Ir savanoriams reikia gero žodžio

Dar neseniai išgirdę žodį „savanoris“ žmonės pirmiausia pagalvodavo apie savanorišką karo tarnybą kariuomenėje. Laimei, toks savanorystės suvokimas blėsta. Dabar ji siejama su labdaringa veikla, aukų rinkimu, gerų darbų idėjomis. Prie savanoriškos veiklos daugiau ar mažiau beveik visi prisidedame. Tai akcijos „Darom“, „Maisto bankas“, aukų rinkimas TV laidose, dalyvavimas labdaros renginiuose, koncertuose. Tad šiandien viskas sukasi apie socialinę veiklą, aplinkos tvarkymą, nors savanorystė galima labai įvairiose srityse, atitinkančiose žmogaus poreikius. Gal todėl kol kas per savanorišką veiklą padaroma tik dalis to, ką galima padaryti. Kol kas dar nėra didelio mūsų šalies piliečių aktyvumo ir domėjimosi šia veikla. Galimybės, kurias žmogui suteikia savanoriška veikla, per mažai išnaudojamos tiek visuomenės, tiek paties labui. Juk savanoriaudami įgyjame naujų žinių, įgūdžių. Savanorystė padeda žmogui tobulėti ir jo profesinėje veikloje. Įgyjamos naujos ir praplečiamos esamos kompetencijos, dar ir dar kartą turi šansą iš naujo pažint save, nes per savanorišką veiklą naujoje šviesoje pamatai savo stipriąsias ir silpnąsias puses, matai, kaip tau sekasi bendrauti su žmonėmis, kaip pavyksta spręsti iškylančias problemas, dirbti komandoje. Pagaliau, savanoriaudamas pamatai, kokias pozicijas užimi komandoje, kas gali paskatinti naujiems profesiniams iššūkiams. Ypač save išbandyti per savanorišką veiklą labai naudinga jaunam žmogui. Tai puikus kelrodis, renkantis gyvenimo kelią. Aš jau nekalbu apie savanoriškos veiklos ekonominę naudą, kuri, deja, Lietuvoje dar neskaičiuojama.

Kaip paskatinti daugiau žmonių savanoriauti? Dažnai tenka girdėti, kad apie galimybes užsiimti savanoriška veikla, trūksta informacijos. Žinoma, kas šia veikla domisi, tas ir sužino, ir įsitraukia į veiklą. Tačiau tokių ne tiek daug. Kitus reikia uždegti. Manau, geriausias informacijos paskleidimo kelias – iš lūpų į lūpas. Kažkas papasakoja, kad jam savanoriai suteikė pagalbą, kažkas pasidalijo įspūdžiais, išgyventais užsiimant savanoriška veikla. Pasitarnauja ir žiniasklaidos priemonės, pasakodamos sėkmingas savanorystės istorijas, kurios sužadina ir kitų žmonių smalsumą. Bet, kad ta informacija sklistų, reikalinga pačių savanorių iniciatyva. Mes patys turime daugiau rūpintis savo įvaizdžio kūrimu, informacijos apie savanorišką veiklą sklaida. Juk kaip mes patys save pateiksime, taip ir atrodysime visuomenei. Buvau seminare, kuriame kalbėjome apie įvaizdžio kūrimą. Jame buvo rekomenduojama ne laukti, kol kažkas kitas pastebės, bet pačiam imtis iniciatyvos ir pradėti pasakoti apie savo veiklą, kad kiti apie tai sužinotų. O galimybių papasakoti apie save yra labai daug. Ir tam nereikia papildomų lėšų. Apie mokyklos gyvenimą pasakoju mokyklos tinklalapyje. Interneto svetainėse drąsinkime ateitį, mano kraštas, facebookas. Tai yra informacijos sklaida. Jei apie mus skaito, jei kalba, vadinasi, esame žinomi.

Tačiau visi esame žmonės. Kad ir kokie geranoriški ir geraširdžiai bebūtume, ateina akimirka, kai nori būti kažkaip įvertintas ar bent pastebėtas. Juk geras ir nuoširdžiai pasakytas žodis sušildo net pačią uždariausią širdį.

Nijolė Mažeikaitė

Mažeikių rajono Židikų Marijos Pečkauskaitės vidurinė mokyklos socialinė pedagogė