninėje parduotuvėje ir muziejaus kasose, o skaitytojus Lietuvos nacionalinis muziejus kviečia susipažinti su knygos ištraukomis.

Knygos ištraukos

[Pirmas įrašas] 1948 m. gegužės 22 d. rytas. Atvyksta 3 ginkluoti pareigūnai, perskaito Ministrų Tarybos nutarimą, kad aš su savo šeima ir tėvais privalau išsikelti į Vyriausybės numatytą nežinomą respubliką. Davė 40 minučių laiko susikrovimui, bet ir tas laikas nepraėjo – jau mes važiavome į buv[usius] savo namus, ten pakrovė į mašinas ir nuvežė į Viduklės stotį. Duonos davė Marcelė, Pažereckienė, Žiūraitis J. Ir Žiūraičio paėmiau rugius, kurie buvo padėti pas mane. Iš Viduklės išvykome tik gegužės 24 d. – laukėme, kol sugaudys kitus. Vykome per Panevėžį, per Latviją, per Smolenską. Gegužės 25 d. gavome pietus: davė duonos po 700 gr. ir po samtį sriubos.

[…]

[1948 m.] Birželio 26 d. rytas. Sukylame ankstokai, išsiverdame pusryčius duobėse ir vėl laisvi. Įsakymas – susirinkti vagonų vyresniesiems. Susieiname. Konvojaus leitenantas įsako kuo skubiausiai pasiruošti daiktus, kad, gavus įsakymą, be sutrukdymų galėtume vykti. Pas visus tremtinius nerimas, nes ateitis neaiški. Didžiausias subruzdėjimas: stumdosi, bėgioja, krauna, iškrauna savo maišus. Kiti bėga keptis lepioškų kelionei, treti verdasi kruopas prieš kelionę. Įvairūs spėliojimai dėl kelionės. Pietus šiandie gauname: duonos po 500 gr., kopūstų sriubos 2 viedrus, košės 1,5 viedro ir tos pat mėsos. Bebaigiant valgyti, įsakymas išnešti iš barakų turtus. Mūsų barakas paskutinis, todėl mes be strioko, dar nekurie dasikepa lepioškų, bet tuojau iškrauname, o mašinos ir arkliais veža į miestą, į prieplauką ir žmones, ir daiktus. Įsakymas vagonų vyresni[esiems] – paimti maisto 6 dienoms. Pasiliekame po 3–4 vyrus su maišais. Visi išvažiuoja, mes su maistu patys paskutiniai atvykstame į laivą. Jau radome savo daiktus suneštus į laivą, liko tik atvežtą maistą susinešti. Tuoj tai ir atliekame, ir jau visai naktis. Laivas „Juozas Stalinas“. Laivas ne visai mažas, dviejų aukštų. Mūsų į antrą aukštą neleidžia, susikemšame kaip silkės į bačką. Moteris su vaikais ir senus bei ligonius suleidžia į atskirus kambarius, bet vietos nedaug plačiau, 2 vaikams ir motinai – apie 1 kv. m.. O mes, stiprioji dauguma, kai kurie dar suvirsta, o daugiausia tai stovi ar eina iš vieno šono kitan. Aš dalinu duoną ir sausą davinį, ir kol baigiu dalinti, jau saulė patekėjusi. O gavome davinį: duonos 172 kg ant 58 žmonių, paskiau – mėsos ir trijų rūšių žuvies 20 kg.

[…]

