Ir maži darbai yra dideli

„Tikiuosi, kad dalyvaudamas šiame projekte susipažinsiu su nežinomais dalykais, patirsiu tai, ko dar nesu patyręs, galėsiu padėti visiems, kam reikalinga pagalba“, –  su tokiais lūkesčiais Plungės akademiko Adolfo Jucio pagrindinės mokyklos moksleivis Rokas įsiliejo į programą „Tu ir aš – kartu mes galia“.

Į svečius – pas vienišus senelius

Artėjančios Kalėdos visus ragina apsidairyti ir pastebėti tuos, kuriems reikalinga pagalba. Tad programos dalyviai, pasitarę su socialiniais darbuotojais, ėmėsi kilnios misijos – lankyti tuos, kurie vieniši, kuriems reikalinga pagalba.

Trečiadienį, gruodžio 14 dieną, Plungės akademiko Adolfo Jucio pagrindinės mokyklos savanoriai pradėjo lankyti vienišus senelius. Mes, Evelina Narmontaitė ir Auksė Vilimaitė, aplankėme vienišą senelę. Vos pas ją nuėjusios pamatėme, kad ji gyvena labai vargingai, sunkiai vaikšto. Senelės vyras seniai miręs, o vos prieš kelis mėnesius mirė ir jos sūnus. Ji nesustodama mums pasakojo apie savo šeimą ir išgyvenimus. Mums pasidarė labai liūdna, buvo labai gaila močiutės, todėl norėjome dar kuo nors padėti. Tačiau jai nereikėjo, kad mudvi pas ją imtumės kokių nors darbų. Ji norėjo kalbėti, norėjo išsipasakoti apie savo rūpesčius. Mudvi stengėmės, kad ji tai galėtų padaryti. Laukiame nesulaukiame, kada vėl pas ją galėsime nueiti“, – apie pirmuosius susitikimus su vienišais seneliais pasakoja Evelina.

„Pirmą kartą kai nuėjome pas vienišą senelę, pamačiusios nedidelį apgriuvusį namelį, kiek nusigandome. Pamanėme, kad mums teks susitikti su nedraugiška senute. Nedrąsiai pasibeldėme į langą. Truputį palaukusios išgirdome artėjančius žingsnius. Lange išvydome džiugesio nušviestą besišypsantį veidą. Moters vardas buvo Genutė. Jai buvo 82 metai. Plungėje ji gyvena jau 21 metus. Įžengusios į vidų išvydome neprabangius, bet tvarkingus kambarėlius. Močiutė nebeturėjo nei vandens, nei malkų, tad pirmiausia skubinomės jai prinešti malkų, vandens. Močiutė neslėpė džiaugsmo ir vis klausė, kada vėl pas ją ateisime“, – pirmaisiais patyrimais lankant vienišus senelius dalijasi Aurelija.

„Kartu su drauge lankiau senelius. Labai bijojome, nežinojome, kaip sureaguos, ar neišvarys. Bet kai močiutė atidarė duris, nusiraminome. Tai buvo labai miela ir draugiška moteris. Ji pakvietė mus į vidų. Pasikalbėjusios atsisveikinome“, –apie pažintį su vieniša močiute rašo Karolina.

„Kai su drauge ėjome pas vienišą močiutę, labai jaudinomės, nežinojome, ką pasakyti. Tačiau baimės neliko, kai pradėjome bendrauti, kai pradėjau jai pasakoti, kodėl atėjau. Močiutė labai šiltai priėmė. Ji mielai sutiko, kad mes jai padėtume, o labiausiai ji norėjo su mumis bendrauti. Tad atsisveikindamos susitarėme, kada vėl pas ją ateisime, nes tądien jai mūsų pagalbos nereikėjo, neseniai ją buvo aplankę kažkur toliau nuo Plungės gyvenantys giminaičiai“, – susitikimo akimirkų su močiute nepamiršta Laura.

„Su drauge ėjau pas vienišą senelę. Iš pradžių močiutė į mus žiūrėjo labai nepatikliai, bet tai truko labai neilgai. Įsileidusi mudvi į savo namus, ji mums labai atvirai pasakojo apie savo gyvenimą. Ji buvo labai draugiška ir nuoširdi“, – draugams pritaria Auksė.

„Labai įstrigo mano apsilankymas pas vienišą senutę. Nuėjau į parduotuvę, vaistinę. Mačiau jos šypseną, šiltą bendravimą. Man patiko jai padėti ir su ja bendrauti“, – įspūdžiais dalijasi Gabrielė.