[1948 m.] Rytą liepos 29 d., ketvirtadienį, mylimas mano tėtė 5 val. užmerkė savo akis, ir užmerkė visiems amžiams, kad daugiau nematytų tokios neteisybės pasaulyje, visiems amžiams pasitraukė žmogus iš gyvenimo kovos kelio ir leido priešams pasityčioti. Budeliai, jūs ten toli, brangioje mūsų tėviškėje, negalėjote pasidžiaugti to vargšo kančiomis. Jis šiandie kaip kankinys, kaip apaštalas skaitysis už savo kančias, bet jūs kada atsiskaitysite už pralietą nekaltų žmonių, senelių ir mažyčių, nekaltą kraują? Tėveli brangus, prisimink mus amžinojoje karalystėje. Mes einame tavo pradėtais erškėčių keliais. Visą dieną ne ėjau, bet bėgau iš vienos įstaigos į kitą, iš vienos raštinės į kitą, kol šiaip taip išgavau laidotuvių dokumentą, karstą, arklį su vežimu, ir nuvežėme vargšą kankinį į tokią vietą, kad Lietuvoje ir šuo nenorėtų pažiūrėti į tokius kapus. Visur buvęs miškas, bet iškirstas, atžėlę tik maži berželiai ir mėlynių lapai, samanos. Čia apie 0,5 m aukščio [turėtų būti: gylio] kiekvienoje duobutėje telkšo vanduo, uodų – atrodo, kad visas oras juoduoja. Aplinkui kapuose daugumoje matosi karstai sulaužytais dangčiais. Kvapas tiek tvankus nuo lavonų, kad ilgiau pabūti negalima. Antkapiai, buvę iš samanų, visur įgriuvę, kryžiai čia lietuviški, rusiški ir daug ir [kitokių] ženklų – mat tautų draugystė. Ir keletas penkiakampių nosis iškėlę raudonuoja. Iškasėme duobę ne daugiau 60 cm [gylio] ir ant ledo, kuris, žinoma, šlapias, padėjome savo gimdytojo karstą su palaikais, šiek tiek užvertėme žemės ir, vos atsimušdami uodų, patraukėme į baraką. Tai tokiose aplinkybėse palikome savo brangų gimdytoją, kuris, galbūt kaip ir mes, dėl savo mažųjų aukojo viską, kad tik mums būtų lengviau, geriau. O mes, jo vaikai, ką davėme jam, savo tėvui? Bet juk mes negalėjome kitaip. Tiesa, Lietuvoje yra patarlė: „Nieko nėra pasaulyje negalimo.“ Bet čia, Šiaurėje, ji netinka, mes ją Lietuvoje ir paliksime. Taip ilsėkis, brangus auklėtojau mūsų, čia, krauju ir ašaromis išplautoje žemėje, o siela tegu linksminasi su visais kankiniais danguje per amžius. Ramybė Tau tesie per amžius, o mes galbūt ateisime greitai pas Tave į Šiaurės taigų viešpatiją.

[…]

[1948 m.] Liepos 11 d., sekmadienis. Šiandie gulime ilgokai, į darbą eiti nereikia. Sukylame gana vėlai. Kaip paprastai, išsivirę vandenio, papusryčiaujame su duona ir tuoj į miestą, į turgų, nešini divonais ir audiniais. Šiandie turguje tikras audinių paradas, o pirkti nėra kam, nes čia iš pinigo visi maitinasi. Lietuvaite, kur tavo garbė, kur pasididžiavimas savo gražiaisiais rankdarbiais ir audiniais? Motinos, dėl ko jūsų nemiegotos naktys beverpiant tuos siūlus, kuriais norėjote papuošti savo dukras, jie šiandie be vertės, jūs savo nenuilstamu triūsu trumpinote savo amžių, naikinote savo brangią sveikatą, kuri šiandie jums taip reikalinga, bet jos jau nėra, jau negrįš jūsų geležinė sveikata, kurią praradote beaugindamos savo dukras ir joms kraičius bekraudamos. O dabar tokie raštai, rankų siuviniai, kurie buvo net pasaulyje pasididžiavimas lietuvaitės rankų sugebėjimu, šiandie tas viskas mainoma į duoną, į tą duoną, kuri nors ir stumia dieną po dienos dar tolyn nuo bado, bet ir tie audiniai neišgelbės, nes čia rusai siūlo tiesiog ant juoko mažas kainas ir sako: „Toliau atiduosite dar už pigiau, kada norėsite valgyti.“ Taip, tas tiesa. Badas yra baisiausias žvėris, nuo jo ginantis viską prarandi, todėl nenuostabu, kad ir garbinga lietuvaitė savo praeitimi atiduoda savo pasididžiavimą, savo rankų darbą už tai, kad neštų savo gyvybę. Nors ir ta gyvybė jau nereikalinga, nes čia mus atvežė tam, kad greičiau sunyktumėm, kad greičiau apleistumėm šį ašarų pasaulį. O mes tuo tarpu dar kovojame iš paskutiniųjų kažin kokios vilties vedami, nors ta viltis yra tokia mažytė, kad neįžiūrima, bet ji mūsų, tremtinių, gyvenime vaidina tokią didelę rolę, kad iš paskutiniųjų stengiamės tą suvargusią gyvybę nešti, palaikyti, kad nors jaunąją kartą išgelbėtume, o gal dar jie galės gyventi. Nueinu į paštą. Žmonių būriai teiraujasi laiškų iš Lietuvos, telegramų iš paliktų ligoninėse, mat kai kur pakeliais yra palikta sergančių iš mūsų ešelono. Šiandie vakare pereina du labai poniški pareigūnai, apžiūri, kaip mes gyvename. Vienas žada greitu laiku pervežti į kitas kvatieras, o kitas pažada atsiųsti taburečių ir stalų, reiškia, pagerinti mūsų gyvenimo sąlygas. Laukiame ir to, nes vis laikas eina greičiau, mirtis artėja.