„Mūsų aplankyti seneliai yra labai atviri, išsipasakojantys, bet labai liūdna, kad mažai kas su jais nori bendrauti“, – apgailestauja Martynas.

„Su programos dalyviais esame nutarę vienišus senelius lankyti ne tik prieš didžiąsias šventes, bet surasti laiko nors kartą per savaitę, užbėgti pas juos, pasiūrėti, kokia pagalba jiems reikalinga, padėti. Pagaliau – pasikalbėti. Tik dar ne visi gavome lankomų senelių adresus, tad dalis programos dalyvių laukia savo eilės“, – apie prieškalėdinius programos praktinius užsiėmimus „Padovanokime Kalėdas“ pasakoja Plungės akademiko Adolfo Jucio pagrindinės mokyklos mokytoja, padedanti šioje mokykloje įgyvendinti Europos socialinio fondo ir Lietuvos Respublikos lėšomis finansuojamo projekto TAPK (neformaliojo švietimo rėmimo sistemos sukūrimas) programą „Tu ir aš – kartu mes galia“ mokytoja Irena Strazdienė.

Prieš imdamiesi lankyti vienišus senelius, šios mokyklos programos dalyviai susitiko su Plungės socialinių paslaugų centro direktore Žaneta Liutikiene, aptarė, kaip savanoriai gali prisidėti prie Plungės socialinių paslaugų sprendimo.

Sužinoti, pažinti, padėti

„Kol kas aš dar rimtai nesavanoriavau, bet pirmadienį su Gintare eisime pas Plungės socialinių paslaugų centro direktorę Žanetą, kuri mums ir paskirs vienišą senelį ar senelę, kurią mes lankysime. Išties nekantriai laukiu to susitikimo, nes labai noriu padėti žmonėms, kurie negali patys atlikti buities darbų, noriu pabendrauti su seneliais, išgirsti jų jaunystės istorijų“, – savo ketinimus atskleidžia Simona.

„Kol kas aš atlikau kelis, bet, manau, prasmingus darbus. Vienas jų, paprašytas komandos draugų, padariau plakatą, skirtą savanoriškai veiklai. Dalyvaudamas šioje programoje, tikiuosi įgyti didesnio pasitikėjimo, surasti draugų ir išmokti bendradarbiauti“, – lūkesčius išsako Ernestas.

„Man labiausiai įsiminė seminaras, kuriame mokiausi pažinti save, padėti tiems, kuriems mano pagalba reikalinga. Kol kas dar nebuvau pas vienišus senelius, bet tikrai eisiu ir padėsiu. O prieš kelias dienas panešiau krepšį senutei. Ji liko labai patenkinta“, – pagalbos kitam džiaugsmą patyrė ir Reda.

„Į programą „Tu ir aš – kartu mes galia“ įsijungiau todėl, kad norėjau išmokti bendrauti, padėti kitiems žmonėms, seneliams, tėvų globos netekusiems vaikams. O pradėjome nuo seminarų. Pirmą kartą eidama į seminarą, pagalvojau, kaip aš ten turėsiu elgtis, kaip bendrauti, ką ten veiksime ar man patiks. Pasirodo, seminarai yra labai įdomūs ir į juos nebesibaiminu eiti“, – sako Evelina.

„Visi seminarai, kuriuose buvau, buvo puikūs. Sužinojau daug apie bendravimą, savanorystę, informacijos apie savanorišką veiklą sklaidą. Ir jie man labai patiko. Aš manau, kad tos žinios man labai pravers gyvenime. Supratau, kad savanorystė ne tik pagalba kitiems, bet kad dalyvaudamas joje surandi naujų draugų, puikiai praleidi laisvalaikį“, – mano Goda.

„Per programos „Tu ir aš – kartu mes galia“ seminarus mes labai daug ko išmokome. Išmokome organizuoti renginius, susibendrauti su žmonėmis. Dabar labai laukiu, kada eisiu aplankyti vienišų senelių. Tai labai geranoriškas projektas, per kurį mes galime padėti žmonėms, gyvūnams. Jeigu būtų daugiau savanorių, pasaulis būtų gražesnis ir geranoriškesnis. Reikia padėti vienas kitam“, – tvirtina programos dalyvė Gabrielė.

Genovaitė Paulikaitė