[…]

[1948 m.] 1 d. rugsėjo, trečiadienis. Oras labai gražus, dirbame suprakaitavę. Po darbo – pas Poviliuką. O, koks džiaugsmas, jau man Povilėlis nusišypso! Atrodo, kad gal ir atspės, kokia liga. Gal Dievas pasigailės tremtinių ašarų. Šiandie Maskvoje mirė Ždanovas. Visur vėliavos, juodu audeklu apsiūtos, visi tarnautojai pasipuošę šventadieniškai. Užeinu į krautuvę, gi parduoda saldainius. Tuoj į eilę. Paskui [manęs] dar desėtkas ir prieš [mane] – apie 5 lietuviai, kiti – rusai. Duoda rusams po 1–2 kg. Prieina lietuvė – sako: tegalima tik po 0,5 kg. Tai pasvėrė. Dar prieina kelios ruskės, be eilės nusipirko po 1 kg. Jau ir mano eilė netoli, gi pardavėja pareiškia, kad nėra jau. O aiškiai matyti, kad dar yra, bet, lietuvi, kam tu pasiskųsi, juk tave tavo tautiečiai atidavė užkankinimui.

[…]

[1948 m.] 3 d. spalio, sekmadienis. Į darbą ir šiandie kaip visados. Pasirodo, kad susirinko ne visi, o oras gražus. Taigi kitus atvarė iš namų patys načelninkai arba net su milicija, grasino – po 4 mėnesius [arešto] už nevykimą darban. Taigi skaitomės laisvi darbininkai tarybų šalies. Kraunant į laivą – žinoma, mes krauname eksportinę medžiagą – atėjo laivo kapitonas – iš išvaizdos atrodo ministerijos aukštas pareigūnas. Rado keletą lentų laisviau, vadinasi, galima jas pajudinti, ir sukėlė tikrą pragarą – sušaukė visą vyriausybę ir pradėjo ant jų keikti. O tie – ant mažesnių, o tie – ant mūsų, o mes tarpe savęs keiktis ir taip truko apie valandą laiko. Po to vėl dirbome kaip seniau. Lentos kraunamos įvairaus storio, pločio ir ilgio, taigi sukrauti jas taip, kaip reikia, veik negalima, nors iš tikro sukrauname labai gražiai. Šiandie atvyko vienas didokas prekybinis laivas ir atvežė apie 400 šeimų rusų, atrodo, čia apgyvendinti. Mūsų tremtiniai džiūgauja, kad į mūsų vietas atvažiavo, o mes į Lietuvą vyksime. Kiekvieno lietuvio veide taip ir spindi džiaugsmo šešėlis, kaip jaunos mergaitės pirmoji meilė. Ir koks būtų baisus nusivylimas, jeigu iš tikro niekur nevežtų.

[…]

[1949 m.] 21 d. rugsėjo, trečiadienis. Oras vis vėsus, laukai balti nuo sniego. Šiandie su marčia – į sovchozą bulvių ir kopūstų pirkti. 6 km atstumas ir su valtele per upę. Pasirodo, kad bulvių, kaštono didumo, po 2,5 rub. kg, pirkti galima, bet kopūstai po 2 rub. kg, varškė 6 rub., agurkų kg – 4 rub., bet [juos] parduoda tik per organizacijas, o šiaip darbo žmogui nepardavinėja. Patsai sovchozas toks, kaip ir turi būti sovchozas. Gyvena kaip Milašiūnuose. Nuperkame iš darbininko bulvių 10 kg už 25 rub. ir atgal per upę. Dar už laivelį 4 rub. ir namo. Ir šiandie 7 val. į darbą. Šiandie zavodas nedirba, nes nėra kuo vežti paketus. Pasėdime iki 12 val. ir veža mus į pagruzką, ten prasivalkiojame visą naktį ir į namus.

[…]

 [1949 m.] 24 d. gruodžio, šeštadienis. Kūčios. Oras vis šaltas, apie 40°. Šiandie einu į Naujamiestį, būtinai užsinoro Kūčioms silkių. Nu, ten gaunu, parsinešu ir kitokių gėrybių. Penktą valandą pareina iš darbo mamutė ir prasideda Kūčių ruošimas. Suruošia moterys sukilusios ir tuoj apsėdome stalą visa jungtinė dešimtis. Ir šiandie ypatingai geroje nuotaikoje praleidome Kūčias, mat vaikučiai ką tik išgijo – čia daug gero suteikia. Vincelės pinigai taipgi daug padėjo. O be to, jau antros Kūčios tokioje padėtyje, tai pripratome, ir be to, atrodo, daug nuotaiką pataiso ateities viltis. Po Kūčių jau vėlai sumiegame.

[…]

[1949 m.] 13 d. sausio, ketvirtadienis. Oras tiesiog lietuviškas: tyku, nešalta. Sabataitienė, senoji, jau 2 val. prieš atidarant krautuvę išėjo stoti į eilę. Mat vis to aliejaus žada duoti, bet vis nedatenka. Vis tik šiandie nupirko pusę kg aliejaus už 15 rub. ir kokio tai žvėries taukų pusę kg už 25 rub. Duonos, juodos ir baltos, nors sunkiai nuperkama, bet vis galima šiaip taip gauti. Į darbą. Šiandie daug gedo techniški įrengimai, tai darbas buvo sunkesnis. Vienai mergaitei dirbant atpjovė apvalus pjūklas gabalą mėsos nuo kairės rankos. Tuoj nusiuntė į perrišimo punktą. Po darbo – namo.

[…]

[1950 m.] 16 d. vasario, ketvirtadienis. Tai buvusi kada lietuvių tautai brangiausia šventė, Nepriklausomybės paskelbimo diena. Ar pasikartos kada dar tokios šventės mūsų tėvynėje, ar sugebės tėvynės mylėtojai tiek pasidarbuoti, kad įrodytų pasauliui, kad Lietuva sugeba ir gali būti nepriklausoma? [Tai] Dievo valioje ir gerų žmonių pasiryžime. Šiandie oras gražus, saulutė šviečia. Parnešu vandenio, nuperku duonos ir vėl poilsis. Jau atrodo, kad tuo tarpu būtų viskas gerai, bet čia vėl kokie nekrikštyti kiša nosis iš šonų, bet gal Dievas padės ir čia praslinkti, tikėkimės. Vakare 12 val. – į darbą.

[…]

[1950 m.] 22 d. gegužės, pirmadienis. Ir šiandie į darbą nuo 8 val. ryto. Ir šiandie darbą gaunu už poros valandų, nes vis siunčia kur nors kitur. Po darbo – namo, o ryt vėl, sakė, reikės eiti kitur. Oras šiandie šaltas ir sniegia visą dieną, bet tikimės pavasario, nes upelis mūsų pakilo apie 5 metrus, ir kalba, kad laivas jau išplaukęs link Igarkos. Tai šiandie sukanka lygiai du metai, kai mus surinko po įvairius kampelius ir ruošės vežti į dabartį. Sakėme: Dieve gerasis, kad gavus žinoti, kur mes būsime už metų. Mes buvome čia, ir daugumoje gyvi. Tada vėl sakėme: ne, tik kitas metines jau mes švęsime kitaip. Ir štai atėjo tos kitos, o mūsų gyvenimas mažai, beveik nepastebimai kur pasikeitė, vis toks pat irgi. Dieve gerasis, nejaugi ir 10-ties metų metines mes švęsime taip pat? O kaip skaudu, širdis verkia prisiminus savo tėviškės pavasarį su jo sodybų gražumu. O brangus Viešpatie, galbūt mes nemokėjome džiaugtis Tavo sutvėrimo puikumu, kurį skyrei žmogaus džiaugsmui? Už ką mes nubausti, už ką kenčia mūsų mažučiai nekalti kūdikiai tą baisų orą, tą tikrai nusikaltėlių gyvenimui paskirtą vietą? Čia gyventi tik žmogžudžiams, kurie atperka savo baisias kaltybes, o už ką čia turi nykti ir žūti tie mažuliai nekalti sutvėrimėliai, juk iš jų niekados nebus tvirti žmonės, jie bus kūno ir dvasios paliegėliai. Ir už ką toksai kankinimas ir tėvų, ir vaikų, ir vaikų vaikų? Vakar lietuvių kaime griežia armoška, sukasi poros jaunimo, kiti išsipuošę švendieniškai grįžta iš kino, atrodo, kad dauguma jau įsitraukė į bendrą gyvenimą ir nejaučia nieko, apart savo jaunystės tryškimo. Bet juk tai tik dalelė laimingųjų, kurie turi geresnes gyvenimo sąlygas ar tai iš tėvynės gaudami paramą, ar čia geriau uždirbdami. Be to, pats jaunystės žydėjimas, jėga ir sudaro viską užmirštančią nuotaiką, bet, seneliai, o ir jūs, mažyčiai, koks skurdas jūsų ištrėmimo padangėje, net baugu pagalvoti. Mes dedame viltis į ateitį, į gyvenimą ir jei ne 3-čias, tai 4-tas metines švęsime kitaip negu šias ir praeitas.

[…]

[paskutinis įrašas, 1951 m.] 30 d. birželio, šeštadienis. Ir užbaigiame viršvalandžius, nuo nakties – į darbą.

Živilė Stadalytė, Lietuvos nacionalinio muziejaus komunikacijos specialistė